A. Vyžintas. Sovietiniu filmu „Niekas nenorėjo mirti“ plaunamos smegenys II

„Vienas svarbiausių Kremliaus propagandos „minkštosios galios“ ginklų, be abejo, yra ir Lietuvos istoriją atitinkamai iškraipantys filmai. Be galo įdomu stebėti, kaip Lietuvoje atkakliai propaguojamas senas sovietinis filmas „Niekas nenorėjo mirti“, meniškai pateikiantis Kremliaus ideologų vis dar kūrybingai eskaluojamą Lietuvos partizaninio pasipriešinimo bolševikiniams okupantams versiją“, – straipsnyje „Sovietiniu filmu „Niekas nenorėjo mirti“ iki šiol plaunamos smegenys“ rašė menotyrininkas Arūnas Vyžintas.

Skaitytojams pateikiame antrąją straipsnio dalį.

Neryžtingieji sąmonėjantys valstiečiai

Žinoma, ne vien Aitvaro paveikslą Žalakevičiaus kino juostos garbintojai laiko jos antisovietiškumo ar bent jau ideologinio bešališkumo apraiška. Tokios apraiškos neva yra ir įvairių kitų filmo veikėjų ištartos antisovietinės ar ne visai sovietinės frazės, komunizmo statytojų moralinio kodekso kanonų neatitinkantis kai kurių personažų elgesys ir net tai, kad dalis partizanų dėvi nepriklausomos Lietuvos laikų karines uniformas (46).

Tačiau įdomu, kaip kitaip tokius antisovietinius, sovietų valdžia abejojančius ar jos atžvilgiu dar tvirtai neapsisprendusius herojus iš viso atpažintų vargšai žiūrovai? Gal tie veikėjai turėjo tiktai šlovinti bolševikų valdžią arba vilkėti čekistų uniformomis? O gal filme jų apskritai neturėjo būti? Tada Žalakevičiui derėjo pasirinkti kitą žanrą, siužetą arba laikmetį. Žodžiu, šiuo atžvilgiu filmo gerbėjai tiesiog vaikiškai nusišneka, ir tiek.

Ypatingai absurdiškos yra pastangos filmo antisovietiškumą ar ideologinį neutralumą įžvelgti jo personažų – paprastų valstiečių – dvejojime, svyravime, neryžtingume, vengime nedelsiant paskui brolius Lokius su ginklu rankose stoti prieš sovietinės santvarkos priešus, terorizuojančius kaimą. Filmo propaguotojai čia ypač mėgsta cituoti Broniaus Babkausko suvaidintą komiškąjį ūkininką Marcinkų, kurio „atkirtis stribui, pasiūliusiam šautuvą“, anot Laimono Tapino, „turėjo akmeniu strigti gerklėje“ valdžiai.(47) Panašiai samprotauja ir jo kolega Gediminas Jankauskas: „Į siūlymą užimti nušauto pirmininko vietą gudrusis valstietis atsako: „Kožnam mieliau žiūrėti arkliui po uodega negu angelams į veidus“. Ir į Broniaus (akt. Bruno Oja) siūlymą paimti šautuvą Marcinkus atsako tiesiai šviesiai: „Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei...“ Jankauskas aiškina: „Panašių perliukų Vytauto Žalakevičiaus šedevre apstu. Kaip sakoma, turintis akis tepamato...“ (48)

Pamatyti tai pamato visi, kas tik turi akis. Ir išgirsta, kas tik turi ausis. Tačiau ką tie netikri perliukai turi bendra su kažkuo neleistinu, komunistų valdžiai ir cenzūrai nepriimtinu? Tariamų perliukų mėgėjams derėtų prisiminti, kad, kitaip nei jų teiginiuose, tokie svyruojantys herojai buvo ne tik visiškai legalus, bet ir įprastas, iki koktumo nuvalkiotas, tiesiog chrestomatinis daugelio sovietinių propagandinių filmų štampas. Būtų galima vardyti begalę sovietinių filmų, kurių herojai iš pradžių svyruoja, nesiryžta, bijo, delsia, visaip bando išsisukti, o paskui vis dėlto pereina sovietų valdžios pusėn, dažnai priversti neva neišvengiamų objektyvių aplinkybių (kaip tada būdavo sakoma – klasių kovos logikos). Tokioms metamorfozėms įvardinti buvo vartojami net gerai žinomi specialūs politinio, pilietinio, ideologinio ir klasinio brendimo arba sąmonėjimo terminai. Beje, iki galo taip ir neapsisprendusieji personažai virtinėje tokių filmų didaktiškai pamokomai žūsta arba įsipainioja į įvairias tragiškas etines kolizijas, dėl kurių būna žiauriai graužiami moralinės kaltės, susižlugdo gyvenimą ir panašiai.

Savaime suprantama, tokių sąmonėjančių veikėjų knibždėte knibžda ne tik sovietiniame kine, bet ir literatūroje. Valstietis, darbininkas, studentas, inteligentas, o kartais net ir buvęs sovietų valdžios priešas nueina ilgą, sudėtingą idėjinės evoliucijos ir politinio virsmo kelią. Sovietmečiu moksleiviai ir studentai apie tai net rašydavo rašinius maždaug tokiu tipiniu pavadinimu: „Literatūrinio herojaus X idėjinis (politinis, pilietinis, klasinis...) brendimas.“ Panašiai būdavo pavadinamos ir kai kurios egzaminų bilietų temos. Beje, daugelyje sovietinės literatūros kūrinių, taip pat ir filmų tokie herojai komunistų valdžiai dažnai laido daug aštresnes replikas nei atsargusis Žalakevičiaus kino juostos Marcinkus.

