Amerikiečiai gynė lietuvius nuo kaltinimų „kolaboravimu su naciais“, – sako dr. Augustinas Idzelis, Lituanistikos tyrimų ir studijų centro Čikagoje vadovas. Amerikos ambasada Stokholme tuo metu buvo savotiškas informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centras. Jų darbas buvo sekti, kas darosi Sovietų Sąjungoje, okupuotuose Baltijos šalyse, įskaitant Lietuvą.
Žydai varomi į darbus. Kėdainiai, 1941 m. vasara (Genocido aukų muziejaus nuotr.)

Žurnalistas V. Valiušaitis kalbėjosi su. A. Idzeliu apie prof. Tomo Remeikio archyvus, prie kurių surinkimo prisidėjo ir dvigubas agentas Antanas Valiukėnas, Kazio Škirpos asmeninis sekretorius, vėliau NKVD sugautas, pargabentas į Lietuvą ir žuvęs tremtyje.

– Lituanistikos tyrimo ir studijų centą pasiekė neseniai mirusio mokslininko prof. Tomo Remeikio (1934.12.07-2013.06.23) biblioteka ir archyvas. Kaip apibūdintume šią medžiagą, kuri užims visą didelį Jūsų vadovaujamos įstaigos kambarį?

– Tomas Remeikis buvo vienas žymiausių išeivijos politologų. Jis buvo vienas kūrėjų ir redaktorių anglų kalba leidžiamo žurnalo „Lituanus“. T. Remeikis gilinosi į politinę Lietuvos padėtį sovietų okupacijos metais: kaip lietuviai bando kovoti su rusifikacija, išlaikyti vietinę autonomiją ir pan. Šia tema jis parašė ir išleido reikšmingų knygų, paskelbė svarių mokslinių straipsnių. Jo darbai cituojami kituose moksliniuose veikaluose, parašytuose ne lietuvių. T. Remeikio darbams būdingi vakarietiški moksliniai principai: rami, objektyvi faktų sklaida, brandi jų analizė.

Jau 1943 metais JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė. Ten minima, kad buvo žmogus, kuris žudynių metu grojo armonika.
Augustinas Idzelis

Nors akademinis prof. T. Remeikio darbas buvo labai reikšmingas, bet širdyje jis buvo archyvaras. Jis rinko medžiagą ir ypatingą dėmesį skyrė šaltiniams. Kai baigiau rašyti savo veikalą apie žydų holokaustą Lietuvoje ir kalbėjausi su T. Remeikiu, jis iš karto paklausė: „O kokie tavo šaltiniai?“

Jo knyga apie sovietų okupuotą Lietuvą yra labai gerai dokumentuota, pagrįsta įvairiausia archyvine medžiaga. Svarbu tai, kad jis rašė anglų kalba. Jo surinkta medžiaga prieinama pasaulio mokslo žmonėms. T. Remeikis buvo įvairių mokslo ir kūrybos kongresų pirmininkas, vienas iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro steigėjų. Jis suprato, kad amerikiečių institucijos mažų tautų istorine medžiaga per daug nesirūpins.

– Ar tai buvo prof. T. Remeikio valia jo archyvą perduoti Jūsų centrui?

– Buvau susitikęs su juo prieš mirtį. Taip pat buvau pagrindinis kalbėtojas jo pagerbimo renginyje Čikagoje šiemet vasario mėnesį, pristačiau jo akademinį darbą. Po to profesorius dar buvo atvykęs į mūsų centrą, apžiūrėjo tą kambarį, kuriame buvo numatyta įrengti jo vardo archyvą ir biblioteką. Be šeimos sutikimo ir atitinkamo palaikymo nebūtų buvę įmanoma to padaryti.

T. Remeikis daug medžiagos yra išsiuntęs į Lietuvą. Lietuvoje irgi yra dalis T. Remeikio archyvo. Daug medžiagos jis yra surinkęs Lietuvoje, tad siųsti atgal – neverta. Ši dalis pasiliks Amerikoje.

– Kas iš prof. T. Remeikio surinktų reikšmingesnių šaltinių yra publikuota?

– Diduma jo surinktos medžiagos liečia sovietinę okupaciją. Iš to laikotarpio jis parengė ir išleido keletą knygų. Bet ne vien. Viena iš reikšmingų jo parengtų knygų yra dokumentų rinkinys anglų kalba „Lithuania under the German occupation 1941-1944“. Čia skelbiamos 74 dokumentų fotografinės kopijos ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu.

