Beje, paskelbus Kosovo nepriklausomybę, buvo patvirtinta ir nauja Kosovo vėliava: Kosovo teritorijos punktyrai melyname fone, o viršuje - šešios žvaigždės, simbolizuojančios Kosove gyvenančias tautas: albanus, serbus, turkus, vengrus, romus ir bosnius. Dabartinė vėliava buvo išrinkta 2/3 parlamente balsavusiųjų.
Pradžiai – šiek tiek statistikos. Dabar Kosove – albanų dauguma (92 proc.), o serbų – vos virš 5 proc., kai, pvz., 1953 m. albanų buvo tik 65 proc., o serbų – virš 27 proc. (Tas skaičius keitėsi ir svyravo istorijos tėkmėje, tačiau dabar jis – pats didžiausias, lyginant su serbų mažuma). Darant religinį pjūvį, dabar islamą Kosove išpažįsta apie 90 proc. albanų, katalikybę – apie 3 proc., stačiatikybę – 5 proc.
Istorijos tėkmėje Kosovas buvo plėšomas į visas puses: mūsų eros pradžioje jis buvo valdomas Romos, vėliau – Bizantijos imperijos, puolamas ir valdomas slavų – bulgarų ir serbų. Galiausiai pusę tūkstančio metų jis buvo atitekęs musulmonams – Osmanų imperijai. Galiausiai vėl atiteko serbams – slavams.
Įdomu, kur šio konflikto – konflikto tarp laisvės trokštančių Kosovo albanų ir laisvę gniuždančių serbų – šaknys? Kokios jo priežastys? Kur jos slypi? Ar tai grynai politinės, ar (ir) religinės, etninės priežastys?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai konfliktas tarp dviejų religijų atstovų – islamą išpažįstančių Kosovo albanų ir stačiatikybę praktikuojančių serbų. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio...
Ar žinome, kada Kosove atsirado islamas? Ir ar visada Kosovo albanai buvo musulmonai? Kas į Kosovą atnešė islamą? Tarkime, kad konflikto esmė – religinė. Įdomu, kokia kosoviečių, o kokia serbų versija?
Konflikto ištakos – mūšis tarp Balkanų gyventojų, daugiausia – krikščionių (serbų, albanų, bosnių, vengrų) bei saksų kariomenės ir musulmonų (osmanų). Tai garsusis Kosovo mūšis (I), įvykęs 1389 m. Šis mūšis, kurį laimėjo osmanai, patvirtino serbų pasipriešinimo mirtį. Viduramžiais politika ir religija buvo neatsiejama. Tad iš esmės Kosovo mūšis buvo ir etninio, ir religinio, ir politinio pobūdžio.
Tačiau šis konfliktas netapatus konfliktui tarp serbų ir albanų, nes per šį mūšį serbų pusėje buvo ir albanai. Netapatus ir todėl, kad tarp šiandienių albanų yra ir išpažįstančių krikščionybę, katalikybę. Beje, kažkada serbai, aišku, neatsisakydami imperialistinių pozicijų, buvo Kosovo albanų pusėje. Kokie pokyčiai vyko per šimtmečius ir kaip yra dabar?
Tad islamas anaptol nebuvo prigimtinė ilyrų (albanų) – Kosovo gyventojų – religija. Jų prigimtinė religija buvo pagonybė (išpažinti dievai, primeną graikų Panteoną: Dionyzas, Orfėjus, Herosas, kuris, albanams ir serbams priėmus krikščionybę, tapo šventojo Jurgio prototipu, kt.) Žinoma, kad ilyrų gentys į Kosovo regioną atsikėlė dar Bronzos amžiuje. Manoma, nors iki galo nesutariama, kad albanai – indoeuropiečių ilyrų, kurie artimi keltams, palikuonys.
Ilyrai, daugiau ar mažiau romanizuota populiacija, nuo slavų – serbų invazijos nuo 7 iki 9 a., kol serbai užemė Kosovą, slėpėsi aukštuose sunkiai prieinamuose kalnuose, manoma, davė pradžią albanų ir ramanų kalboms būtent čia, Kosovo teritorijoje.
Kada serbai tapo stačiatikiais? O Kosovo gyventojai – musulmonais? Serbai, vos atsikėlę į Kosovo teritoriją, - apie 7 m. e. a., dar prieš garsųjį Rytų ir Vakarų Krikščionių bažnyčių išsiskyrimą, Didžiąją Schizmą, priėmė krikščionybę. Viduramžiais Kosovas serbų nelaisvėje buvo nuo 11 a. , (nuo 9 iki 11a. – slavų – bulgarų – nelaisvėje). Tačiau Pečo patriarchatas (kitaip tariant – serbų ortodoksų bažnyčia) oficialiai įsteigtas 1219 m.
Tad tik iš dalies konfliktas – religinis. Nors Kosovo žemės šventos ir vieniems (serbų stačiatikiams), ir kitiems (albanų musulmonams). Daug serbų stačiatikių ortodoksų šventovių – bažnyčių ir vienuolynų – Kosove, taip pat ir sostinėse Prištinoje ir Prizrene, pradėtos statyti dar 12 a. serbų valdovo Stefano Nemanjos. Kosovas, tiksliau sostinė – Priština – tiek vietiniams albanams, tiek ateiviams serbams, tuo labiau – osmanams – buvo svarbus ir kaip didžiulis prekybos centras, kurio keliai veda į Adrijos jūrą.
