A. Užkalnis. Jus skriaudžia? Tuoj išgelbėsim

Ar pastebėjote, kiek atsirado gynėjų visiems skriaudžiamiesiems? Daugiau, nei greitųjų kreditų bendrovių. Neturi pinigų, nes tavo blogas darbas, arba jei neturi darbo išvis, arba tingi dirbti, ir negali įsigyti pavažinėto BMW automobilio, kad numuštum troleibusų stotelę – nesirūpink. Viskas yra ne tavo kaltė.

Kaltė yra tų, kas tau nedavė pinigų. Todėl mes tau duosim. Tiksliau, paskolinsim. Skambink jau dabar, sprendimas per 15 minučių. Ar žinote, kad yra prekybos centrų, kuriuose triskart daugiau vietų gauti paskolą, nei vietų, skirtų nusišlapinti? Ir skolinimosi vietos geriau pažymėtos nei tualetai. Greičiausiai todėl, kad klientūra pažįsta tik didžiąsias raides.

Todėl eik ir skolinkis, ir nebijok, jei negalėsi grąžinti, atsiras, kas tave apgins. Kalti bus tie, kas tau paskolino.

Bet čia ne apie kreditų aukas. Tradiciškai pažeidžiamos kategorijos, dėl kurių būtinybės būti saugomiems niekas nesiginčija – šeimose smurtą patiriantys vaikai, mušamos moterys, seneliai globos namuose – jau nelabai kam ir berūpi, nes nemadinga ir nešiuolaikiška. Didelio šaršalo iš to nepadarysi ir populiarumo taškų nesusirinksi.

Gėjus ginti, pavyzdžiui, irgi lyg ir ne pirmo madingumo reikalas, iš to pliusų daug neprilaižysi – kitokios seksualinės orientacijos žmonių skaičius yra baigtinis, jų nėra ypač daug ir jų nedaugėja. Jie dažniausiai jau ir taip žino, už ką balsuos, bet neturi lojalumo kuriai nors vienai politinei jėgai, todėl dėl jų stengtis yra dažniausiai laiko gaišimas.

Ateina rinkimų metas, ne kitaip. Juk žinote, kaip yra su rinkimais. Su tais, kas jau yra apsisprendę balsuoti į vieną ar į kitą pusę, dirbti neapsimoka; lieka tik neapsisprendusieji.

Kas yra geriausi neapsisprendę taikiniai? Tie, kas jaučiasi blogai. Tie, kam atrodo, kad jie niekam nerūpi. Tie, kas jaučiasi nuskriausti, skriaudžiami arba jiems gresia skriauda ateityje. Jie yra šiltučiai, juos galima imti ir jais naudotis, įtikinus juos, kad dabar jau yra kas juos gina, ir gins toliau.

Jei jie tiksliai nežino, kaip juos skriaudžia (dažnai jie nežino, kaip varguoliai nežino ir kainų, ir sako „brangu“, todėl juos ir mausto), galima jiems išdėlioti prieš akis daugelį skriaudos požymių, ir bent kelis jie atpažins ir pamatys, kad čia tikrai apie juos.

Pagrindinė paslaptis yra kovoti ne su tikraisiais skriaudikais, nes jie per stiprūs ir niekas nepatikės, kad čia galima kažką pakeisti, o su tais, kas paryškina, parodo, apšviečia ir parodo į tuos skriaudžiamuosius pirštu. Jei nepatinka laiškų turinys, skelbk karą laiškanešiams, čia jie kalčiausi.

„Čia iš jūsų tyčiojasi“, sako skriaudžiamiesiems, ir parodo tuos, kas juos labiausiai erzina: humoristus, satyrikus, rašytojus, grotesko ir šaržo meistrus, piešiančius ir rašančius karikatūristus, parodistus ar tiesiog gebančius vaizdžiai rašyti. „Atėjo metas juos sustabdyti“.

Neišsilavinęs ir tingus runkelis, kad ir koks naivus būtų, visgi nemano, kad galima pakeisti valdžią ir verslininkus, kad naujieji šeimininkai pradės mokėti daugiau pinigų, supaprastins užduotis darbe ir prailgins atostogas. Tačiau jis vis dar tikisi, kad galima kažkaip sutramdyti tuos, kas pavadina jį neišsilavinusiu ir tingiu. Jis ir pats žino, kad yra tamsus ir tinginys. Jis įtaria ir tai, kad yra runkelis. Bet jam labai nepatinka, kai jam tai primena. Kaip negraži paauglė siunta ant veidrodžio ir ant mamos, kuri jai pasako, kad štai ši palaidinė ją storina. Ji pati žino, kad storina. Bet labiausiai kalta yra mama, kuri tai pasakė. „Mama, tu nekenti manęs, kam tu mane išvis gimdei“.

„Sėja velnio sėklą, ir, atrodo, nėra kas juos sutramdo“, kažkada sakė vienas muzikologas apie „Radioshow“ kūrėjus – tai buvo simptomatiška. Muzikologą labiausiai erzino leksika, raiška, nepagarbus humoras, kuris buvo būdingas tam jaunimui, prie kurio jo paties jau niekas nebegalėjo priskirti, tačiau kaip taikinį jis pasirinko tuos, kas geriausiai ir garsiausiai įgarsino ir parodė tuos bruožus.

Skriaudžiamųjų ir nusiskriaudusiųjų gausu visur. Atsiranda, nepatikėsite, ir ginančių supermamas nuo vadinamųjų patyčių (labai svarbu bet kokį aprašymą, komentarą, pasišaipymą ar palyginimą pavadinti patyčiomis, tada gynėjas automatiškai tampa nepažeidžimu, nes patyčias reikia cypiant ir trypiant kojytėmis smerkti). Taip, tas, su vežimukais už du tūkstančius eurų ir išmaniaisiais žindukais, programuojamais ir susietais su išmaniuoju telefonu, grojančius Mozartą, kad kūdikis čiulpdamas geriau lavintųsi.

