Ekonomikos apžvalgininkams siūloma eiti vadovauti bankams, sporto – patiems išbėgti į aikštelę ar numesti diską, kultūros kritikams – sukurti spektaklį. Tik kriminalines naujienas nušviečiantiems žurnalistams niekada nesiūloma „eik, pabandyk pats pažaginti ir pamatysi, ar lengva. Padaužyk beisbolo lazda kitiems per šonkaulius, kaži ar ranką dar pakelsi kitą dieną.“
Bet juk minčių įvairių kyla. Kažkada anksčiau galvojau – jei būčiau diktatorius, išleisčiau įsakymą, draudžiantį užtrukti prie bankomato ilgiau nei minutę, arba priverstine tvarka uždėčiau ryškias skiriamąsias liemenes tiems, kurie rankiniame bagaže oro uoste vis dar vežasi nesupakuotus skysčius.
Laikui bėgant tokių ambicingų svajonių atsisakiau, bet vis dėlto...
Jei būčiau diktatorius – trys dalykai, dėl kurių naujoji Lietuvos karta gyventų geriau. Žinoma, ne tik dėl jų gyventų geriau, bet jie taptų pagrindu geresniam gyvenimui. Nes visi jie susiję su švietimu – ilgalaikio geresnio gyvenimo alfa ir omega.
1. Teksto suvokimo pamokos – privalomos nuo pirmos klasės
Teksto suvokimas ir interpretavimas viešojoje Lietuvos erdvėje tampa prabanga. Skaitymas tarp eilučių – neįkandamu uždaviniu, kuriam išspręsti nėra nei laiko, nei įgūdžių. Skaitydami Ezopo pasakėčias manome, kad iš tiesų lapė nelabai tų vynuogių ir norėjo. Kartais net didžiuojamės, jog nesuprantame.
Skundžiamės, kad šaliai trūksta vizijos, trūksta inovacijų, o iš kur jos atsiras, jei nėra įgūdžių interpretuoti ir improvizuoti. Vienas žymiausių Lietuvos verslo žmonių Ignas Staškevičius teigia, kad „negebėjimas skaityti tarp eilučių yra kliūtis didesniam atlyginimui“. Dar pridurčiau – kliūtis sėkmingai karjerai bet kurioje profesijoje, kliūtis saviraiškai bet kurioje srityje.
Suomijos mokslininkas Pasi Sahlbergas kartu su britų kolega Johnu Berry analizavo mokinių suvokimą apie mokymąsi ir aukščiausioje mokymosi lentynoje sudėjo šias išvadas – tai aktyvus procesas, sugebėjimas sujungti naują ir seną, atsakomybės ir asmeninės nuomonės ugdymas, bendradarbiavimas ir idėjų skatinimas.
Visa tai gali atkeliauti į vaiko protą per teksto suvokimo pamokas. Nuo idėjų generavimo iki sugebėjimo pateikti ir logiškai pagrįsti savo nuomonę.
2. Asmeninių finansų ir ekonomikos pamokos – privalomos nuo pirmos klasės
Politikai ir kai kurie profesoriai neretai pasitelkia bendrinį žodį „pinigų karta“, kad parodytų, kokia bloga ir nedvasinga yra dabartinė Lietuva, kaip jai rūpi tik pinigai, o ne dvasinės vertybės, ak ak. O po to tie patys profesoriai atiduoda savo gyvenimo santaupas telefoniniams sukčiams.
Nuo pirmos klasės vaikams turėtų būti skiepijamos žinios apie pinigus. Apie jų vertę. Apie tai, kaip su jais turi būti elgiamasi. Apie uždirbto pinigo svarbą ir apie tai, kad ne visada pinigai svarbiausia. Apie poreikių ir galimybių suderinimą. Apie atsakingą elgesį su pinigais ir gebėjimą taupyti. Apie verslo svarbą ir jo atsakomybę. Apie konkurenciją ir apie reklamą.
Verslumo pagrindai yra gerai, bet verslo keliu baigę mokyklą pasuks nedaugelis, o prie pinigų prisilies visi. Absoliučiai visi. Ir gal tada išbrisime iš ekonominio neraštingumo balos.
3. Anglų kalbos pamokos. Dar daugiau anglų kalbos pamokų
Informacija yra ateitis ir ateitis yra informacija, sako protingiausi pasaulio žmonės. Viso pasaulio informacijos lobynai yra pasiekiami vienu mygtuko paspaudimu. Ir raktas į juos mūsų rankose – anglų kalba.
Taip, lietuvių kalba yra sena, graži ir nepaprastai vertinga, ją turime globoti ir puoselėti. Jokiu būdu negalime jos nuvertinti, bet vis dėlto globalioje visuomenėje žmogaus ateitis remsis visų pirma anglų kalbos žiniomis.
Naivu? Be abejo. Sistemiškai sudėtinga? Žinoma. Skausminga ir sunku? O kaipgi. Žinau, ką pasakysit – o kas gi mokys? Iš kur atsiras asmeninių finansų mokytojai, kai ekonomikos pamokos dabar kai kuriose mokyklose yra kaip šuniui penkta koja ir primetamos pirmam pasitaikiusiam pedagogui, arba tam, kuriam trūksta krūvio. Kas mokys teksto suvokimo ir improvizacijos, kas sugebės sintezuoti šiuos įgūdžius su kitais mokyklose dėstomais dalykais. Kas?
