A. Rudomanskis. Nėra tinkamesnio laiko tos pačios lyties partnerystei

Šiemet Lietuva sau ir visam pasauliui pasirodė iš kitos pusės ir, beje, tam nereikėjo kurti jokių brangių įvaizdžio strategijų. Birželį saugiai ir be didesnių trikdžių pražygiavo „Baltic Pride“ dalyviai. Ji atrodė taip, kaip ir kituose laisvuose pasaulio miestuose – linksma, draugiška ir be nerimo dėl aplink tykančių neprognozuojamo elgesio oponentų.

Rugpjūtį Molėtuose žmonės, tarp jų ir aukščiausi šalies vadovai, pagerbė Holokausto aukų atminimą. Klausimai, kurie anksčiau keldavo įnirtingas diskusijas ir buvo nepatogūs, dabar tapo gera proga ramiai pabūti kartu – kai kurie aktyvistai netgi kritikuoja, kad minėtieji renginiai buvo per mažai politiški. Be to, artėjantys rinkimai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvoje nėra tokio kraštutinės dešinės pavojaus kaip daugybėje kitų Europos valstybių. Todėl gal jau atėjo laikas ramiai padiskutuoti apie kitą, daug ginčų keliantį dalyką – tos pačios lyties partnerystę?

Kai kurie dalykai, pavyzdžiui, švietimas, yra svarbūs ne tik atskiram individui, bet ir visos visuomenės turtas. Visuomenei geriau, kai jos nariai yra išsilavinę, turi pakankamą gyvenimo standartą ir naudojasi gera infrastruktūra. Kai šių dalykų trūksta, nes daugelis žmonių negali jų įpirkti, nukenčia visi – net turtingiems išauga gyvenimo kaštai. Todėl valstybės institucijos, panaudodamos sukauptą patirtį ir žinias, privalo numatyti įvairias tikėtinas situacijas ir kiek galėdamos užtikrinti visų visuomenės narių gerovę. Kodėl tokia logika nesiremiama, kai kalbama apie partnerystes?

„Baltic Pride“ eitynių metu daug piliečių dalijosi nuotraukomis su žyma „Meilė yra meilė“. Didžiuojuosi jais, bet laikas pakalbėti ir apie tai, kad meilė skleidžiasi socialiniame kontekste. Gyvenimas partnerystėje tam tikra prasme sukuria santykį ne tik su artimu žmogumi, bet ir su valstybe, nes žmonėms atsiveria įvairios galimybės, pavyzdžiui, sujungus turtą lengviau įsigyti gyvenamą būstą ar pan. Įvairios paslaugos šeimai prieinamos priklausomai nuo jos teisinio statuso.
Jau ne kartą buvo minėta, kad santykių įteisinimas būtinas, norint gauti informacijos apie partnerio sveikatą, teisę neliudyti prieš partnerį teisme, teisę gauti partnerio vaikų globą, jam mirus, paveldėti turtą ir t.t. Tos pačios lyties asmenų partnerystės priešininkai atkerta, kad homoseksualios poros viską gali sutvarkyti paprastomis sutartimis ar testamentais. Nekalbėsiu apie su tuo susijusius papildomus mokesčius, tačiau reikalauti, kad jauni, sveiki įsimylėję žmonės tuojau pat numatytų visas situacijas, kas blogiausio jiems gali nutikti, yra visiškai neadekvatu ir netgi žiauru.

Ar kada nors bandėte su įsimylėjusiais pasikalbėti apie vedybinės sutarties būtinumą? Dažniausiai tokios sutartys pasirašomos, jei dar iki santykių būna apmąstyta, kad tokios sutarties reikės. Tačiau mylintiems sunku įsivaizduoti, net ir biurokratiškiausia teisine kalba, kad kada nors teks skirtis ir dalytis turtą, spręsti, kur gyvens vaikai, ar net reikalauti, kad policija sutuoktiniui neleistų artintis tam tikru atstumu. Deja, dalis santykių visada baigiasi būtent taip.