Augustinas Idzelis
Augustinas Idzelis
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tų dokumentų kelias yra labai įdomus. Juos surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. A. Valiukėnas buvo Lietuvos pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Kazio Škirpos asmeninis sekretorius. Jis turėjo gerus ryšius su Lietuva, taip pat su Lietuvos diplomatija Švedijoje.

Taip pat A. Valiukėnas buvo ir vienas iš LAF'o steigėjų, kurie Berlyne pasirašė 1940 m. lakričio 17 d. aktą. Visa medžiaga, kurią K. Škirpa ruošdavo, eidavo per A. Valiukėno rankas.

Kiek žinau iš sovietinių šaltinių, A. Valiukėnas buvo užverbuotas vokiečių SD (Siecherheitdienst). Tai buvo SS politinės žvalgybos padalinys. Vokiečiai manė, kad jis dirba jiems, todėl davė jam šiek tiek laisvės Berlyne veikti. Bet A. Valiukėnas visą medžiagą, kuria surinkdavo apie Lietuvą, per Švedijos karinį atašė pulkininką H. Juliną Dannfeltą, kuris dažnai tarnybiniais reikalais vykdavo į Stokholmą, siųsdavo Vytautui Gyliui, Lietuvos pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Švedijoje. Tie visi raportai iš Berlyno buvo gauti V. Gylio. O V. Gylys visą medžiagą atiduodavo Amerikos ambasadai Stokholme.

– O koks buvo amerikiečių vaidmuo šioje istorijoje?

– Svarbi asmenybė šioje istorijoje yra Hershalas V. Johnsonas (1894-1966), Amerikos ministras Londone, dirbęs JAV ambasadoje. Ministro rangas yra viena pakopa žemiau negu ambasadoriaus, bet jo įgaliojimai panašūs į ambasadoriaus. Amerikos ambasadorius Londone tuo metu buvo Josephas P. Kennedy – JAV prezidento Johno Kennedy, nušauto 1963 metais Dallase, tėvas.

Kelionė iš Londono į Stokholmą tuo metu buvo egzotiška ir sudėtinga. Kadangi vyko karas, virš Šiaurės jūros pastebėtus britų lėktuvus vokiečiai numušinėjo. Hershalas V. Johnsonas turėjo skristi iš Londono į Portugaliją. Paskiau iš Lisabonos per Vokietiją, Berlyną; 1941 m. gruodžio 5 d. jo lėktuvas nutūpė Stokholme. Tai buvo dvi dienos iki Pearl Harboro – amerikiečių uosto Havajuose užpuolimo ir Amerikos įstojimo į Antrąjį pasaulinį karą.

Amerikos ambasada Stokholme tuo metu buvo savotiškas informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centras. Jų darbas buvo sekti, kas darosi Sovietų Sąjungoje, okupuotuose Baltijos šalyse, įskaitant Lietuvą.
Augustinas Idzelis

Aš neseniai buvau Šiaurės Karolinos universiteto bibliotekos archyve, kur saugoma visa ta medžiaga iš Stokholmo. Tyrinėjau H. V. Johnsono bylas ir susirašinėjimą. Du dalykai man krito į akis. Amerikos ambasada Stokholme tuo metu buvo savotiškas informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centras. Jų darbas buvo sekti, kas darosi Sovietų Sąjungoje, okupuotuose Baltijos šalyse, įskaitant Lietuvą. Informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centro vadovas buvo Bruce’as Hopperis (1892-1973) – profesorius iš Harvardo universiteto. Visi Kennedy vaikai buvo jo studentai Harvardo universitete. B. Hopperis turėjo labai artimus ryšius su Kennedy šeima. Jis buvo laikomas Sovietų Sąjungos ekspertu. B. Hopperio padėjėju dirbo buvęs amerikiečių chargé d'affaires JAV pasiuntinybėje Kaune. Po Lietuvos okupacijos jis buvo perkeltas į Stokholmą.

H. V. Johnsono archyve saugoma medžiaga yra be galo įdomi ir labai svarbi Lietuvos istorijai. Jis kasdien rašė laiškus savo motinai, kuriuose smulkiai aprašinėjo, kas vyko tuo metu Stokholme, su kokiais žmonėmis jis susitiko, kokius klausimus svarstė ir t.t. Ta visa medžiaga į universiteto biblioteką pateko iš jo motinos archyvo. Tie asmeniniai laiškai yra savotiškas jo veiklos dienoraštis.

