Netgi senąją anglų kalbą pasitelkiau – thou shalt not speak ill of soushialdemocrats. Nes kaip žinia, anglų kalba atbaido socdemus kaip česnakas vampyrus.
Pirmadienį galvojau rašyti apie tai, kaip Lietuvai gauti naudos iš potencialių ketvirtosios pramonės revoliucijos laimėtojų. Antradienį buvau tikras, kad niekas neperspjaus Pirmininkės Loretos pareiškimo, kad emigracija išnyko, nes visi esame bendri bendros bendrijos šalių nariai.
Tada atėjo trečiadienis ir premjeras gavo tiesioginį eterį. Nebuvau spėjęs dar išklausyti pokalbio, kai mieste sutikau pažįstamą socialdemokratą. „Laimėsit rinkimus?“ – žvaliai paklausiau. O jis pakėlė papilkėjusį veidą – „Tu turbūt dar šefo negirdėjai?“.
Žodis „šefas“ skamba gražiai, bet man dar gražiau skamba D+ kategorijos valdininkai, pusministriai ir patarėjai , kurie kokios nors konferencijos metu pagarbiai išsitempę kuždasi, kad jau „tuoj tuoj praimas atvažiuos“.
Ir netgi daržovės buvo atėjusios į pagalbą, kad nerašyčiau apie tai. Bet vienadienės kalafiorų revoliucijos ateina ir praeina, atmintyje turbūt lieka tik Marijono veidas, kai parašęs pilietišką, gal kiek sudėtingą įrašą socialiniame tinkle ir išvažiavęs žvejoti, grįžęs rado prie savo namų 60 000 žmonių, pasiruošusių eiti daužyti akropoliams langus ir snukius, ir kartu su Algirdu Paleckiu, Vytautu Šustausku bei kitais žinomais kovotojais prieš viską staugiančių „pirmyn vergai nužemintieji, vesk mus, Marijonai, į pergalę“.
Jeigu ne kalafiorai, tada lieka tik socdemai. Nes partijos agonija, kurią stebime, turėtų įeiti į lietuviškos politologijos vadovėlius. Agonija ne dėl reitingų, taip, jie krinta (norėjau rašyti „srautingu domkratu“, bet esu šaunuolis, nes susilaikiau ir taip paneigiau piktanorių priekaištus esą esu skaitęs tik „Dvyliką kėdžių“ ir daugiau nieko nemoku cituoti), bet būkime realistai, socialdemokratai yra pernelyg dideli ir sveikai atrodantys lyginant su kitomis kairiosiomis partijomis, kad reitingai nukristų žemiau kritinės 15 proc. ribos.
Ne, mes stebime partijos agoniją išeinant ir mojuojant rankute sveiko proto, savikritinės analizės ir komunikacijos įgūdžių likučiams.
Nes kas turi darytis partijos pirmininko ir valstybės premjero galvai ir liežuviui, kad tiesioginiame radijo eteryje jis pasakytų, esą „feisbuku nesinaudoja, o tie, kurie komentuoja internete turi psichologinių problemų“.
Vienintelis paaiškinimas – lažybos. Su Sysu. Iš didelių statymų. Labai didelių statymų. Pavyzdžiui, „jeigu mėnesį laiko taip kalbėsiu, tu nusiskusi savo pseudo-Kalėdų Senelio barzdą ir grįši prie muškietininko po dvidešimties metų stiliaus“.
Nes kai mūsų premjeras įžeidė mokytojus, pavadinęs juos Rusijos įtakos agentais, jis įžeidė tik 50 000 rinkėjų.
Nes kai premjeras įžeidė kariuomenę, apkaltinęs šauktinių programą emigracijos skatinimu, jis įžeidė tik 15 000 rinkėjų.
Bet trečias kartas nemelavo – kartelė iškelta į rekordinį lygį.
Parašysite komentarą po šiuo straipsniu – vienas iš valstybės vadovų jums jau turi diagnozę. Įdėsite komentarą feisbuke apie savo gražią dieną arba pasidžiaugsite draugų pasiekta pergale – Algirdo Butkevičiaus nuomone, jūs turite psichologinių problemų.
Bet tai dar ne viskas. „Aš nesinaudoju feisbuku“ – sako premjeras. Palaukit, palaukit, griebiasi už galvos statistinis rinkėjas. O kaipgi tos gražios nuotraukos su žmona ir anūkais, kaip asmenukės su studentais, kaip nuoširdžios emocijos iš sporto varžybų ir netgi atsakymai savo gerbėjams?
Negi visa tai klastotė, visa tai netikra, visai tai sukūrė bevardis patarėjas iš vyriausybės glūdumos kabineto, ant kurio net nėra jo pavardės?
Neeee.....
2016 metai, kai visi vakarietiški politiniai lyderiai jau seniai suprato Twitterio ir Feisbuko svarbą, kai net deginami įkaitintomis žnyplėmis neprisipažintų, kad jų paskyras tvarko ne jie patys, kai ir mūsų šalies vadovė džiazuoja dėkodama gerbėjams už gėles ir marinuodama grybukus, kai Estijos premjeras tiesiogiai tvytina iš „Daily show“ studijos, o prezidentas deda į socialinius tinklus savo pamėgtų muzikinių singlų ištraukas.