Arūnas Vyžintas

To meto SSRS propaganda rado gudrų kompromisą: ėmė šia tema gana daug kalbėti, bet partizanus, aišku, traktuodama ne kaip kovotojus su bolševikiniais okupantais, o kaip nuožmius klasinius sovietinės liaudies priešus – buržuazinius nacionalistus. Taip partizaninis karas buvo mikliai įkomponuotas į klasių kovos ideologemą ir paverstas brolžudišku pilietiniu karu.

Tad ir jokios valstiečio Marcinkaus frazės tai valdžiai akmeniu gerklėje anaiptol nestrigo. Bent jau tai jos daliai, kuri formavo sovietinę ideologiją bei propagandą ir priimdavo jų atžvilgiu galutinius lemiamus sprendimus. Ne veltui Babkausko talentingai suvaidintą personažą sovietiniai kino kritikai, žurnalistai, rašytojai išgyrė gal net labiau nei Noreikos įkūnytą Aitvarą. Štai tik vienas iš didžiulės šūsnies ditirambų to meto spaudoje: „B. Babkauskas vėl blykstelėjo, kaip pirmojo dydžio žvaigždė. Koks talentas! Tarpais jis nustelbia ir pagrindinių rolių atlikėjus, toks gaivališkas B. Babkausko judesys, žodis, žvilgsnis, kuriame – Lietuvos valstiečių širdis, kančia. Įdomus personažas ir nepaprastai didelis aktoriaus laimėjimas!“(49)

O štai ir vienas iš daugybės pasažų, kaip tik aptariančių minėtą politinį, idėjinį ir klasinį dvejojančių valstiečių sąmonėjimą: „Valstietis linko širdimi į Tarybų valdžią, buvo suaugęs su ja socialinėmis šaknimis. Bet jį stumia į šalikelį baimė. Valdo inercija, slogus nuosavybės jausmas. Daug prisikentėjęs kare, jis nori tik ramybės. Rankos ilgisi žemės. Čia ypač koloritiškai iškyla Marcinkaus figūra... Iš tiesų, talentingai aktoriaus B. Babkausko sukurtas tragikomiškas paveikslas veda per visus valstiečio psichologinius užkampėlius, per tą lėtą sąmonėjimo procesą ir padeda geriau suvokti pokario kaimo nuotaikų, išgyvenimų tikrąją vertę.“ (50)

Tarp kitko, ne vienas to meto kino apžvalgininkas yra atkreipęs dėmesį, kad lėtą sovietinį Marcinkaus sąmonėjimą Žalakevičius sugebėjo sumaniai užbaigti žaibiškai pratrūkusiu, nors ir gana tragikomišku herojaus savimonės virsmu, tarsi su pamokoma ironija bylojančiu, kad nuo neišvengiamo apsisprendimo, kokią politinę ir ideologinę jėgą reikia palaikyti, nepabėgsi net pasislėpęs po savo lova. Ypač taikliai tą yra pakomentavęs kino kritikas Jevgenijus Аbas: „Bet šautuvas Marcinkui nereikalingas. Jis pasistengs pragyventi be jo... Tačiau pasirodo, kad jis visgi kartu su Lokiais. Prisidengti, pasislėpti, reiškia, nepavyks. Ir tada jis sprogsta. Tai, kad šitai susiję su komedine, beveik farsine situacija, nesvarbu. Marcinkus iš visos širdies (taip pat, kaip jis dirba bet kurį valstietišką darbą) kula banditą kumščiais, uždaužydamas mirtinai.“(51)

Štai taip atsargusis Marcinkus, kaip ir dera tikrame sovietiniame agitprope, norom nenorom politiškai teisingai baigia savo sąmonėjimo (= sovietėjimo) procesą. Beje, farsinė situacija čia kaip tik nepaprastai tiko, nes ji, sovietinių žiūrovų džiaugsmui, ne tik padėdavo smagiai ir žvitriai išlaisvinti šio gana komiško herojaus lėto politinio brendimo spyruoklę, bet ir parodydavo, kokie atseit degradavę buvo vadinamieji buržuaziniai nacionalistai – Lietuvos partizanai.

Ar reikėtų pridurti, kad tokie publikos be galo mylimi ir populiarūs personažai, kaip Marcinkus, sovietinei propagandai buvo tikra dovana?

Pilietinis karas ir klasių kova

Dar vienas Žalakevičiui nepagrįstai priskiriamas nuopelnas – neva savo filme jis paneigė sovietinės propagandos pamėgtą klasių kovos ir pilietinio karo Lietuvoje mitą. Antai Laimonas Tapinas savo knygoje „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ rašo: „Dabar daugelis aštrių V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kritikų meta jam politinius kaltinimus – esą juosta teigianti, kad partizanų judėjimą Lietuvoje sunaikino ne SSRS kariuomenė, o stribų ir vietinės valdžios suburti kaimo žmonės. Tik aklas ar nenorintis to matyti žiūrovas galėjo nepastebėti, jog kone visose filme rodomose kautynėse šmėkščioja automatais ginkluoti vyrai NKVD uniforma. Šiandien ypač akivaizdu, kad jie filme atsirado neatsitiktinai.“ (52) Tapino galva, tai puikiausiai išteisina Žalakevičių.

