A. Lapinskas. „Drąsos kelias“ išėjo iš proto

Daugiau nei prieš pusę amžiaus Lietuvos konservatorijoje mokėsi keistokas aktoriukas. Vieną gražią dieną jis visiškai sąmoningai pasiryžo tokiam eksperimentui: suvaidinti durnių – ne, ne scenoje, bet gyvenime. Kiekvienam sutiktajam jis pradėjo sakyti: „Kam gyvenat? Arkliukas tempia, mirsit, nieko nebus!“ O per paskaitas siuntinėdavo raštelį: „Tu rašai ranka, kuri greitai taps kauliukais, kam rašai?“ Eksperimento finalas – Vasaros 5. Ten praleidęs porą mėnesių, jis suprato, kad eksperimentinį „spektaklį“ reikia baigti ir niekad daugiau tokių kvailysčių nekrėsti.

Daug vandens nuo tų laikų nutekėjo Kauno priemiestyje tekančia Jiesios upe, kai viena tų apylinkių žinoma ponia irgi nusprendė suvaidinti išprotėjusią gyvenimo auką esą jos dukterėčią jai žinomi pedofilai per porą metų išprievartavo tūkstančius kartų. Nepaisant, kad jokių įrodymų nebuvo, ji mergaitę atėmė iš motinos ir ėmė ją „auklėti“, filmuodama savo fantasmagorijose sumąstytas mergaitės prievartavimo scenas. Deja, toji ponia neatsidūrė psichiatrijos klinikoje, dar blogiau – ji greičiausiai įteigė broliui, mergaitės tėvui, kad reikia atkeršyti tiems prievartautojams. Pasipylė šūviai į visiškai nekaltus žmones.

Ši istorija yra plačiai žinoma. Ginti tą ponią – galimai žudynių užsakovę – ir kartu jos brolį, turbūt žudiką gali nebent bepročius vaidinantys aktoriai. Liūdna pripažinti, bet gruodžio 12 Seimo posėdis kaip tik virto tokiu teatru. Tądien buvo nutarta pradėti apkaltos procesą Seimo narei Neringai Venckienei. „Drąsos kelio“ frakcija ir dar keli prie jų prisijungę Seimo nariai – Neringos Venckienės gynėjai šia proga sukėlė nematytą erzelį, kai kuriais momentais verčiantį pagalvoti, ar ta gynėjų kompanija nepametė ne tik sveiko, bet iš viso kokio nors proto. Ką tądien kalbėjo „tautos atstovai“?

Povilas Gylys, puikiai žinodamas, kad N. Venckienė slapstosi nuo teisingumo ir visai neketina pasirodyti Seime, pradėjo demagogiškai aiškinti, kad N. Venckienei yra atimta teisė į gynybą. Garantuoju, kad ir tikro beprotnamio pacientai apie jos pabėgimą iš Lietuvos yra šį bei tą girdėję. Tačiau P. Gyliui tai nė motais.

Įsijautęs jis pradėjo piešti visai apokaliptinius vaizdus, turėdamas minty menką eismo įvykį su Drąsiaus Kedžio tėvais. „Jeigu įvyksta avarija, nelaimė, dukra, aišku, veržiasi širdimi namo pas tėvus. O čia kas jos laukia? D. Valys su antrankiais. Kas juos įdėjo jam į rankas? 80 Seimo narių... Aš matau didelę susidorojimo su N. Venckiene mašiną. Ji – iš dviejų dalių: pirmoji yra pedofilija, antroji – politinis susidorojimas“. Ir jau visai kaip beprotis, pasirinkęs atsitiktinę auką: „pone Bradauskai, jūs galite tiesiai pasakyti, kad D. Kedys žudikas?

Valdas Vasiliauskas ėmė ginti kitą flangą: pradėjo cituoti Europos Žmogaus teisių konvenciją, pagal kurią N. Venckienei reikėjo suteikti galimybę gintis, bet N. Venckienė esą negalėjo ja pasinaudoti, nes kvietimas atvykti į Seimą jos nepasiekė. V. Vasiliauskas užmiršo, kad N. Venckienė į Seimą siunčia netgi įstatymų projektus, taigi, kvietimus ji, be abejo, gavo ir apie gręsiančią apkaltą tikrai žinojo.

