Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė šio teismo pirmininko Ričardo Piličiausko teikimą atnaujinti procesą byloje, nes „teisėjų kolegiją sudarantys teisėjai Laimutis Alechnavičius, Arūnas Dirvonas ir Virginija Volskienė konstatavo, kad lietuvių visuomenės moralės principų ištakos slypi krikščionybėje, mat Lietuvoje statistiškai vyrauja krikščionys: katalikai ir stačiatikiai.”
„Nors Lietuvoje ir nėra įtvirtinta oficiali valstybinė religija, yra tradicinės ir netradicinės religinės bendruomenės, tradicinės krikščioniškos bendruomenės – Romos katalikų, ortodoksų bei kitos, neabejotinai yra gausiausios. Krikščionybėje yra ir daugelio mūsų moralės principų ištakos", - teigiama teismo nutartyje.
Sokratas prieš Eutifroną, arba moralinė daugumos despotija
Moralės ir visuomeninių normų kilmė – ginčytinas ir daug diskusijų reikalaujantis dalykas. Šis ginčas – senas kaip pati filosofija, nagrinėtas tiek pačių pirmųjų antikos filosofų, tiek ir vėlesniųjų mąstytojų. Eutifrono dilema – ar tai, kas įsakoma dievo, yra gėris, nes įsakoma dievo, ar dievas tai įsako, nes tai yra gera – puikus to pavyzdys.
Norint išspręsti šią dilemą, reiktų visų pirma atsakyti į klausimą, kas yra tas „tikras krikščionis”, kurį taip žeidžia neteisingas religinių simbolių naudojimas, tačiau šis klausimas greičiausiai yra retorinis, nes „tikro krikščionio“ apibrėžimų matyt yra tiek pat, kiek yra krikščionimis save laikančių žmonių, ir iki šiol dar nebuvo išrasta universali skalė, galinti atsijoti tikratikius nuo eretikų.
Lietuvoje yra tiek pat, jei ne mažiau, krikščionių, negu tas „šventasis šimtas,” kuris kreipėsį į atsakingas institucijas dėl neva netinkamų religinių simbolių panaudojimo, kuriems R. Kalinkino reklamos arba nesukelia jokių emocijų, arba bent jau tikrai jas sukelia ne tokias priešiškas.
Nagrinėjant teismo išvadas, kyla keletas paprasčiausių klausimų: kodėl, remdamasis beveik nieko neatspindinčia statistika, teismas nusprendė, kad, visų pirma, moralė kyla iš religijos, antra, kad ta religija yra būtent krikščionybė, ir, galiausiai, kad ta krikščioniškoji moralė yra būtent tokia, kuriai atstovauja šis šimtas – visiškai menkas skaičius iš pamaldžiųjų Lietuvos milijonų krikščionių – o ne ta, kuriai atstovauja likusiųjų krikščionių juokas arba tiesiog tyla?
Teismo argumentacija šiuo klausimu atrodo be galo silpna ir balansuojanti ant non sequitur ribos. Juk ir pati „teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau atkreipė dėmesį, kad valstybė pripažįsta 9 tradicines religines bendruomenes, iš kurių gausiausios Romos katalikų ir stačiatikių.”
Švaistymasis ad populum argumentais ir rėmimasis paprasčiausia dauguma įrodinėjant filosofines, metafizines ar netgi mokslines tiesas jei ne visada, tai bent jau dažniausiai yra jokių argumentų nebeturinčio ginčo dalyvio priebėga, tiek pat nesaugi, kiek ir neteisinga: nuo tikėjimo Žemės plokštumu iki tam tikrų visuomenių įtikėjimo kitų rasių bevertiškumu, žmonijos filosofijos istorija pilna tokio klaidingo mąstymo pavyzdžių.
Verta prisiminti, jog demokratija garantuoja ne tik daugumos valdžią, bet ir mažumos teises, kitaip tai – ne valdžia, o despotija, masės ir minios valdžia, apie kurios įsigalėjimą perspėjo dar pats Polibijus (tik jis ją vadino ochlokratija).