O jei kas nors iš draugų pasidalija svajone sukurti verslą, ar puolate klausti, ką numatė galimo bankroto atveju? O juk verslai bankrutuoja. Taip pat retas jaunas sveikas žmogus galvoja, ką darys, jei nepagydomai susirgs ar gulės be sąmonės. Jeigu nuolat apie tai galvotume, daugelis nesiimtume jokios iniciatyvos. Tačiau valstybės institucijos turi sukaupusios ilgametę sprendimų patirtį ir gali numatyti, kad kažkuriai visuomenės narių daliai tokios situacijos nutiks, o tada jiems padėti.
Kodėl tokia pagalba, vadinamasis apsaugos tinklas (safety net), neturėtų būti prieinamas tos pačios lyties poroms? Joms taip pat aktualūs turto, paskolų, sveikatos, socialinės paramos klausimai. Tos pačios lyties, dažniausiai lesbiečių, šeimose jau auga vaikai. Tos pačios lyties partneriams taip pat kyla pagundų pasiimti greitųjų kreditų. Ypač jaunoms poroms, nesvarbu, kokios lyties jos bebūtų – vyras su moterimi, ar tos pačios lyties, aktualu, bendro gyvenimo pradžioje turėti valstybės laiduojamas viešąsias paslaugas, kurios kyla iš partnerystės.

Kovodami už savo teises, LGBT asmenys Lietuvoje ir kitose šalyse stengiasi būti pavyzdingais piliečiais. Kai politikams, laimei, nepavyko apriboti bet kokios teigiamos informacijos apie LGBT gyvenimą sklaidos, prisidengiant tariama nepilnamečių apsauga, visuomenė susipažino ne su viena gražia LGBT asmenų darnaus gyvenimo istorija. Tačiau turime būti brandūs ir pripažinti, kad LGBT asmenims, kaip ir kitiems, iškyla įvairiausių praktinių iššūkių ir problemų. Kartais santykiai netrunka ilgai, nes žmonės, geriau pažinę vienas kitą, skiriasi. Daugybė heteroseksualių porų, žinodamos, kad taip gali nutikti, renkasi gyvenimą kartu vietoje mūsų visuomenėje itin sakralizuotos santuokos. Žmogiška, kad ne viską galima numatyti romantinių santykių pradžioje.

„Reikia laukti, kol visuomenė pribręs“ – girdėjome jau gal tūkstantį kartų. Šiais žodžiais dangstosi politikai, kai jiems pritrūksta lyderystės įgūdžių. Bet lyderystė ir strateginis mąstymas šiandien reikalingesnis nei baikštus dairymasis per petį, nes visuomenės nuotaikos jau keičiasi.

Toli dairytis nereikia. Pernai spalį apklausa parodė, kad Estija, priėmusi neutralų partnerystės įstatymą, išlieka pasidalijusi LGBT asmenų lygiateisiškumo klausimu. Taigi valdantieji nelaukė, kol tokiai politikai pritars dauguma, ir tokiu būdu Estija tapo pirmąja Baltijos valstybe, įstatymu pripažinusia homoseksualių asmenų lygiateisiškumą šeimos srityje. Pažiūrėkime dar šiauriau: Suomijoje nuo kitų metų kovo visos tos pačios lyties partnerystės galės būti pripažintos santuokomis – tereikės užpildyti tam tikrą dokumentą ir nusiųsti vietiniam registrų centrui. Šalyje įsigalios nuo lyties nepriklausomas santuokos apibrėžimas.

Estijos valdžia suprato, kad tokį partnerystės įstatymą ne tik yra skolinga permainų laukiančiam šalies jaunimui nepriklausomai nuo jo orientacijos, bet taip pat, kad tokiu būdu gauna progą pademonstruoti savo vertybinę ir geopolitinę kryptį. Akivaizdu, kad su autoritarinėmis valstybėmis, ribojančiomis LGBT teises, ir mums ne pakeliui. Mes taip pat galime remtis skandinavų patirtimi, kurie įpratę ištyrinėti politinius sprendimus ir jų pasekmes, prieš priimdami nutarimą. Suomiai, palaipsniui eidami prie dabartinio įstatymo, tyrė visuomenės reakciją ir sprendimų pasekmes. Jei manome, kad esame nors kiek kultūriškai panašūs į skandinavus, kodėl nepasiremiame šia patirtimi?

Tikiu, kad atsiras politikų, kurie imsis iniciatyvos suvienyti visas politines jėgas ir užtikrinti, ypač atsižvelgiant į jaunimo poreikius, kad tokia viešoji paslauga kaip partnerystė atsirastų. Tos pačios lyties poros jau dabar vyksta savo santykių bent simboliškai įteisinti užsienyje. Daugeliui būtent tai yra emigracijos priežastis. Kai kalbame apie emigrantų susigrąžinimą, ilgainiui kaktomuša susidursime su faktu, kad laisvesnėse visuomenėse pagyvenusiems lietuviams, taip pat ir heteroseksualiems, nebesuprantama, kodėl valstybė atsisako pasirūpinti kai kuriais savo piliečiais, nepaisydama to, kad jie atlieka visas savo pareigas valstybei.

Nėra tinkamesnio laiko lyderystei, strateginiam mąstymui ir rūpesčiui savo piliečiais nei dabar.