Kosovo islamizacija prasidėjo 14-15 a., kai 1355 m. mirė caras Stefanas Dušanas. Osmanai kartu su savimi nešė islamą (prieš tai albanai buvo krikščionys) ir sukūrė Kosovo vilają. Osmanų valdymas, kartu ir islamizacija, tęsėsi apie 500 metų. Netgi daugybė slavų priėmė islamą ir tarnavo osmanams.
18 a. pab. osmanai sužlugdė Pečo patriarchatą ir krikščionių Kosove ženkliai sumažėjo.
O kaip į Kosovo nepriklausomybės paskelbimą reaguoja pasaulio – religinės, politinės – valdžios atstovai, vadovai?
Vis dėlto šiandienis Serbijos stačiatikų bažnyčios vadovas vyskupas Artemijus, neatsilikdamas nuo Serbijos ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos, ragina serbus kovoti (matyt, ir naudoti ginklą) prieš Kosovą.
Tuo tarpu popiežius Benediktas XVIII pasisakydamas prieš konfliktus, aiškios savo pozicijos ir Kosovo nepriklausomybės palaikymo iki šiol neišsako.
Nors Rusijos vadovas V. Putinas to labai nenori, bet ateina nauja nepriklausomybių skelbimo banga. Nepriklausomybę ketina skelbti Kalnų Karabachas (Azerbaidžanas), Abchazija ir Šiaurės Osetijos (Gruzijoje), Padniestrės (Moldovoje). Yra dar daug kitų skardaus balso neturinčių tautelių, kurių sąmonėje virpa nepriklausomybės troškulys.
Akivaizdu, kad Rusiją ir Serbiją vienija ne tik religija (rusų ortodoksai), bet ir nežabojami imperialistiniai siekiai.
Prisiminkime, kad Kosovo karas truko nuo 1996 iki 1999 m., kai S. Miloševičiaus įsakymu serbai pradėjo atakas prieš Kosovo albanus. Ydingas Daytono susitartimas dėl taikos 1995 m., po kurio susikūrė Kosovo išlaisvinimo armija, surengusi keletą atakų. Nors apskritai Kosovo albanų pozicija yra taiki. Ir religija – islamas – šioje šalyje nėra tampriai susijęs su politika – tai darkart patvirtina taikią kosoviečių poziciją.
Yra kontroversijų: galbūt Serbija turi pagrįstą teisę pykti ant JAV, kuri viena pirmųjų pripažino Kosovo nepriklausomybę, bei kuri su pasitelktomis NATO pajėgomis 1999 m. nuramino serbų pradėtą Kosovo karą, per kurį žuvo beveik vieš 10 000 Kosovo albanų, o per pusei milijono Kosovo albanų teko trauktis iš savo šalies. Bet kuo čia dėti albanai, kurie, beje, kur kas taikesni ir humaniškesni už serbus, nors jų laisvės – nepriklausomybės – argumentai – įtikinami, ypač už Kosovo serbus, kurie barbariškai priešinosi Kosovo albanų nepriklausomybei, surengdami riaušes prieš JAV ambasadą Belgrade ( vasario 21 d.,), apsupdami Kosovo ir Serbijos sieną.
Džiugu, kad Kosovo nepriklausomybę veik iškart pripažino per 17 pasaulio šalių: vasario 18 d. – Afganistanas, Kosta Rika, JAV, Prancūzija, Albanija, Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija), Suomija; vasario 19 d. – Senegalas, vasario 20 d. – Vokietija, Latvija, Malaizija; o vasario 21 d. – Danija, Liuksemburgas, Italija ir Estija.
Rusija (kaip ir Serbija) su savo imperialistinėmis užgaidomis niekada nepripažins Kosovo nepriklausomybės. Serbija, kaip ir Rusija, jau nuo Viduramžių, išsiskiria imperialistiniais siekiais. Gal tai išskirtinis slavų politinės kultūros bruožas? Nuo seno slavai dega neapykanta kitoms etninėms grupėms. Galbūt neatsitiktinai niekada Kosovo nepripažins ir kitos buvusios sovietinio bloko šalys: Serbija, Rusija (ji, kaip ir Serbija, matyt, tam atkakliausiai priešinasi), Azerbaidžanas (matyt, bijo „paleisti“ ir netekti Kalnų Karabacho), Baltarusija, Gruzija (juk ir ji turi du nepriklausomybės siekiančius regionus: Šiaurės Osetiją bei Abchaziją), Moldova (juk ji tikrai gražiuoju nežada „išleisti į laisvę“ Padnestrės), Kazachstanas, Slovakija. Tiesa, nežinia, kodėl tam taip priešinasi, atrodo, laisvos ir suverenios valstybės: Argentina, Rumunija, Šri Lanka, Ukraina, Vietnamas?...