Nustebti turėtų priversti faktas, kad demokratinės respublikos, kuriose pagal Konstituciją turėtų galioti valstybės ir religijos atskyrimas (26 ir 43 straipsniai), valstybinė institucija, šiuo konkrečiu atveju teismas, švaistosi sprendimais tokiuose filosofinių ir religinių ginčų temose kaip moralės ir jos principų kilmė.
Kiekvienas yra laisvas manyti, kad moralė kyla iš religijos ir dievo, lygiai taip pat, kaip ir manyti, kad religija ir tikėjimas dievu yra vienas labiausiai žmonių moralinę pusiausvyrą tvirkinančių ir išbalansuojančių veiksnių, tačiau nei vieno, nei kito negalima paversti juridine norma, taip primetant tikėjimą arba netikėjimą kone kaip įstatymą arba paverčiat jį pagrindu teisiniams sprendimams.
Ar nebūtų juokinga, jei, remdamasis daugumos nuomone, kaip kad sudarant šį nuosprendį, tas pats teismas konstatuotų, jog dievas iš tiesų egzistuoja arba jo tikrai nėra, arba kad Žalgiris geresnis už Rytą? Taip arba priešingai manyti laisvas yra kiekvienas, tačiau taip skelbti teismui demokratinėje respublikoje – jau pavojinga.
Lietuviškasis Babilonas
Šio teismo sprendimo ypatybės neapsiriboja vien tik silpna argumentacija ir logiškai kvestionuotinomis išvadomis. Dar kartą įsiskaitykime į teismo sprendimą: „Nors Lietuvoje ir nėra įtvirtinta oficiali valstybinė religija, yra tradicinės ir netradicinės religinės bendruomenės, tradicinės krikščioniškos bendruomenės – Romos katalikų, ortodoksų bei kitos, neabejotinai yra gausiausios. Krikščionybėje yra ir daugelio mūsų moralės principų ištakos”.
Viena iš to išplaukiančių išvadų – Lietuvos visuomenė iki krikščionybės įsigaliojimo buvo tiesiog amorali ir nepažinojo arba negalėjo pažinti normatyvinių elgesio normų – juoką keliantis teiginys bet kuriam bent kiek su istorija susipažinusiam asmeniui.
Nagrinėdamas moralės ir religijos santykį, žymus britų kilmės žurnalistas Christopheris Hitchensas pakomentavo, jog pagal judėjo-krikščionišką tradiciją, mes turėtume tikėti, jog ištisos žydų kartos išgyveno šimtmečius tikėdamos, jog žudymas, svetimavimas ir vagystė yra „tvarkoje”, iki kol Mozė parnešė dievo įsakymus nuo Sinajaus kalno, ir tik tada supratusios, jog taip elgtis būtų nepadoru.
Šis teismo sprendimas perša jei ne tokią pačią, tai bent jau panašią mintį: iki krikščionybės įsigalėjimo (kurį ne visai teisinga būtų tapatinti su Lietuvos krikšto metais, mat religijos įsigalėjimas ir senųjų religinių normų apmirimas neįvyksta akimirksniu), lietuvių visuomenė tebuvo amoralių šunsnukių gauja, neskirianti gero nuo blogo, ir tik ilgainiui apšviesta gerosios bažnyčios.
Toks moralinių normų privatizavimas gal ir neatrodytų keistas, nors tikriausiai būtų ne mažiau neteisingas, jei nuskambėtų iš konkrečios religijos išpažinėjo lūpų, tačiau toks teismo verdiktas šiuo klausimu kelia mažų mažiausiai nuostabą jei ne pasipiktinimą.
Dar vienas niuansas – lietuvybės susiejimas su konkrečia religija. Ką toks teismo sprendimas sako Lietuvoje nuo seno gyvenantiems žydams, karaimams, musulmonams, ateistams ar labai sparčiai didėjančiai lietuvių senosios religijos mažumai – romuviečiams (pagonims)?