Ten, žinoma, yra ir kitų įdomių dalykų. Pavyzdžiui, Williamo J. Donovano (1883-1959) veiklos dokumentai. Jis buvo OSS (Office of Special Service) – CIA (Central Intelligens Agency) pradininkės – vadas. Donovanas organizavo rezistencinius skrydžius – siuntė parašiutininkus į Prancūziją, kuri buvo tada karo lauko arena. Jis buvo plačiai įsivėlęs ir į veiklą Stokholme, nes jam buvo svarbu žinoti, kas darosi Sovietų Sąjungoje. Jie turėjo ryšius su lenkų pogrindžiu. Ir tuose dokumentuose atsispindi savotiškas konfliktas tarp lenkų rezistencijos ir lietuvių. Lenkų atstovai Stokholme nuolat bandė sumenkinti lietuvių vaidmenį ir lietuvių antivokišką nusiteikimą. Lenkai platino mitą, kad lietuviai yra didžiausi vokiečių kolaborantai. Amerikiečiai lenkų pranešimus vertino skeptiškai. Jie sakė: čia – lenkai, jie nemėgsta lietuvių, jų pasisakymų negalima priimti rimtai.

– Ir tai atsispindi amerikiečių dokumentuose?

– O taip! Faktiškai, amerikiečiai gynė lietuvius nuo lenkų puolimų.

– Iš ko jie suprato, kad lietuviai vis dėlto nėra tokie, kokius piešė kiti?

– Tarp jų buvo amerikiečių diplomatas, kuris iki okupacijos tarnavo Kaune. Jis buvo gerai susipažinęs su „Smetonos laikų“ Lietuva. Tie žmonės buvo Sovietų Sąjungos ekspertai, jie žinojo ir suprato kas ten vyksta.

– Grįžkime prie Antano Valiukėno ir prof. T. Remeikio knygos. Kuo ten sutelkta medžiaga yra svarbi?

– Ten atspausdintas raportas, liečiantis žydų padėtį Lietuvoje. Tame raporte pirmąsyk minimos „Lietūkio“ garažo skerdynės. Raportas parašytas vokiškai, 1942 metų pradžioje. 1943 metais tą dokumentą, per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje, gavo „Solomon Edler Rudel“ – žydų agentūros, turėjusios savo biurą Londone ir skatinusios emigraciją į Palestiną, atstovas. Jis žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.

Lenkų atstovai Stokholme nuolat bandė sumenkinti lietuvių vaidmenį ir lietuvių antivokišką nusiteikimą. Lenkai platino mitą, kad lietuviai yra didžiausi vokiečių kolaborantai. Amerikiečiai lenkų pranešimus vertino skeptiškai. Jie sakė: čia – lenkai, jie nemėgsta lietuvių, jų pasisakymų negalima priimti rimtai.
Augustinas Idzelis

Raportas Vašingtoną pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį. Taigi, jau 1943 metais JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė. Ten minima, kad buvo žmogus, kuris žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „Polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautybę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.

Bet lietuviai to fakto neslėpė. Jau 1942 m. tai buvo paliudyta, o 1943 m. Vašingtonas žinojo, kad kažkas prie lavonų grojo. Drauge minima, kad į tą ekscesą buvo įsivėlęs SS, o veikė – politiniai kaliniai. Neneigiama, kad buvo lietuviai. Pavyzdžiui, Stokholmo raportas sako, kad tai buvo iš kalėjimo išsilaisvinę politiniai kaliniai, kurie kerštavo. Kadangi atpažino tam tikrus asmenis, kurie juos kankino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. E. Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.

– Ar T. Remeikio knyga „Lithuania under the German occupation 1941-1944“ prieinama Lietuvos istorikams? Neteko pastebėti nuorodų į Jūsų minimus šaltinius.

Lituanistikos tyrimų ir studijų centras Čikagoje
Lituanistikos tyrimų ir studijų centras Čikagoje
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Taip, žinoma, kad prieinama! Knyga atspausdinta Vilniuje, Vilniaus universitetas išleido 2009 metais. O mano minėtas dokumentas paskelbtas 366 psl. Man nuostabu, kad Lietuvos istorikai to veikalo necituoja. Vokiečių okupacijos laikotarpio tyrimams tai vienas pagrindinių šaltinių. Ir tvirtinimai, kad Lietuva kolaboravo su naciais, yra perdėm vienpusiški. Perskaičius Amerikos valdžios dokumentus atsiveria visiškai kita perspektyva.

