aA
Mums visiems įsimintina tiesa: turime kuo daugiau žinoti apie savo tautos ir valstybės praeitį, iš jos mokytis, semtis išminties ir patyrimo. Aišku, vien praeitimi negyvensi, tačiau koks užaugs jos pilietis, jeigu nieko nenutuoks apie pačius lemtingiausius savo šalies istorijos posūkius.
Sovietų kareiviai ant Reichstago griuvėsių
© AFP/Scanpix

Vienas iš tokių laikotarpių – 1944-ieji, kai naciai danginosi iš Lietuvos, o juos keitė nauji okupantai. Galime kiek norime žongliruoti sąvokomis „okupacija“ ar „išvadavimas“, bet akivaizdu, kad Lietuva, kaip ir kitos sovietinei interesų zonai priklaususios valstybės, šioje okupantų kaitoje negavo nė dienos nepriklausomybės šviesos.

Vokietijai pralaimint Antrąjį pasaulinį karą, 1944 m. vasarą frontas vėl priartėjo prie Lietuvos. Liepos 4 d. Raudonosios armijos daliniai kirto sieną šalies šiaurės rytuose ir po devynių dienų, liepos 13-ąją, okupavo Vilnių. Į Lietuvos gilumą besiveržiantys sovietai skelbė apie šalies išvadavimą iš nacių nelaisvės, tačiau iš tikrųjų tai reiškė sovietinę reokupaciją – šįkart ji truko daugiau nei 45 metus. Sovietinis režimas per vasarą užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją, tik Žemaitija į jų valdžią perėjo rudenį, o Klaipėda paimta tik kitų metų sausį, rašė istorikas Tomas Vaiseta straipsnyje “Lietuvos sovietinė reokupacija ir sovietizacija”. Gi Kuršių neriją vokiečiai ir tūkstančiai pabėgėlių apleido sausio pabaigoje, savo tyrime reziumavo kita istorikė Nijolė Strakauskaitė.

Į Lietuvos gilumą besiveržiantys sovietai skelbė apie šalies išvadavimą iš nacių nelaisvės, tačiau iš tikrųjų tai reiškė sovietinę reokupaciją – šįkart ji truko daugiau nei 45 metus.
Č. Iškauskas

Tačiau jau 1944-ųjų pradžioje Lietuvoje vėl atgimė antinacinė rezistencija, apmalšinta po 1941 m. birželio sukilimo, kai Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) sudarė Lietuvos laikinąją vyriausybę ir puoselėjo naivias viltis atkurti valstybės nepriklausomybę po nacių sparnu, rašė “Vorutoje” Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys. Norėdami išvengti konfrontacijos su lenkų pasipriešinimo judėjimu, tai yra Armija krajova (AK), lietuvių pogrindis keletą kartų derėjosi su AK, veikusios Rytų Lietuvoje, vadovybe. Paskutinis lietuvių ir lenkų pogrindžio atstovų susitikimas įvyko 1944 m. balandžio 5-6 d. Vilniuje. Pagrindinė susitarimo kliūtis buvo Vilniaus krašto valstybinės priklausomybės klausimas pasibaigus karui. Dėl diametraliai priešingų pozicijų susitarti nepavyko, ir iki pat vokiečių okupacijos pabaigos lietuvių ir lenkų santykiai Vilniaus krašte liko labai įtempti ir konfliktiški, pastebi istorikas.

Lietuvių rezistencijos vadovybė, daugiausiai VLIK‘as, svarbiausiais savo priešais laikė bolševikinę Sovietų Sąjungą ir nacistinę Vokietiją. 1943 m. rugpjūčio 1 d. rezistencinis laikraštis „Į laisvę“ rašė: „Lietuviai neina nei už bolševizmą, nei už nacionalsocializmą, bet pasirenka tą trečiąjį – Lietuvos kelią; daro tai, kas būtų naudinga Lietuvai“. Lietuvių rezistentai visą laiką stengėsi nedaryti nieko, kas būtų naudinga bolševizmui arba nacizmui. Buvo pasirinkta neginkluoto pasipriešinimo naciams taktika: Lietuvos jaunimas nestojo į vokiečių organizuojamus karinius ir policinius dalinius, gyventojai vengė vykti dirbti į Vokietiją, ūkininkai nevykdė žemės ūkio prievolių, buvo vykdoma aktyvi rašytinė ir žodinė antinacinė propaganda, stengiamasi išsaugoti lietuvių kultūros ir švietimo įstaigas, demaskuojami ir bauginami nacių kolaborantai.

Pavyzdžiui, okupaciniam režimui 1943 m. vasarą ir rudenį nepavyko įvykdyti totalinės mobilizacijos į kariuomenę ir darbams reiche, kaip buvo padaryta pačioje Vokietijoje ir kai kuriuose kituose nacistų okupuotuose kraštuose. Mobilizacinėse komisijose registravosi tik pusė šaukiamojo amžiaus jaunuolių, o į vermachtą ir prievartos darbams Vokietijoje buvo paimta tik 10-12 proc. šaukiamųjų mobilizacijai.