Galbūt teismas to ir neturėjo omenyje, tačiau iš jo verdikto išplaukia žeidžianti ir visuomenę kone sektantiškai skaldanti išvada: kiekvienas nekrikščionis, gyvenantis Lietuvoje ir laikantis save lietuviškosios visuomenės dalimi, yra arba amoralus, arba ne lietuvis, nes „krikščionybėje yra ir daugelio mūsų moralės principų ištakos".
Šis teismo sprendimas tarsi padalija visuomenę į moralius ir nemoralius segmentus, kuomet pirmiesiems save gali priskirti tik tam tikros religijos išpažinėjai, o visi likusieji yra priversti jaustis tarsi antrarūšiai piliečiai, arba neturintys moralinio barometro, arba privalantys jį skolintis iš savo moraliųjų kaimynų.
Toks sektantizmas kaip idėja gali egzistuoti žmonių galvose, tačiau jį įteisinti yra pavojinga. Tikriausiai retam skaitytojui reikia priminti, kad ilgą laiką viena didžiausių margos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės moralinių vertybių, išlikimo garantų ir net pasididžiavimo vertų sugebėjimų kaip tik ir buvo gebėjimas derinti įvairias religijas, tikėjimus ir nuomones: ilgus metus pagonių įkurtoje ir valdytoje kunigaikštystėje sąlyginėje taikoje sugebėjo sugyventi katalikai, pravoslavai, žydai, musulmonai ir daugelis mažesnių visų religijų denominacijų, praktikuodamos savo tikėjimus ir puoselėdamos savo tradicijas.
Būtent į šį tolerancijos faktą būtų žymiai labiau verta atsigręžti ieškant tikrųjų lietuviškosios visuomeninės moralės ištakų, o ne susieti jos paieškas su viena konkrečia religija, taip tik skatinant ir įtvirtinant visuomenės susiskaldymą.
Pabaigai
Valstybės teokratizacija nenutinka pernakt, ji prasideda mažais, tačiau ilgainiui vis platėjančiais žingsniais. Riba tarp sprendimo, jog lietuviška moralė yra krikščioniška moralė, ir paskelbimo, jog tikrais lietuviais gali būti laikomi tik krikščionys – plonesnė, nei gali pasirodyti.
Kiekvienas yra laisvas manyti, kad religija yra moralės motina – kaip ir galima tikėti begale kitų kad ir pačių fantastiškiausių dalykų, kol jie neigiamai neįtakoja mūsų elgesio visuomenės atžvilgiu, tačiau versti tokių ginčų apmąstymus teisiniais precedentais – prie nieko gero nevedanti praktika.
Lietuvos visuomenės tikrasis religingumas, jos narių tikėjimo tvirtumas ir moralės bei moralaus elgesio šaknys – pernelyg abstraktūs ir, švelniai tariant, metafiziniai dalykai, kad jais remiantis ir apie juos būtų galima leisti įstatymus ir priimti nuosprendžius.
Juk, kaip sakė vienas iš JAV tėvų Thomas Jeffersonas, „man nedaro jokios žalos tai, jog mano kaimynas teigia, jog yra dvidešimt dievų, ar išvis nė vieno. Tai nei palengvina mano kišenes, nei laužo man kaulus”.
Tad mažiau klausykime kaimynų šnekų ir verčiau įsitikinkime, kad tikėjimas ir filosofija lieka už teismų ir parlamentų durų, tačiau gyvena ir šildo kiekvieno mūsų protus ir širdis – tiek, kiek kiekvienas to norime.
P.S. Teismas – legitimi Lietuvos Respublikos institucija, ir jos sprendimus privaloma vykdyti, tačiau matant, jog Lietuvos teismas sau gali leisti priiminėti sprendimus remdamasis paprasčiausia religine statistika, raginu visus, kurie nėra įsitikinę savo religinių tikėjimų tvirtumu ar tiesiog neteikia jiems per daug svarbos, per kitą surašymą identifikuoti save kaip netikinčius arba nepriskirti savęs nei vienai konkrečiai religijai, ir taip atimti iš „popierinės daugumos” galimybę primetinėti ją visiems.