– Koks Antano Valiukėno likimas? Istorija apie jį kažkaip mažai kalba.

– A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas. Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje. Todėl Aleksandras Slavinas norėjo jį žūtbūt pasiekti. Valiukėnas pasidarė labai svarbus NKVD Smerš taikinys. 1945 metais, kai karas pasibaigė, Valiukėnas liko Berlyne. A. Slavinas sudarė specialią operatyvinę grupę, kuri atvyko į Berlyną, sučiupo Valiukėną ir nelegaliai pargabeno į Lietuvą. Jis buvo nuteistas, išsiųstas kažkur į Komių respubliką ir ten po 6 mėnesių žuvo.

– Pagrobtas, kaip ir Petras Kubiliūnas...

– Teisingai. Bet gen. P. Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas. Jis prašė labai įdomią knygą „Pompėjos žlugimas“. Rusų kalba, išleista Izraelyje. Ta knyga turėtų būti išversta į lietuvių kalbą. Ten kalbama apie tas visas aferas.

Augustinas Idzelis turi daug titulų: MA, PhD, JAD. Ne kiekvienas Lietuvoje juos teisingai perskaitys ir supras, tad dera paaiškinti. Tai – moksliniai laipsniai: istorijos magistro, daktaro geografijos srityje ir dar vienas daktaro – teisės srityje. Baigė Vakarų Rezervo, Kento ir Klivlendo Marshallo Law universitetus. Kento universitete dėstė įvairius geografijos kursus, o vėliau Klivlende ilgą laiką praktikavo teisę. 2006-aisiais iš Ohajo valstijos persikėlė į Čikagą. Lietuviškoje šeimoje drauge su žmona Regina užaugino tris sūnus. Šiuo metu vadovauja Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui („Lithuanian research and studies center“).

Su Augustinu Idzeliu kalbėjomės Čikagoje 2013 metų spalio 9-ąją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nacionalinio vėžio instituto direktorius pataria, kas padės išvengti onkologinių ligų: 12 paprastų žingsnių (131)

Likdamas ištikimas bendrai Europos Sąjungos dvasiai norėčiau pasiūlyti savo idėją Lietuvai...

Laisvadienių kuriozai: jei pasiimsite 3, turėsite 10, ir tai ne vienintelė gera žinia (54)

Šių metų pabaiga pradžiugins netikėta galimybe – jei pasiimsite tris laisvadienius, ilsėtis...

Naktį eismo sąlygas sunkins plikledis (4)

Pirmadienio pavakarę šalyje oro temperatūra nuo 1 iki 4 laipsnių šilumos.

Šalia Danės upės gyvenančius žmones pasiekė baugus perspėjimas: nevaldomai kyla vanduo (3)

Klaipėdai naktį iš sekmadienio išvengus potvynio, šalia esančių miestelių gyventojams gresia...

Pradėtas tyrimas dėl leidinio „Naisių žemė“ (72)

Nuo 2013 m. leidžiame laikraštyje „ Naisių žemė “ pilna politinės reklamos, tačiau jame...

Seibutis – apie sprendimą, padėjusį atgaivinti karjerą: širdis tabalavo (5)

Epizodinių vaidmenų atlikėjas, reikalingas tik ginantis – toks Renaldas Seibutis buvo...

Skandalingasis gydytojas pranešė, kad jam pavyko persodinti galvą negyvėliui (37)

Garsusis italų chirurgas Sergio Canavero paskelbė apie sėkmingai atliktą žmogaus galvos...

Gwen Stefani prakalbo apie negyjančias širdies žaizdas: ilgą laiką negalėjau to suprasti (1)

„Aš negalėjau niekada suprasti, kodėl man gyvenime taip daug kartų dužo širdis“, –...

Ilgam išnuomotas Palangos kempingas

Palangos (Nemirsetos) kempingas įgavo koncesininką – buvo pasirašyta trišalė sutartis tarp...

Seksualiausias mados šou: „Victoria's Secret“ apatiniu trikotažu pasipuošusios manekenės gniaužė kvapą (4)

Pirmadienį Šanchajuje nugriaudėjo jau 22-ejus metus rengiamas „Victoria's Secret“ kolekcijos...