Panašiai mano ir istorikas Alfredas Bumblauskas: „Filmo pabaigoje gi kas išsprendžia brolių Lokių kovą su partizanais? Atvažiuoja enkavėdistų pilnas sunkvežimis, viską išsprendžia... Tai yra, man atrodo, netgi ne Ezopo kalba, o atviras tekstas, kas dėjosi Lietuvos provincijoje, kaimeliuose po karo.“ (53) O Bumblausko kolegos Edvardo Gudavičiaus nuomone, čia genialusis Žalakevičius apskritai parodė „savo užsakovams špygą“. Gudavičius negali tuo atsistebėti ir iš susižavėjimo tiesiog aikčioja: „Ot, tai yra jo genijus. O kas tada drįso tą pasakyt?“ (54)

Deja, aikčioti čia neverta, kadangi SSRS karinių jėgų dalyvavimas susirėmimuose su antisovietiniu pasipriešinimu, vykusiu Baltijos šalyse ir kituose bolševikų užgrobtuose kraštuose (atseit – išlaisvintose savose teritorijose), rodomas ne viename to laikmečio Sovietų Sąjungos filme. Nei NKVD-MVD-MGB kariškių, nei jokios kitos sovietinės kariuomenės pasirodymas tokiose scenose tuo metu anaiptol nebuvo kažkoks tabu. Nes tos kariuomenės kovų su antisovietiniais partizanais bent jau vyresniosios ir viduriniosios kartos žmonės, ypač kaimo gyventojai, dar nebuvo pamiršę, tad po Stalino mirties, cenzūrai kiek atleidus vadžias, visiškai nutylėti arba neigti SSRS kariškių dalyvavimą tokiose batalijose būtų buvę per primityvu ar net beprasmiška.

Todėl to meto SSRS propaganda čia rado gudrų kompromisą: ėmė šia tema gana daug kalbėti, bet partizanus, aišku, traktuodama ne kaip kovotojus su bolševikiniais okupantais (juolab kad jokios okupacijos, pasak tos propagandos, ir nebuvę), o kaip nuožmius klasinius sovietinės liaudies priešus – buržuazinius nacionalistus. Taip partizaninis karas buvo mikliai įkomponuotas į klasių kovos ideologemą ir paverstas brolžudišku pilietiniu karu. Savaime aišku, tokioje propagandinėje schemoje sovietiniai kariškiai tilpo puikiai. Juk didelė dalis visuomenės (ypač jau gerokai sumankurtinto jaunimo, kuriam visų pirma ir buvo skirti tokie mitai) SSRS kariuomenę tuo metu, deja, laikė nebe okupacine, o atvirkščiai – sava, išlaisvinusia nuo fašistų ir kitokių pavojingų priešų. Tad tos pačios komunistinės propagandos atžvilgiu būtų buvę pernelyg neįtikima, jei sovietinė kariuomenė – o ypač enkavėdistinė – SSRS filmuose būtų abejingai stebėjusi savosios liaudies kovą prieš buržuazinius nacionalistus ir jos neparėmusi. Juolab kad pastarieji šios propagandos buvo vaizduojami dar ir kaip nepribaigti nacių pakalikai.

Taigi nuo chruščiovinio „atlydžio“ laikų propagandiniuose SSRS filmuose buvo stengiamasi sovietinės kariuomenės dalyvavimą kovose su partizanais ne nuslėpti ar paneigti, o tik atitinkamai perinterpretuoti, vaizduojant kaip antrinį klasių kovos ir pilietinio karo faktorių ar kontekstą. Kitaip tariant, sovietinės karinės struktūros tuose filmuose veikia kaip papildomas veiksnys, paremiantis prieš klasinį priešą pakilusią liaudį, kuri tam reikalui susiorganizuoja pati, paprastai įkvėpta kokių nors komunistinių aktyvistų ar kitų iniciatyvesnių prosovietiškai nusiteikusių piliečių (kaip antai brolių Lokių). Beje, verta pažymėti, kad ne vienoje tokios tematikos sovietinėje kino juostoje prieš partizanus metamos žymiai gausesnės SSRS karinės pajėgos nei Žalakevičiaus filme rodoma menka saujelė enkavėdistų (matyt, dėl viso pikto jame vadinamų kiek neutraliau – milicininkais (55).

Tad nereikia paistyti, neva šiame filme paneigiamas klasių kovos bei pilietinio karo mitas, ir dar malti niekų, esą jo kovinės scenos yra „atviras tekstas, kas dėjosi Lietuvos provincijoje, kaimeliuose po karo“. „Atvirumo“ čia tik tiek, kiek leido sovietų valdžia bei cenzūra ir kiek reikėjo šlykščiam propagandiniam melui pridengti. Jeigu Žalakevičius būtų pabandęs iš tikrųjų atvirai parodyti, kas minimu laikotarpiu dėjosi Lietuvos kaimuose ir miškuose, filmo statymas būtų nutrauktas pačioje užuomazgoje, o režisierius, jei ir nepakliūtų į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę, griežtos bausmės vis tiek neišvengtų. Pavyzdžiui, rašytojas Jonas Laucė vien už savo romano „Negandų metai“ rankraštį, kuriame drįso pavaizduoti tikrąją vadinamojo pokario situaciją Lietuvoje ir kurį 1971 metais naiviai pasiūlė „Vagos“ leidyklai, buvo apkaltintas antisovietine propaganda, suimtas, kalintas kalėjime, vėliau dirbo priverčiamuosius darbus statybose.(56)

