Visų pirma, partija ne tik labai atidžiai seka rinkėjų nuotaikas, bet ir ganėtinai jautriai reaguoja į jas. Šiuo atveju reikėtų pradėti nuo to, jog per metus partijos populiarumas smuko daugiau nei perpus. Jei praėjusių metų vasarą ji karaliavo reitingų viršūnėse su vos ne penktadalio rinkėjų parama, šiandien DP nusirito į ketvirtą vietą pagal populiarumą.
Tokį reitingų nuopuolį būtų galima vertinti kaip DP bylos rezultatą, kuriam vienintelis priešnuodis – atviras šaipymasis iš šalies teisinės sistemos. Kurį laiką tokia strategija ir buvo įgyvendinama. Tačiau akivaizdu, jog šį kartą rinkėjai nelinkę lengva ranka numoti į partijai mestus kaltinimus. Šį įspūdį tik sustiprina ganėtinai stabilūs socialdemokratų bei „tvarkiečių“ reitingai.
Kadangi politikoje kaip ir versle dažną kartą neapsimoka perauklinėti savo klientų, o geriau tiesiog atspindėti jų nuostatas, Darbo partija ėmėsi Potiomkino reformų. Vietoje susikompromitavusio ir ganėtinai aikštingo partijos lyderio, siūlomas romesnis, solidesnis ir patikimesnis veidas. Tuo pačiu į antrą planą nustumiamas ir kiek sovietinio sukirpimo biurokrato įspūdį paliekantis Vydas Gedvilas.
Kodėl Potiomkino reformos? O gi todėl, kad Darbo partijoje nebuvo jokios rimtesnės savianalizės ar esminės pertvarkos. Yra tiesiog aklas neigimas to, apie ką gali papasakoti ne vienas buvęs DP partietis ar DP valdomos ministerijos biurokratas. Taigi nėra pagrindo manyti, kad Loreta Graužinienė atneš su savimi kokybiškai naujus veikimo principus. Tikėtina, jog Darbo partija ir toliau išliks iš esmės konjunktūrine struktūra, statančia savo veiklos strategiją ant marketinginių, o ne ideologinių principų.
Antra, tokios staigios ir sinchronizuotos aukščiausio lygio pertvarkos netiesiogiai liudija, jog Darbo partija ir toliau išlieka vieno žmogaus organizacija. Po praėjusių Seimo rinkimų vargais negalais surinkę kandidatus į išsiderėtus postus, bet galų gale įsivažiavę į darbą koalicijoje,„darbiečiai“ tarsi pradėjo panašėti į labiau tradicinę partiją. Bent jau trumpam galėjo pasirodyti, kad DP investuoja į naujus partinius kadrus, kurie ilgainiui sugebėtų veikti be Viktoro Uspaskicho tėviškos priežiūros ir paramos.
Naujausios rokiruotės išsklaido tokią iliuziją, tačiau tai nereiškia, kad Darbo partijai gresia išnykimas. Priešingai – tai indikuoja ganėtinai lanksčią strategiją, kuri leidžia partijai ne tik išgyventi, bet ir atsidurti prie valdžios vairo. Nors dažną kartą tokios schemos apeliuoja į rinkėjų silpnąsias puses, jų efektyvumas nuo to nemažėja. Taigi tol, kol Viktoras Uspaskichas sugebės laiku persigrupuoti ir atrasti naujus rinkiminius „kabliukus“, jo partija greičiausiai išliks konkurencinga.