Užsisėdėjusios motinystės atostogose vištelės, skystėjančiomis nuo tinginystės ir vakarinio vynelio smegenimis, lepinamos „Sodros“ išmokomis ir vyro pinigais puikiai supranta, kad nėra tokios jėgos, kuri joms grąžintų vyro dėmesį, ar kitų vyrų dėmesį, ar grąžintų išvaizdą, kurią mato veidrodyje. Jos žino, kad jų niekas nemėgsta, nes jos yra bjaurios, nuolatos besiskundžiančios, irzlios ir ėdančios visus, kas aplinkui (nuo kosmetologės iki gydytojos, bandančios gydyti jų amžinai sergančius vaikus, nes darželiai blogi, o auklės kvailos ir netikusios). Jos žino, kad nebedaug liko laiko iki tada, kai vyras pasikabins jauną ožkelę ir tada jau bus tikrai viso gero, ir šioje situacijoje pakeisti jos irgi nieko negali. Tačiau joms visada galima pažadėti, kad kažkas blogo atsitiks tiems, kas iš jų šaiposi ir vadina jas supermamomis.

Nė vienas politikas ar visuomenininkas negali pažadėti emigrantams nieko įtikinamo, kad jie norėtų grįžti į Tėvynę (nes grįžimo priežastys ir garantijos visada yra paties grįžtančiojo galvoje). Užtat galima griausmingai pasmerkti tuos, kas pasišaipo iš emigrantų sportinių kostiumų ir smailianosių kostiuminių batų, plikai skustų makaulių ir miegojimo devyniese vienoje lovoje.

Andrius Užkalnis

Lygiai taip pat nė vienas politikas ar visuomenininkas negali pažadėti emigrantams nieko įtikinamo, kad jie norėtų grįžti į Tėvynę (nes grįžimo priežastys ir garantijos visada yra paties grįžtančiojo galvoje). Užtat galima griausmingai pasmerkti tuos, kas pasišaipo iš emigrantų sportinių kostiumų ir smailianosių kostiuminių batų, plikai skustų makaulių ir miegojimo devyniese vienoje lovoje. Tai, kad emigrantai dažnai gyvena kaip gyvuliai, ir yra visuomenės dugne, jie ir patys žino, ir to pakeisti niekas negali (galėtų pakeisti jie patys, bet to niekada nedarys), užtat galima jiems pažadėti gynybą nuo tų, kas jiems primena jų liūdną padėtį.

Praėjusią vasarą vieno Lietuvos kurorto meras žinojo, kad nieko negali padaryti dėl savo miesto įvaizdžio ir reputacijos. Todėl grasino teismais (bet pagrūmojęs jis taip nieko ir nepadarė) vienam apžvalgininkui, kuris parašė apie platikines tapkes ant neplautų runkelių kanopų, rusišką kurortą primenančią J. Basanavičiaus gatvę ir pasmirdusius čeburėkus paplūdimyje, o taip pat apie automobilių kamščius. Ne todėl, kad tų dalykų nebūtų tame kurorte (čia mes apie Palangą kalbame), o todėl, kad savo bejėgiškumą nukreipė į pažadus pasirūpinti, kad tokių rašymų nebebūtų. Nes runkelis, atvykęs pailsėti, valgantis cukraus vatą ir garsiai riaugėjantis ant Palangos tilto, privalo jaustis gerai ir jis turi būti apsaugotas nuo patyčių savo adresu. Didžiausia patyčia, žinoma, būtų prie paminklo Jūratei ir Kastyčiui pastatyti didelį veidrodį, bet veidrodžio spaudoje nepasmerksi.

Vis galvoju, kokią dar naują grupę apgins kovotojai su patyčiomis. Aš jiems siūlau ginti išgėrinėjančius prie vairo. Negali būti taip, kad civilizuotoje Europos Sąjungos šalyje žmonės ligi šiol persekiojami, stabdomi, murkdomi žiniasklaidos purvan, fotografuojami ir kitaip žeminami vien todėl, kad jų geriamų skysčių pasirinkimas ne toks, kokį diktuoja ši mūsų žiauri visuomenė.

Andrius Užkalnis

Aš vis galvoju, kokią dar naują grupę apgins kovotojai su patyčiomis. Aš jiems siūlau ginti išgėrinėjančius prie vairo. Negali būti taip, kad civilizuotoje Europos Sąjungos šalyje žmonės ligi šiol persekiojami, stabdomi, murkdomi žiniasklaidos purvan, fotografuojami ir kitaip žeminami vien todėl, kad jų geriamų skysčių pasirinkimas ne toks, kokį diktuoja ši mūsų žiauri visuomenė. Kas yra naktiniai reidai Pylimo gatvėje sostinėje, kur vairuotojai – kai kurie iš jų moterys, o kai kurie net ir pažeidžiami, nepilnamečiai, nelaimingi asmenys be vairuotojų pažymėjimų – yra verčiami pasiduoti žeminančioms procedūroms, pūsti į kažkokius vamzdelius, atsakinėti į klausimus, yra klausinėjami ne tik vardų, bet ir pavardžių?

Nieko kito, tik žiaurios patyčios, kurios turi baigtis, kaip baigėsi žemės referendumo biuletenių užkasinėjimas, „Iron Maiden“ reklamos ir kiti negeri dalykai, kuriems laiku buvo užkirstas kelias.