Beje, simptomiška, kad filmo „Niekas nenorėjo mirti“ gerbėjai, kalbėdami apie okupacinių karinių jėgų rodymą jame, kaip jiems įprasta, ištisai prieštarauja tiek sau, tiek vieni kitiems. Antai Tapinas kitoje aukščiau cituotos savo knygos vietoje, matyt, užsimiršęs, apie filmo epizodus su enkavėdistais pasakoja jau ką kita: „Operatorius J. Gricius, tuomet su V. Žalakevičiumi kūrybiškai bendravęs ne tik kaip operatorius, prisimena, kad galutiniame režisūriniame scenarijuje filmas turėjo baigtis scena, kai stribų ir partizanų mūšio įkarštyje į kaimą įvažiuoja sunkvežimiai, pilni NKVD kareivių, o šie ir nulemia kovos baigtį, iššaudę tose apylinkėse veikusį partizanų būrį. Studijos ir komiteto vadai atmetė šią sceną, vėl naudodami tą pačią Maskvos kortą, kategoriškai nesutiko su tokiu filmo finalu, reikalavo net n e u ž s i m i n t i [čia ir toliau išskirta mano – A. V.] apie NKVD pajėgas. V. Žalakevičius siuto, bet ką nors pakeisti buvo b e j ė g i s. Nė vienas režisierius negalėjo pradėti filmo, negavęs studijos, kinematografijos komiteto, o ir Maskvos valdininkų palaiminimo.“ (57)

Panašią versiją Tapinas skleidžia ir vėlesniame interviu, tiesa, jau teigdamas, kad jis pats matė tą filmo scenarijų: „Savo akimis mačiau filmo „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijų, kuriame partizanų būrį sunaikina NKVD būrys, o ne stribai ar jiems prijaučiantys kaimo žmonės. Tai sukėlė didelį pasipiktinimą. Kino studijos meno taryboje V. Žalakevičius rėkė, daužė ranka į stalą, sakė, kad išvis nieko nedarys, jei scenarijus bus pakeistas. Tačiau vėliau jis vis dėlto padarė taip, kaip reikalavo cenzoriai.“(58)

Bet, kaip rodo šio skyrelio pradžioje pateikta minėtos Tapino knygos citata, Bumblausko bei Gudavičiaus pasažai, o ir konkretūs filmo epizodai, tą aukštesnių valdžios instancijų palaiminimą Žalakevičius vis dėlto gavo. Na, jei ne sunkvežimiams, pilniems enkavėdistų, tai bent jau vienam puspilniam. O ir kovinių susirėmimų kadruose regimiems kariškiams butaforinėmis(59) NKVD uniformomis – taip pat. Taigi nieko iš esmės neleistino ar priešingo sovietų valdžiai ir cenzūrai režisierius čia ir nereikalavo (nepaisant kai kurių kritinių pastabų ar prieštaravimų, kurių, be abejo, natūraliai galėjo sulaukti, kaip ir bet kurio filmo statymo metu). Juolab kad ir pati tema čia buvo tokia opi ir politiškai aktuali, kad Žalakevičius, jei būtų padaręs ką nors iš tikrųjų draudžiamo, kaip minėjau, būtų neišvengiamai smarkiai nukentėjęs. Vietoje to – buvo apdovanojimais ir sovietinės žiniasklaidos liaupsėmis iki pat ausų apipiltas.

Tačiau įdomiausia, jog kai kurių kitų Žalakevičiaus teisintojų akimis, jis, atvirkščiai, svetimų okupacinių jėgų filme kaip tik stengėsi nerodyti. Ir atseit būtent tuo pasireiškia tariamas jo antisovietiškumas, drąsa ir ezopinė kalba. Štai režisierius Gytis Lukšas viename pokalbyje, kreipdamasis į aktorių Regimantą Adomaitį, su aplombu aiškina: „Ar tu pastebėjai, Regimantai, kad šitame filme nėra nė vieno personažo ruso? Tai neįtikėtina! Paprastai kiekviename to meto filme, net uzbekų ar tadžikų, t u r ė j o [čia ir toliau išskirta mano – A. V.] būti išmintingas rusų komisaras, pas kurį visi ateina patarimo ir kuris visus moko. Kitaip n e g a l ė j o būti. Ir staiga „Niekas nenorėjo mirti“ – nė vieno Maskvos siųsto ruso komisaro.“ (60) Panašiai nemažiau kategoriškai jis tvirtina ir kitame savo pasisakyme: „Laikas reabilituoti šį filmą. Atkreipkite dėmesį į iškalbingas detales: čia nerasime nei vieno personažo ruso, kas buvo tiesiog p r i v a l o m a tiems laikams... Štai ką išdarinėjo Žala.“(61)

Žodžiu, vieni ezopinės kalbos specialistai regi pilną sunkvežimį uniformuotų SSRS NKVD kariškių, šmėkščiojančių „kone visose“ filmo kautynėse (jų, beje, ten buvo tik dvi), ko esą „tik aklas“ gali nematyti ir ką neva draudė rodyti sovietų valdžia, genialiam narsuoliui Žalakevičiui tą vėliau kažkodėl vis tiek leidusi. Kiti gi, visiškai priešingai, įrodinėja, esą Maskvos siųstus okupantus komisarus ir rusus rodyti kaip tik buvę privalu, bet „beprotiškos drąsos“(62) vedamas Žalakevičius neva kažkaip apmovęs cenzūrą nei tų bolševikinių komisarų, nei iš viso jokių rusų filme neparodydamas.