Mokytojo profesija Lietuvoje yra nustekenta ir nuvertinta. Tikrųjų Mokytojų sumažėję iki kritinės ribos, o likusieji tik pedagogai, kurie pasirinko Edukologijos universitetą ne dėl pašaukimo, o dėl to, kad niekur kitur nepateko. Prisiminkime senovės Graikiją – pedagogais ten buvo vadinami vergai, kurie lydėdavo vaikus į mokyklą ir mokydavo juos elementaraus raštingumo. Koks sutapimas, pedagogais būdavo skiriami tie vergai, kurie nebuvo tinkami jokiam kitam darbui.
Ne, naujajai Lietuvai reikalingi Mokytojai. Ir jeigu būčiau diktatorius, rytoj ( o gal dar šiandien popiet) mesčiau milijonus į Mokytojų rengimą, pertvarkyčiau jų parengimo programas, kviesčiau geriausius švietimo specialistus iš Vakarų pasaulio, skatinčiau visuomenę ir žiniasklaidą prisidėti prie šios vienos svarbiausių šalies ateičiai profesijos prestižo ir pagarbos atstatymo, raginčiau talentingiausius jaunuosius protus rinktis Mokytojo kelią ir atitinkamai už tai atlyginčiau.
Ir po penkių–dešimties metų naujieji Mokytojai galėtų pradėti mokyti vaikus ir tų trijų dalykų – finansų, teksto suvokimo ir užsienio kalbų.
Ir dar po dešimties metų į Lietuvos viešąjį gyvenimą ateitų naujoji karta. Apsiskaičiusi, ekonomiškai išprususi, bet nevergaujanti pinigams, subtiliai jaučianti pasaulio pulsą, interpretuojanti ir improvizuojanti savo profesijoje, gerai besijaučianti bet kuriame pasaulio kampelyje.
Ir dar po dešimties metų ji pakeistų Lietuvą.
O aš tada jau būčiau senas ir žilas diktatorius. Turbūt sėdėčiau supamajame krėsle kur nors Molėtų rajono paežerės namuko verandoje, gurkšnočiau raudoną vyną ir žiūrėčiau į žvaigždes. Kurios naujojoje Lietuvoje šviestų itin ryškiai.
GALVOJU, KAD GALVOJU
apie šauktinius
Šauktinių klausimas dar kartą sėkmingai supriešino Lietuvą. Taip sėkmingai, kad neabejotinai yra žvelgiančių iš šono ir plojančių katučių. Įsibėgėję ultrapatriotai nebespėja kurti naujų paniekinančių apibūdinimų tokia perspektyva nesužavėtiems šauktiniams, nesuvokdami, kad pradėję medžioklę su varovais daro meškos paslaugą ir pačiai šauktinių idėjai.
Senokai įrodyta, kad mušimas ar viešas gėdinimas nėra geriausia vaiko auklėjimo priemonė. Keistai atrodo ir primygtinis raginimas džiaugtis, jei patekai į šauktinių sąrašą. Kodėl? Jei tave džiugintų tokia perspektyva, būtum užsirašęs savanoriu ar norėdamas būti bent arčiau karinių reikalų tapęs šauliu. Kodėl dabar reikalaujama džiaugsmo už pareigą? Kodėl tada nereikalaujame, kad žmonės džiaugtųsi mokėdami mokesčius. Nes tai yra pareiga. Ją atliekame ir viskas. Kai kurie vengia. Kaip yra vengiančių mokėti mokesčius, taip bus ir vengiančių atlikti karinę tarnybą.
Nenuostabu – pradžia visada sunki, praeis keli metai ir tie devyni mėnesiai atrodys įprasta kasmetinė procedūra. Bet kuo smarkiau ūdysime ir mušime vaikus, užuot kalbėjęsi ir auklėję juos argumentais ir gražiu žodžiu, tuo ilgiau užtruks, kol tai taps įprasta pilietinės valstybės pareiga.
O visuomenės sutarimas ir patriotizmo auklėjimas galėtų prasidėti dar mokykloje. Tam tikrų pamokų metu.
apie šešėlius
Pirmadienį vyko viena keisčiausių socialinių akcijų. Keliolikoje Lietuvos miestų aštuntą ryto į gatves išėjo baltais marškinėliais vilkintys žmonės, padalijo permatomus vokelius su informacine medžiaga, kad šešėlinė ekonomika yra blogai, ir po to sveikino vieni kitus su sėkminga akcija „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“. Nes lankstinuką gavęs žmogus iš karto atsiverčia, sąžiningai moka mokesčius ir niekada neprisiliečia nei prie kontrabandinio benzino, nei prie cigarečių iš Kaliningrado.
Nežinia, kas graudžiau – ar parodomosios akcijos tuštumas, puikiai žinant, kad 60 proc. Lietuvos gyventojų toleruoja šešėlį, ar faktas, kad lankstinukų dalijimas gatvėje tą dieną buvo vienintelis prasmingas premjero darbas.
O kova su šešėliu galėtų prasidėti jau mokyklose. Tam tikrų pamokų metu.
apie savaitės skaičių
Vis šiokia tokia pagalba rinkėjui.
Haiku
Premjeras šypso
It katukas Češyro
Išnyks šešėlis