Antinacinės propagandos ir agitacijos veikiami iš lietuvių policijos batalionų nuo 1943 m. rudens iki 1944 m. balandžio mėn. dezertyravo beveik trys tūkstančiai žmonių. Naciams nepavyko 1944 m. pavasarį suorganizuotos Lietuvos vietinės rinktinės paversti SS daliniais ir išsiųsti kariauti iš Lietuvos. Beveik 100 Vietinės rinktinės kariškių tapo nacių keršto aukomis. 1944 m. gegužės viduryje, vokiečiams likviduojant Vietinę rinktinę, dauguma jos karių su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus ir pasislėpė.

Beje, Vietinė rinktinė generolo Povilo Plechavičiaus buvo įkurta 1944 m. vasario 16 d. kaip sukarinta organizacija Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti, artėjant Raudonajai armijai. Per trumpą laiką buvo suorganizuota 12 batalionų po 750 karių ir daliniai prie komendantūrų. Po Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių. Balandžio 1-ąją VR įžengė į Vilnių, kur susidūrė ne tik su nacių pasipriešinimu, bet ir su Armija Krajova. Bet gegužės 15 – 21 d. ji buvo išformuota, o generolas P. Plechavičius suimtas ir išsiųstas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, paskui paleistas pasitraukė į Vakarus.

O Raudonoji armija jau beldėsi į Vilniaus vartus, teisingiau – juos pralaužė su tankais. Priešintis nebuvo kam. NKVD duomenimis, pagal 1944 m. rugpjūčio 12 d. pradėtą gyventojų surašymą, mieste buvo 106 497 gyventojai, iš kurių beveik 85 tūkst. lenkų, 8900 rusų ir tik 7958 lietuviai. Nors dauguma lenkų buvo neigiamai nusiteikę naujųjų okupantų atžvilgiu, Vilniaus priklausomybės klausimas didino įtampą ir lenkų bei lietuvių santykiuose. Lenkai buvo nusivylę, kad Vilnius perėjo į LSSR sudėtį, ir tikėjosi, kad tai tik laikinai. Jų požiūris į lietuvius buvo neigiamas: juos kaltino bendradarbiavus su vokiečiais ir persekiojant lenkus, o dabar - prisišliejus prie sovietų tam, kad perimtų Vilniaus valdymą. Ši įtampa neatslūgo ir tuomet, kai 1945 m. pabaigoje apie 57 tūkst. žmonių, dauguma lenkų, išvyko į Lenkiją, o į Vilnių atsikėlė apie 60 tūkst. asmenų. Nors niekur sąmoningai nefiksuota jų etninė priklausomybė, bet aišku, kad tai buvo sovietinės okupacijos padarinys.

1944-1947 m. lenkų persikėlimas iš Lietuvos į Lenkiją labai paveikė Vilniaus miesto etninę gyventojų sudėtį, lenkų bendruomenės kiekybinę ir kokybinę pozicijas. Juk išvyko dauguma lenkų inteligentijos, svarbios Vilniaus lenkų bendruomenei ir jos gyvenimui. Po masinio lenkų išvykimo Vilniaus lenkų bendruomenės gyvenime susidarė kultūrinė tuštuma, kurią dar pagilino 1956-1959 m. lenkų migracija į Lenkiją. 

1944-1947 m. lenkų persikėlimas iš Lietuvos į Lenkiją labai paveikė Vilniaus miesto etninę gyventojų sudėtį, lenkų bendruomenės kiekybinę ir kokybinę pozicijas. Juk išvyko dauguma lenkų inteligentijos, svarbios Vilniaus lenkų bendruomenei ir jos gyvenimui.
Č. Iškauskas

Tuo metu iš Vilniaus išvyko per 13 tūkst. suaugusių asmenų. Kartu su išvykusiais lenkais į Lenkiją iškeliavo daug kilnojamųjų kultūros vertybių, tarp kurių buvo ir priklausiusių Vilniaus valstybinėms ar visuomeninėms institucijoms. Sostinėje liko apie 15-20 proc. ankstesnių miesto gyventojų lenkų, daugiausia kilusių iš žemesnių socialinių sluoksnių, su silpnesne etnine savimone. Anot istorikų, tai lėmė jų prisitaikymą prie sovietinės sistemos, vengimą priešintis okupantams, o jau kur kas vėliau, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, tokių lenkų palikuonimis sumaniai manipuliavo radikalūs jų politikai, nukreipę visą kovos smaigalį į lietuvius. Galų gale šiandien skanaujame karčius tokio lenkiško radikalizmo vaisius...