Po tokių prieštaringų pasakojimų taip ir norisi paklausti: ar visi cituotieji filmo „Niekas nenorėjo mirti“ interpretuotojai gerai pamena ir adekvačiai suvokia bent jau patį jo siužetą, fabulą? Nes iš kai kurių jų teiginių susidaro įspūdis, kad nelabai. Maža to, panašu, kad jie iš viso nėra matę ar bent jau dorai neprisimena ir kitų panašios tematikos propagandinių to meto SSRS filmų (reikia manyti, Lukšas turi omenyje būtent juos, o ne, jo žodžiais tariant, „kiekvieną“ to laikmečio filmą, nes tai būtų dar keisčiau).

Todėl nuostabiesiems Žalakevičiaus filmo aiškintojams noriu pasakyti, kad jame, kaip ir daugumoje temiškai jam artimų to laiko SSRS kino juostų, yra ir uniformuotų enkavėdistų, ir šiaip „tarybinių“ karių (kurių pagrindinė tautybė ir taip žinoma ne tik iš karo ligoninės epizode traukiamų rusiškų kupletų), ir kitokių sovietinės, paprasčiau tariant, rusų kariuomenės buvimo liudijimų, kurie tokiems filmams buvo įprasti ir būdingi, tačiau anaiptol nei privalomi, nei draudžiami. Lygiai kaip ir tos kariuomenės dalyvavimo kovose su antisovietiniu pasipriešinimu rodymas. Visa tai yra antraeiliai dalykai, kurių vienose tokios rūšies propagandinėse juostose yra daugiau, kitose mažiau ar net iš viso beveik nėra. Svarbiausia, kad filme „Niekas nenorėjo mirti“ aiškiai parodyta, jog lietuvių liaudis pati pakilo į kovą su ją terorizuojančiais ir engiančiais vadinamaisiais buržuaziniais nacionalistais.

Tai, kad filme rusų ir enkavėdistų vaidmuo tėra epizodinis ar foninis, kaip tik ir pabrėžia, kad jame vaizduojama kova – visų pirma pačių lietuvių reikalas. Ne rusų kariai, Maskvos komisarai ir enkavėdistai, bet broliai Lokiai (iš kurių tik vienas yra sovietinis kariškis, pasprukęs iš ligoninės) ir jų įkvėpti valstiečiai filme pradeda kovoti prieš buržuazinių nacionalistų gaują, – o tai kaip tik idealiai atitinka sovietinės propagandos bruktas klasių kovos ir brolžudiško pilietinio lietuvių tarpusavio karo ideologemas. Visas daugeliui šio filmo gerbėjų naiviai imponuojantis filmo „lietuviškumas“(63) ir yra pajungtas būtent šiam tikslui – net aukščiau minėto Marcinkaus, kulančio vargšą miškinį, šūksniai: „Va, tau lietuviškai, lietuviškai, lietuviškai!“

Taigi Žalakevičiui tikrai neprireikė nei kažkokio genialaus gudrumo, nei ypatingos drąsos, kad filme parodytų enkavėdistus ar „nerodytų“ rusų. Atvirkščiai, iš esmės beveik viskas buvo atpilta pagal ideologinius Kremliaus reikalavimus, o kai kur ir viršaus nuo savęs šia linkme pridėta. Beje, dar iki filmo kūrimo buvo įsteigta net speciali redakcija prie KGB (64) (o kartu – ir eilė kitų papildomų ideologinės priežiūros punktų), ėmusi leisti įvairias brošiūras ir straipsnius, diegiančius tą pačią išgalvoto pilietinio karo koncepciją.

Be abejo, pasirodė ir ją atspindinčių istorikų tekstų, grožinės literatūros kūrinių bei kitko. Tačiau, aišku, ją būtinai reikėjo įkūnyti dar ir kine – plačiųjų masių smegenims plauti. Atitinkamas ideologines kampanijas tuo metu imta vykdyti ir kai kuriose kitose SSRS respublikose, kur tam parankių kino režisierių ir scenaristų, žinoma, atsirado ne vienas. Tačiau Žalakevičius tarp jų ne tik chronologiškai buvo vienas pirmųjų – jo sukurtas propagandinis filmas ir populiarumu, ir meniniu lygiu pranoko daugumą panašių.

Sovietiniai atributai

Antisovietiškumas ar bent jau ideologinis neutralumas daug kam sapnuojasi net ir tame, neva filme „Niekas nenorėjo mirti“ per mažai sovietinių atributų. Antai tas pats Gytis Lukšas baisiai stebisi, esą iš viso „beveik nėra sovietinių atributų, įpintų į filmą“ (65), matyt, jo autoriaus bebaimio ryžto ir apsukrumo dėka kažkaip išvengtų. Lukšas mano, kad ir už tai Žalakevičiaus juostą būtina ideologiškai reabilituoti. Mat, režisieriaus tvirtinimu, tokiuose filmuose „tais laikais b ū t i n i a u s i a i [čia ir toliau išskirta mano – A. V.] šmėsteldavo Lenino paminklas, lozungas, kurie buvo p r i v a l o m i. Be jų filmas n e b ū d a v o išleidžiamas.“ (66)

Keista tai girdėti iš tais pačiais laikais gyvenusio ir dar filmus kūrusio žmogaus. Nes tuo metu nei lozungai, nei Lenino paminklai, nei kitokia panaši komunistinė atributika ar ikonografija tokioms sovietinėms kino juostoms anaiptol nebuvo bent kiek griežčiau privaloma. Daugumoje jų tokios atributikos labai mažai, o kai kuriose ir iš viso nėra. Juo labiau kad patys savaime tokie bolševikiniai simboliai jokios stebuklingos propagandinės galios ir neturi – jų vienoks ar kitoks poveikis priklauso ne tik nuo auditorijos pobūdžio, bet ir nuo konkretaus panaudojimo bendrame filmo kontekste.

