aA
Emocijų rodymas šiais laikais laikomas didele atgyvena. Lietuviai pagal tyrimų rezultatus yra viena mažiausiai emocionalių tautų. Bet ar tai gerai? Tikrai nemanau, kad emocionalumas turėtų būti būdingas tik Pietų šalims ar, sakysime psichopatinio elgesio asmenims.
Arvydas Guogis
© DELFI / Tomas Vinickas

Šiaip, atrodytų, emocijos turėtų praturtinti bendravimą, mažinti stresą, leisti išsikalbėti ir parodyti jausmus ne tik buitinėje, bet ir oficialesnėje aplinkoje, kai reikalingi humaniški sprendimai liečiantys platesnes gyventojų mases. Bet kodėl jo taip mūsuose bijoma, kodėl tai laikoma silpnybės ženklu ar tiesiog blogu tonu? Gerb. Lietuvos psichologai, labai norėčiau iš Jūsų išgirsti ne tik apie neigiamus, bet ir teigiamus emocionalizmo pasireiškimus bei ką tas gali duoti sveikesnėje visuomenėje. Paliečiant čia ir savižudybių, pesimizmo, fatalizmo ir kitas atitinkamas neigiamas temas.

Akivaizdu, kad įsišakniję socialiniai pasidalijimai gali skatinti postemocinės visuomenės stiprėjimą, kurioje socialinės hierarchijos apačioje esančiųjų padėtis yra nušviečiama tik žiniasklaidos, nebesant kasdienių rutininių ryšių tarp skirtingų socialinių grupių. Žinios apie blogiau gyvenančiuosius ir jų socialinius poreikius tampa labai ribotos. Simpatija jiems, jeigu dar jaučiama apskritai, yra deklaruojama tik intelektualiai, be nuoširdžių emocijų ar empatijos. Galų gale į socialinius poreikius pradedama žiūrėti pro bihevioristinius (elgesio), o ne struktūrinius akinius. Atseit, žmogus blogai elgiasi, todėl blogai ir gyvena.

Geriausiu atveju „amoralus šeimyniškumas“ bendrąjį gėrį rems tik abipusio draudimo pagrindu. Kalbant emociniais terminais, tai reiškia tokią sampratą, kurioje viskas, taip pat ir požiūris į socialinę apsaugą yra pragmatiškai apskaičiuojami. Tokiu atveju aistringos paramos ir empatijos kaimynams nebelieka.
Arvydas Guogis

Analizuojant šiuos reiškinius verta atkreipti dėmesį į postemocionalizmo reiškinį. Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, jau nuo pat 1990-ųjų reformų pradžios buvo akivaizdu, kad stiprėja postemocionalizmas. Kaip dabar mėgstama sakyti – „lietuvių visuomenėje nebėra draivo“.

Postemocionalizmas, kaip reiškinys, atspindi tendenciją, kad jausmai yra „intelektualizuojami, o ne jaučiami“. Socialiniai ryšiai vystosi ne tikru būdu, o panaudojant „dirbtinį puikumą“ ar „dirbtinę šypseną“. 

Vakaruose tai žinoma „niceness“ vardu. Emocijomis manipuliuojama. Postemocionalizmas yra labiau ne emocijų trūkumas, o manipuliacija valdant jausmus. Kaip rašė Mestrovic, „postemocionalizmas yra sistema, skirta išvengti emocinės „netvarkos“, išvengti nemalonių situacijų emociniuose santykiuose, civilizuoti „laukines“ emocinio gyvenimo sritis ir... nukreipti emocijas taip, kad socialinis pasaulis riedėtų kaip darni, gerai prižiūrima mašina. Ką Markuse vadino laiminga sąmone – turi būti palaikoma bet kokia kaina. „Politinis korektiškumas taip pat reiškia, kad niekas emociškai nenumatyto negalėtų įvykti“.

Atitinkami požiūriai, gyvenimo stiliaus pasirinkimai ir ekonominiai santykiai tampa struktūriniai ir rodo, kad visuomenėje tikrai trūksta solidarumo ir yra labiau rūpinamasi tik savimi ir šeima.
Arvydas Guogis

Čia buvo aprašyta ne psichinė būklė. Postemocionalizmas yra galutinis istorinio proceso produktas, kuriame manipuliuojama autentiškais jausmais. Tai suprantama kaip „civilizuojantis procesas“, nors realiai tokiame procese kitų žmonių skausmui ir jausmams yra parodyta nugara. Vyksta šalta kitų žmonių kančių kontempliacija, kuriai yra skirtos „nuglaistytos manieros“. Faktinis tokių „nuglaistytų manierų“ amoralumas yra akivaizdus, tačiau nepasmerkiamas. Tai – dirbtinė, ne autentiška civilizacija. Ji sukuria postemocinę visuomenę, kuri įgyja kultūrinių ir struktūrinių bruožų. Visuomenės „disneizacija“ ir „makdonaldizacija“ yra tik du iš terminų, skirtų postemocionalizmo kultūrinėms pasekmėms apibūdinti. Netikras „puikumas“ pradeda reikštis visose socialinio, ekonominio gyvenimo ir laisvalaikio srityse.