V. Vasiliauskas rimtu veidu iškėlė keletą versijų, kodėl N. Venckienė nelanko posėdžių? Anot jo, „priežastys gali būti įvairios ir pačios rimčiausios. Galbūt jos nėra tarp gyvųjų, galbūt ji serga, galbūt ji apnuodyta preparatais. Nes juk iki balandžio 9 d., sėdėdama šalia, ji nepraleido nė vieno Seimo posėdžio nei su pateisinama priežastimi, nei be pateisinamos. Ji buvo mokyklos pirmūnė ir liko pirmūnė, o dokumentas, kurį mes siunčiame Konstituciniam Teismui, yra nepagarba pirmiausia Konstituciniam Teismui, teisei, žmogaus teisėms ir pačiam Seimui“.

Prisiminęs savo teatro kritiko patirtį, jis prašneko ir teatrinės recenzijos kalba: „Ši istorija, prasidėjusi kaip kruvina vaiko ir suaugusių žmonių tragedija su daugybe lavonų, baigėsi kaip lėkšta komedija“.

Nagliui Puteikiui užkliuvo įžvalgūs prieš pusantrų metų pasakyti Aukščiausiojo teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus žodžiai, kad „N. Venckienė nėra pūlinys tik teisinėje sistemoje, tai yra pūlinys ir politinėje sistemoje – tai visos mūsų valstybės bėda“. Ir iš tikro, pabėgus iš Seimo ir iš savo šalies, labiau diskredituoti Lietuvos valstybę turbūt neįmanoma. N. Puteikis iššifravo ir N. Venckienės Seimo posėdžių nelankymą, „kaip slapstymąsi nuo tų teismų, kuriuos galimai paveikė G. Kryževičiaus labai neteisinga frazė apie jos pūliškumą“.

Tiesa, N.Puteikis čia pat pripažino, kad ir pati N.Venckienė kur kas stipresniais žodžiais yra užsipuolusi teisėjus. Tačiau, pasirodo, kad kitaip nei G.Kryževičius, kurio Seimo nariai bijo, N. Venckienė yra „pastumdėlė, kurią galima visiems užpulti, pasityčioti ir susidoroti“, todėl reikėtų „palikti silpniausią moterį ramybėje“. Tokia yra „gailestingo samariečio“ (tai, matyt, beprotybės rolė) N. Puteikio nuomonė.

Vytautas Matulevičius priminė, kad N. Venckienę rinkę žmonės puikiai žinojo, kokia ateitis jos laukia, „kad ją areštuos, kad pasodins“. Kadangi dabar jie neprotestuoja dėl N. Venckienės pabėgimo, o Seimo nariai yra abejingi teisingumui, todėl kreipėsi į juos sparnuotu posakiu: „kur jūsų sąžinė, ponai“. Dar įdomesnis jo teisinis pasažas, kreipiantis jau tik į socialdemokratus: „ar galima pasakyti, kad mūsų valstybė jau yra teisinė? Galima? Tai aš matau, kad jūs, ponai, su ta sistema dar nesusidūrėte patys. Jeigu jūs susidurtumėte, manau, šiek tiek pakeistumėte savo nuomonę“. Na taip, Seimo nariai, kurdami šalies teisinę sistemą, su ja dar nesusidūrė... Klaikus absurdas.

Jonas Varkala, suprantama, prabilo apie sielų išganymą, o N. Venckienę apibūdino kaip Seimo narį, „pakilusį už tiesą ir sutrukdytą vykdyti pareigą savo kraštui, kuriam ji prisiekė. Ir šiandien vykdo priesaiką, būdama ištikima tiesai, ieškodama teisingumo tenai toli nuo mūsų galbūt“. Beliktų pasiūlyti J. Varkalai persižegnoti, nes kalbėti, kad N. Venckienė vykdo priesaiką, prilygtų pasivaidenimui.

Pagaliau pati partijos matrona N. Venckienė, tiesa, kiek anksčiau laišku iš toli galbūt: „demokratija Lietuvoje tėra iliuzija, tebesame policinė valstybė“, „šalį valdo į vieną kumštį susitelkęs valdžios ir teisėsaugos klanas, jis tenori fiziškai, morališkai sunaikinti visus, kurie dar ieško tiesos“. Taigi, smarkiau nei paleckiukas...

„Drąsos kelias“ gruodžio 12 pasirodė, kaip liaudis sako „visu grožiu“. Žinoma, tas grožis kažkoks išprotėjęs, bet nieko kito „drąsiečiai“, sekdami savo lydere, parodyti negali.