Ideologiniams tikslams propagandinė kino kalba tuo metu naudojo aibę įvairių kinematografinių priemonių, daug efektyvesnių nei kažkoks mojavimas komunistiniais transparantais arba bolševikų vadų portretais, labiau tinkantis kokiems nors Stalino laikams ir galintis net atstumti išrankesnius žiūrovus. Nors, tiesą sakant, net ir Stalino laikų kine anaiptol ne viskas buvo taip primityvu.

Arūnas Vyžintas

Tai, kad filme rusų ir enkavėdistų vaidmuo tėra epizodinis ar foninis, kaip tik ir pabrėžia, kad jame vaizduojama kova – visų pirma pačių lietuvių reikalas. Ne rusų kariai, Maskvos komisarai ir enkavėdistai, bet broliai Lokiai ir jų įkvėpti valstiečiai filme pradeda kovoti prieš buržuazinių nacionalistų gaują, – o tai kaip tik idealiai atitinka sovietinės propagandos bruktas klasių kovos ir brolžudiško pilietinio lietuvių tarpusavio karo ideologemas.

Deja, tokių elementarių ir akivaizdžių faktų apie sovietinio kino propagandinę kalbą, panašu, nežino ir nesuvokia net ir kai kurie kinotyrininkai. Antai kino kritikė Rasa Paukštytė apie Žalakevičiaus kino juostą rašo: „Abstrakcijos gaida [joje] tokia aukšta, kad jeigu mums trisdešimt metų nebūtų pūtę į akis miglos, jog šis filmas – apie klasių kovą, mes ir šiandien, vos pusvalandį pažiūrėję filmą, neįžvelgtume duoklės ideologijai, kai tarp abiejų herojų įsispraudžia SSRS herbas“. Anot kritikės, „šie pora simetriškų, schematiškų kadrų su herbu atrodo lyg specialiai filmo poetikon įterpti svetimkūniai. Deja, būtent jie tampa šiandien ideologiniais taikiniais.“ (67)

Nežinau, kas tie Paukštytės minimi „mes“, kurie kažkodėl būtent kadruose su herbu (beje, tai LSSR, o ne SSRS herbas) įžvelgia duoklę ideologijai. Ir neaišku, kokiems gi keistuoliams būtent tie kadrai tampa „ideologiniais taikiniais“, juolab kad niekur nieko panašaus neteko skaityti, nors rinkdamas medžiagą šiam straipsniui peržiūrėjau milžinišką šūsnį filmo „Niekas nenorėjo mirti“ recenzijų ir kitokių atsiliepimų apie jį. Net jeigu kam nors iš filmo kritikų tas herbas vis dėlto ir būtų dėl ideologinių priežasčių užkliuvęs (neatmetu galimybės, kad kokį nors pasisakymą ir pražiopsojau), tai tokio autoriaus nuomonė vis tiek būtų marginali. Juo labiau kad filme yra begalė ideologinės paskirties epizodų, kurių kontekste tas herbas, šmėkštelėjęs vos poroje kadrų, tėra viso labo devintas vanduo nuo kisieliaus.

Duoklė sovietinei ideologijai ir konkrečiai Paukštytės minimam klasių kovos mitui Žalakevičiaus kūrinyje atiduodama ne parodant kažkokį atskirai paimtą herbą (kuris, kaip ir bet koks komunistinis atributas, gali kuo puikiausiai šmėžuoti net labiausiai antisovietinėje kino juostoje), o visu kompleksu tą ideologiją išreiškiančių meninės kalbos priemonių, iš dalies aptariamų ir šiame straipsnyje, nors jų filme, be abejo, yra daug daugiau. Beje, gana lakoniška filmo estetika ir išgryninta nuo bereikalingų detalių kino kalba visą tą ideologinį užtaisą perteikia tik daug geriau, įtaigiau ir efektyviau. Tai – propagandinio kino abėcėlė.

O jeigu filme kažkodėl pasigendama šiaip konkretesnių sovietinių realijų, laikmečio ženklų ar aksesuarų, tai reikia pasakyti, kad jame jų, nors ir paisant saiko, vis dėlto yra pakankamai. Tik aklas arba nenorintis to matyti žiūrovas (Tapino žodžiais tariant) gali nepastebėti, kad jau pirmuose kadruose po apylinkės pirmininko Lokio žūties rodomi sovietinėmis uniformomis vilkintys ir net vaikams žinomu sovietiniu automatu ginkluoti enkavėdistai, atvažiavę su sovietinių apdovanojimų juostelėmis pasidabinusiu partijos sekretoriumi prie sovietinės karinės ligoninės, kurioje gydosi iš karo grįžę sovietiniai kariai, armonikai ar bajanui pritariant traukiantys rusiškas karo dainas.