Postemocionalizmas reiškia socialinio prado individualizaciją, kuria pasižymi XXI amžiaus gerovės paradigma ir kuri remiasi gerovės principų privatizacija bei „amoraliu šeimyniškumu“. Plačiąja prasme amoralus šeimyniškumas reiškia būtinybę greitai pagerinti šeimos materialinę gerovę, paminant socialinį solidarumą, kai yra akcentuojamos tik šeimos, o ne bendruomenės vertybės ir atitinkama elgsena. Pagal Barrett ir MacIntosh, tai yra asocialinis reiškinys, kuriuo susilpninamos bendruomenės institucijos, sumažinamos altruizmo ribos ir suteikiamos privilegijos tik šeimos pareigoms. Tada yra pateisinamas tik toks elgesys, kuris nedelsiant duoda naudą asmeniui ir jo šeimai.

Visuomenės „disneizacija“ ir „makdonaldizacija“ yra tik du iš terminų, skirtų postemocionalizmo kultūrinėms pasekmėms apibūdinti. Netikras „puikumas“ pradeda reikštis visose socialinio, ekonominio gyvenimo ir laisvalaikio srityse.
Arvydas Guogis

Geriausiu atveju „amoralus šeimyniškumas“ bendrąjį gėrį rems tik abipusio draudimo pagrindu. Kalbant emociniais terminais, tai reiškia tokią sampratą, kurioje viskas, taip pat ir požiūris į socialinę apsaugą yra pragmatiškai apskaičiuojami. Tokiu atveju aistringos paramos ir empatijos kaimynams nebelieka. Iš tikrųjų tai reiškia, kad parama socialinei apsaugai ar Gerovės valstybei negali remtis socialiniu altruizmu. Rodgerio tyrimai rodo, kad Vakarų pasaulis iš tikrųjų tapo egoistinis ir postemocinis. Atitinkami požiūriai, gyvenimo stiliaus pasirinkimai ir ekonominiai santykiai tampa struktūriniai ir rodo, kad visuomenėje tikrai trūksta solidarumo ir yra labiau rūpinamasi tik savimi ir šeima.

Tačiau vertinant postemocionalizmą nereikėtų laikytis labai kategoriškų pozicijų. Prognozuojant individualizmo ir postemocionalizmo raidą, būtina atsižvelgti į kiekvienos šalies istorines sąlygas ir naujausius, socialinę raidą apibūdinančius faktus ir rodiklius. Taip Baltijos šalys, nepaisydamos sustiprėjusių pasaulinių individualizmo tendencijų, 9-ojo ir 10-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečių sandūroje savo nacionalinio atgimimo sąjūdyje buvo pademonstravusios reikšmingų socialinio solidarumo ir altruizmo pavyzdžių. Ir nors po to jos ilgam „nugrimzdo“ į socialinį egoizmą ir postemocionalizmą, pastarieji XXI amžiaus metai Baltijos šalyse ir Lietuvoje, atrodo, vėl žymi bendruomeniškumo tendencijų sustiprėjimą ir didesnį socialinio solidarumo poreikį. Tai liudija ir bendruomeninių organizacijų įkūrimas ir veikla, siekiant jungiančių, o ne skiriančių rezultatų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Siaubingi faktai: Kėdainiuose nauja poilsiavietė su paplūdimiu įrengta ant žmonių kaulų (116)

Mažiau nei savaitę Kėdainiuose dirbantys archeologai atskleidė siaubingus faktus – apie 700...

Romas Lazutka. Dėl nedidinamų algų kalti visi, bet labiausiai mes patys (68)

Valdžia skriaudžia dėstytojus, išsižada kitąmet 10 proc. didinti algas. Doc. M. Jastramskis...

Rusijos žvalgybos vadas žada „veidrodines priemones“, atsakant į malonę dviem rusų šnipams (48)

Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Sergejus Naryškinas penktadienį paskelbė, kad...

Švedijos žiniasklaida: SEB susijęs su masiniu pinigų plovimu Baltijos šalyse (103)

Švedijos visuomeninis transliuotojas SVT parengė reportažą apie įtariamą pinigų plovimą...

Bugavičiaus mylimoji Vita Jakutienė reikalauja beveik 2 milijonų eurų prašoma bylą nagrinėti už uždarų durų (145)

Kauno apygardos teismui toliau nagrinėjant Deimanto Bugavičius nužudymo bylą, į teismo posėdį...

Vidą Antonovą pažinojęs režisierius prabilo apie mažai kam matytą jo pusę: kraštutinumai šeimoje kėlė didžiausią nuostabą (3)

Lapkričio 14-osios dienos rytą nuo kraujo vėžio mirė „Mafijos tėvu“ vadintas Vidas Zenonas...

Niūrios žinios iš vienos pavojingiausių vietų Žemėje: ima aižėti radioaktyvių atliekų pilnas kapas (3)

Maršalo Salų gyventojai branduolinių atliekų saugojimo vietą – Runito kupolą – vadina kapu...

Neapsikentė ir Tapinas: jei prieš 3 metus į LFF būtų atėję vyrai juodais kostiumais ir kaukėmis... (1)

Paskutinis Lietuvos futbolo rinktinės pralaimėjimas Europos čempionato atrankos rungtynėse su...

Šokiruojanti statistika – apie moteris prie puodų ir neverkiančius vyrus (1)

Stereotipus apie moteris prie puodų ir neverkiančius vyrus Lietuvoje, pilnai patvirtina statistiniai...

Advokatė prašo Venckienę išleisti į laidotuves, prokuratūra nesutinka (270)

Neringos Venckienės advokatė Sonata Žukauskienė Kauno apygardos prokuratūrai pateikė...