O pirmaisiais mėnesiais po praūžusio fronto Lietuvoje, jau nekalbant apie vėl kilusią antisovietinę ginkluotą rezistenciją, vyko aktyvus masinis pasipriešinimas okupantų represiniams veiksmams. T. Vaiseta pastebi, kad, dar tebedundant karo kanonadai, 1944 m. liepos pabaigoje sovietai pradėjo mobilizuoti lietuvius į Raudonąją armiją. Tačiau Lietuvos visuomenė tai laikė tarnavimu okupacinei valstybei, todėl vyrai masiškai vengė vykti į karinius komisariatus ir slapstėsi. Sovietai griebėsi prievartos: NKVD gaudė mobilizaciją boikotuojančius vyrus, juos prilygindavo partizanams, paskelbdavo priešais, areštuodavo, kankindavo, net sušaudydavo. Tik ėmęsi ypač griežtų priemonių sovietai kiek įveikė šį masinį pilietinį nepaklusnumą – iki 1945 kovo 1 d. tarnauti užsiregistravo daugiau nei 300 tūkst., bet į Raudonąją armiją buvo paimta apie 100 tūkst. vyrų. Per šį laikotarpį buvo nužudyti keli tūkstančiai besislapstančiųjų.

Atsisakymas tarnauti sovietinėje armijoje – tik viena iš pasipriešinimo sovietizacijai formų. Lietuviai taip pat nepristatydavo reikalaujamo kiekio privalomųjų žemės ūkio produktų, vengdavo kitų prievolių, galiausiai ėmė priešintis ginklu, formavosi ginkluota rezistencija. Todėl į Lietuvą atsiųsta NKVD kariuomenė ir NKGB darbuotojai turėjo įveikti šį pasipriešinimą – sunaikinti aktyvius nepriklausomybės šalininkus ir įbauginti likusius gyventojus. Taip iki 1945 m. pradžios buvo nužudyti 2,5 tūkst. žmonių, sulaikyta 53 tūkst., iš jų apie 13 tūkst. suimta.

Tučtuojau prasidėjo trėmimas į GULAG‘us: nuo 1944 m. iki 1952 m. į lagerius išvežta 142,5 tūkst. žmonių. Nepaliko ramybėje ir Lietuvoje likusių, šiaip jau niekuo neprasikaltusių sovietams vokiečių šeimų - 1945 m. pavasarį į Tadžikistaną išvežė apie tūkstantį žmonių.

Lietuvos laisvę ir žmonių likimus traiškančiai sovietinei mašinai, kaip ir represiniams nacių okupantų veiksmams, kilo giluminis pasipriešinimas. Po penkerių metų (gal per vėlai, nes ta mašina stiprėjo kasmet) jis virto gerai organizuota pilietine tautos rezistencija – 1949 m. vasario 16 d. buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Deklaracija (apie ją rašėme vasario mėnesį).

Taigi, 1944-ieji buvo tragiško virsmo mūsų tautai laikas: okupantas keitė okupantą, kol laisvės viltys ėmė vis labiau blėsti, nors visiškai neužgeso. Visos šios kančios neleidžia užmiršti kilnių nepriklausomybės idealų, nesvarbu, kas juos puoselėtų.

DELFI.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nausėda: prabanga taip pat galėtų būti apmokestinama pildoma (277)

Beveik 100 dienų darbo laikotarpį pasiekęs prezidentas Gitanas Nausėda akcentavo esąs ir...

Lietuvos vežėjai prakalbo apie sektoriaus žlugimą: politikai vykdo genocidą (63)

Skubomis įvedamos mokesčių reformos gresia vežėjų bankrotais, – štai taip antradienį...

Seimo nariai surinko parašus prieš Pranckietį: pareiškimo tekste – rimti kaltinimai papildyta 12.36 val. (79)

Daugiau nei pusšimtis Seimo narių jau pasirašė pareiškimą dėl Seimo pirmininko Viktoro...

Prie strategiškai svarbaus miesto – didelė atsakomoji ataka prieš Turkijos pajėgas skelbiama, kad teritoriją paliko visos humanitarinės organizacijos (12)

Sirijos kurdams pavyko pasipriešinti Turkijai viename iš pasienio miestų, kurio perėmimą Ankara...

„Regitra“ paskelbė naujus numerio ženklų derinius – siūlo suskubti ir dar neturintiems automobilio (46)

„Regitra“ papildė planuojamų gaminti numerio ženklų sąrašą naujais deriniais. Automobilių...

Pirmadienį sostinėje pagerintas 101-erius metus laikęsis šilumos rekordas (4)

Pirmadienį sostinėje pagerintas 101-erius metus laikęsis tos dienos šilumos rekordas, pranešė...

Bankų ir prekybos tinklų mokesčius Nausėda sieja su lengvatos dyzelinui mažinimu papildyta (13)

Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad valdančiųjų siūlomus naujus bankų aktyvų ir prekybos...

Metų seklys: žemaičių „teroristas“ nekentė savo „kolegos“, vyrai konfliktavo dėl tuštybės (8)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Nausėda: matau tik vieną savo klaidą (28)

Prezidentas Gitanas Nausėda, vertindamas savo šimtą dienų valstybės vadovo poste, teigia, kad...

Nuo kitų metų išmokos turėtų keistis beveik visiems (131)

Nuo kitų metų Lietuvoje turėtų didėti vaiko pinigai, senatvės, netekto darbingumo ir šalpos...