Pats Bronius Lokys yra kare sužeistas sovietinės armijos leitenantas, kuriam ką tik iš stuburo išoperuota vokiška skeveldra, o jo brolis Donatas, irgi vilkintis jau kiek „sucivilinta“ sovietine kariška uniforma, kartu su sovietiniais kariais stato tiltą. Sekretorius ligoninėje aiškiai sako Broniui, kad jo tėvą užmušė nacionalistai (o ne šiaip kokie paprasti banditai). Tie patys nacionalistai, kurie apšaudo ir per mišką važiuojančius enkavėdistus bei brolius Lokius, dardančius SSRS kariuomenės Antrajame pasauliniame kare ir po jo naudotu amerikietišku sunkvežimiu, ant kurio kėbulo borto šalia mašinos numerio aiškiai matomos rusiškos raidės.

Ir tai – vos per penkias pirmas filmo minutes sugiedota „aukšta abstrakcijos gaida“. Tačiau jame tokių labai konkrečių „abstrakcijų“ kuo tolyn – tuo daugiau. Ir čia dar tik formalūs vaizduojamo meto, sovietinių politinių, ideologinių ir kitokių to laiko realijų ženklai ar atributai. O kur dar visas esminis idėjinis propagandinis filmo įdaras, išreikštas per personažų poelgius, dialogus ir monologus, siužeto ir fabulos vingius, netgi scenografiją? Apie propagandines klasių kovos, pilietinio karo, sąmonėjančių valstiečių, nacionalistinių banditų, heroizuojamų sovietų tvarkos gynėjų klišes jau plačiai kalbėjau – nebesikartosiu. O juk filme tokių propagandinių klišių ir stereotipų iš tikrųjų dar ne tiek – tik aptarti jų visų viename straipsnyje tiesiog fiziškai neįmanoma. Tad apie kokį filmo abstraktumą iš viso galima kalbėti?

Be to, noriu priminti, kad straipsnio pradžioje cituotame Paukštytės interviu su Laimonu Tapinu pastarasis kalba apie filme veikiančią miškinių gausybę, esą labai papiktinusią LKP Centro komitetą. Juk pritardama būtent šiems Tapino samprotavimams kritikė ir ėmė retoriškai grąžyti rankas: „Tada ko verti ginčai apie ideologinį šio filmo pamatą ir priekaištai, kad ši juosta juodina Lietuvos istoriją?“ Žodžiu, vienu atveju Paukštytė bando neigti Žalakevičiaus juostos ideologizuotumą aiškindama, esą joje abstrakcijos gaida labai aukšta. Kitu, atvirkščiai, pritaria pastebėjimui, kad filme apstu politinės ir ideologinės laikmečio konkretikos. Juk jeigu net priimtume nepagrįstą „disidentinę“ Tapino versiją, esą partizanų gausa filme atsirado prieš sovietų valdžios valią (neva ketinant paneigti klasių kovos mitą ir užsiminti apie tikrąjį antisovietinio pasipriešinimo mastą), tai vis tiek rodytų, kad filmas ideologiškai kaip tik labai konkrečiai angažuotas (nors ir kiek kita prasme), o anaiptol ne abstraktus, atsietas nuo ideologinių aktualijų. Taigi kino kritikės argumentams aiškiai trūksta logikos.

Na, o savo ruožtu Gytis Lukšas tame nelemtame herbe, kurį, Paukštytės teigimu, kažkas laiko duokle sovietinei ideologijai, atvirkščiai, įžiūri vos ne slaptą antisovietiškumą. Mat, pasirodo, tas herbas „musių nutupėtas“ ir „kažkodėl kabantis labai kreivai“, o be to, jo „per visą filmą niekas taip ir nepataiso“. (68) Beje, panašiai, tik kiek nuosaikiau, samprotauja ir kino kritikas Januszas Gazda: „Sovietų Sąjungos herbas... kabo kabinete ant apšerpetojusios sienos, perkrypęs, bet niekas neskuba jo pataisyti, pakabinti tiesiai, ir tai galima laikyti akivaizdžia simboline detale, kad ta sovietiškumo emblema nieko iš tikrųjų nedomina.“ (69)

Arūnas Vyžintas

Duoklė sovietinei ideologijai ir klasių kovos mitui Žalakevičiaus kūrinyje atiduodama ne parodant kažkokį atskirai paimtą herbą, o visu kompleksu tą ideologiją išreiškiančių meninės kalbos priemonių, iš dalies aptariamų ir šiame straipsnyje, nors jų filme, be abejo, yra daug daugiau.

Gazda čia savaip teisus. Tas nususęs herbas iš tikrųjų niekam, išskyrus dalį Žalakevičiaus gerbėjų, ypatingai nerūpėjo ir nerūpi. Nei paties filmo herojams, nei jo sovietiniams recenzentams, nei dabartiniams filmo kritikuotojams, nei to meto komunistinei valdžiai, cenzūrai ar pačiam KGB. Būtų jis cenzoriams užkliuvęs – jokio tokio kreivai pakabinto herbo filme ir nematytume. Belieka pridurti, kad ne viename propagandiniame SSRS filme ne tik kaimo kontorų sienos apšerpetojusios ar sovietiniai atributai nelygiai kabo, bet ir apskritai daug kas sukrypę, apšnerkšta, sulūžę ir apšepę, o komunistiniai lozungai, kurių Lukšas su Gazda (70) taip pasigenda, kartais parašyti itin negrabiai ir šleivai. Kai vyksta klasių kova ir pilietinis karas, aidi šūviai ir liejasi kraujas, niekas į tokius dalykus per daug dėmesio nekreipia. O sovietinė cenzūra propagandiniuose SSRS filmuose apsčiai matė dar ne tokios bravūros.