Šiame kontekste mūsų premjeras atrodo ištrauktas iš 1916 metų, kai svarbu buvo užimti paštą ir telegrafą.
Karalius Ludas rūko kamputyje ir grąžydamas rankas savo pasekėjų luditų – progreso nekenčiančių žmonių – klausia „kaip, kaip man pasiekti tokį lygį kaip premjero Algirdo Butkevičiaus“.
Juokingiausia, kad patys sutrikėliai ne iš karto patikėjo diagnoze, sakė – „neskubėkim teisti, čia gi mūsų praimas, jis tuoj pakeis nuomonę, pamatysit, va bus šešta vakaro ir jis pasakys, kad ne taip jį supratom. Viskas bus normaliai“.
Šešta vakaro atėjo ir praėjo. Pusantro milijono rinkėjų su psichologinėmis problemomis liko.
Bet premjerui šito nepakanka. Jis nori, kad psichologinių problemų turėtų ir socialdemokratinis jaunimas. Kaip kitaip gali pavadinti jo raginimą raudonosios rožės kadetams eiti ir internete duoti tinkamą atsaką visiems, puolantiems socialdemokratijos bastioną.
Algirdas Butkevičius: „Jaunime, atremk agresyvią oponentų retoriką, panaudok ironijos ir sąmojo ginklus“.
Autorystė ir atradimas: www.dansu.lt
Buvo ir ankstesnių raginimų jaunimui burtis ir duoti atkirtį tiems, kurie nemato kažkokio pagerėjimo vyriausybės darbuose.
Kongenialu. Ir primena sovietinę klasiką:
Atsakydami į agresyvią oponentų retoriką. mes, socialdemokratai,
visi kaip vienas atsakysim:
a) tarnybinio susirašinėjimo kokybės kėlimu;
b) darbo našumo didinimu;
c) kovos su biurokratizmu, vilkinimu, švogerizmu ir pataikavimo
stiprinimu;
d) pravaikštų ir vardadienių panaikinimu;
e) pridėtinių išlaidų kalendoriams ir portretams mažinimu;
f ) bendru profsąjunginio aktyvumo augimu;
g) atsisakymu švęst Kalėdas, Velykas, trejybę, apreiškimą,
krikštynas, kurban-bairamą, jomkipurą, ramazaną, purimą
ir kitas religines šventes;
h) negailestinga kova su bukaprotiškumu, chuliganizmu,
girtavimu, nuasmeninimu, bestuburiškumu ir pereverzneviškumu;
i) visuotiniu stojimu į draugijos “Šalin rutiną nuo operos
rampos ” eiles;
j ) visuotiniu sojos vartojimu;
k) visuotiniu lotyniškos abėcėlės įvedimu raštvedyboje;
l) taip pat viskuo, ko prireiks ateityje.
Taip, „Aukso veršis“. Nesusilaikiau. Deja, aš tik žmogus ir man tai svarbiausia.
Negali sakyti, kad socialdemokratinis jaunimas nebando eiti į karą. Bando.
Bando net ir beviltiškais atvejais. Po žymiojo kaunietiško Ąžuolyno bėgimo, kai Vėsaitė stovėjo po medžiu ir laukė finišo, o kiti Kauno socdemai bėgo nemokamai ir gavo medalius, nors medaliai priklausė tik tiems, kurie susimokėjo už bėgimą 5 eurus, bet 5 eurai Kauno socdemams yra didelis pinigas ir kam mokėti, jei bėgimą organizuojantis partijos bičiulis vis tiek tau duos medalį.
Atvejis beviltiškas, bet vis tiek Kauno socdemai tuntais ėjo į socialinį tinklą (psichinės problemos, pamenat?) ir komentavo, kad čia nieko tokio, kad šventė buvo graži ir apskritai koks skirtumas, priklauso tau medalis, ar ne. Jeigu neprikalta, galima paimti.
Prie uolos paskutiniam šuoliui susirinkę lemtingai purto galvas ir sako „čia tai bent, bičiuliai, va čia tai yra bent“.
Bet premjerui dar ir to neužteko – jis dar spėjo pasisakyti apie maisto kainas. Įsilašinkite lašiukų nuo ausų skausmo ir pažiūrėkite šitą kolegės Ritos Miliūtės atrastą vaizdo intarpą.
Ir žinote, kas labiausia kraupsta nuo šito komunikacinio palaidų liežuvių ir palaidų smegenų dance macabre – o gi patys socialdemokratai, tie tikrieji, kurie supranta žodžio ir pažado svarbą, kurie rašo man ir prašydami neviešinti pavardžių sako – „kas darosi su mūsų partija, kas darosi?“.
O man kas, aš juk tik vienas iš pusantro milijono, turinčių psichologinių problemų.
Haiku
Premjeras stebi
Ties smilkiniu pirštas jo
Ir tu jau, Brutai?