Tą patį galima pasakyti ir apie filmo veikėjai Aldonai ant krūtinės prisegtą komjaunimo ženklelį, kurio „parodymas ekrane“, anot Gazdos, „turi komedinį atspalvį“ (71), o Lukšui jis iš viso atrodo „nufilmuotas taip juokingai“, kad net verčia kvatotis (72).

Juokas dalykas sveikas. Tačiau žymiai didesnę šypseną nei komjaunimo ženklelis ant Aldonos krūtinės kelia, pavyzdžiui, pasipūtusio Petkos ordinas garsiajame brolių Vasiljevų „Čiapajeve“. Bet, matyt, ir šis Stalino pamėgtas ir nežinia kiek premijų susižėręs klasikinis bolševikinis agitpropas yra neideologinis, o gal net kupinas slaptos ar net atviros antisovietinės kalbos. Tiesa, Petkos garbei reikia pasakyti, kad jis tame filme bent jau nesišaipo iš ikibolševikinių savo šalies simbolių. Tuo tarpu Žalakevičiaus filmo herojė į ją kibinančio Donato repliką, kad prisisegė minėtą ženklelį „ant tokios iškilios vietos“, su neslepiama tikros komsomolkos panieka grubiai atrėžia: „O ką, ponas, pasiūlysi? Trispalvę prisikabint?“

Ir taip lyg niekur nieko kalba veikėja, kuri filme, pagal režisieriaus intenciją, yra teigiama, šviesi, dora, šiek tiek net romantizuota lyrinė herojė – kito teigiamo herojaus Broniaus Lokio mylimoji, našlės Lokienės būsimoji marti. Bet tai kažkodėl neužkliūna akyliesiems ezopinės kalbos specialistams, kurie kažkokiu ekstrasensoriniu būdu sugeba ekrane įžiūrėti net musių paliktus taškučius (įdomu, kokia ultrajautria optika Gricius juos nufilmavo?), nors neįstengia pamatyti paprastų, akivaizdžių ir esminių dalykų, šiaip jau žinotinų kiekvienam sovietinę tikrovę, ideologiją ir jos propagavimą mene bent kiek blaiviau suvokiančiam žmogui.

Bus tęsinys

46. Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 128-129, 136; Gediminas Jankauskas, Min. veik.; Snieguolė Dovidavičienė, Donatas Banionis: labiausiai...; Saulius Macaitis, Min. veik., p. 184-185.

47. Laimonas Tapinas, Ten pat, p. 129.

48. Gediminas Jankauskas, Min. veik.

49. Jonas Dovydaitis, Šuolis, Ekrano naujienos, 1966, nr. 2, p. 3.

50. Danutė Kadžiulytė, Niekas nenorėjo mirti..., Komjaunimo tiesa, 1966-01-11.

51. Eвгений Аб, Бронюс Бабкаускас, in: Актёры советского кино, вып. 4, Ленинград, 1968, p. 33.

52. Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 141.

53. Būtovės slėpiniai. Baimės epocha, http://www.lrt.lt, 2003-06-01.

54. Ten pat.

55. Kadangi nuo 1946 m. kovo NKVD kurį laiką veikė kaip SSRS MVD, enkavėdistus filme iš bėdos, aišku, galima vadinti ir milicininkais. Beje, kai kur, turbūt užsimiršęs, su Lietuvos partizanais filme kovojančius enkavėdistus milicininkais vadina ir pats L. Tapinas: Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 125.

56. Jonas Laucė, http://lt.wikipedia.org; Petras Katinas, Neišėjęs nebūtin, http://www.xxiamzius.lt, 2003-05-14.

57. Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 103-104.

58. Ginta Gaivenytė, Rašytojas L. Tapinas: „Sovietmečiu buvai priverstas užsidėti kaukę“, http://www.lrytas.lt, 2009-04-02.

59. Enkavėdistų uniformos, kaip neretai pasitaiko kine, nėra visai tikslios. Pvz., jų antpečių juostelės akivaizdžiai per plačios.

60. Snieguolė Dovidavičienė, Lietuvių žvaigždės Adomaitis...

61. Indrė Matiuliokaitė, KALEIDOSKOPAS – kino vakarai Venclovų namuose-muziejuje, http://kinfo.lt, 2012-09-18.

62. Ten pat.

63. Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ propagandinis sovietinis „lietuviškumas“ bene labiausiai sužavėjo J. Gazdą (tai pagrindinis čia ne sykį cituojamo jo straipsnio motyvas), kuris tame naiviai bandė įžvelgti kone disidentines ezopines potekstes ir kurio mintis, daugiau ar mažiau radikalizavę, atkartoja G. Lukšas ir eilė kitų lietuvių autorių.

64. KGB slaptieji archyvai. 1954-1991, Vilnius, 2011, p. 382; Laisvės kryžkelės (XXXVII)...

65. Indrė Matiuliokaitė, Min. veik.

66. Snieguolė Dovidavičienė, Lietuvių žvaigždės Adomaitis...

67. Rasa Paukštytė, Sušaudyti titrai, in: Aš nežinau..., p. 119.

68. Snieguolė Dovidavičienė, Lietuvių žvaigždės Adomaitis...

69. Januszas Gazda, Min. veik., p. 106.

70. Ten pat.

71. Ten pat.

72. Snieguolė Dovidavičienė, Lietuvių žvaigždės Adomaitis...