Leidyklos „Briedis“ išleistoje knygoje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.
Rusija garsėja vodka ir įpročiais nežabotai girtauti. Degtinė ne tik atlieka svarbų vaidmenį daugelio rusų gyvenime, bet ir yra nepaprastai glaudžiai susipynusi su Rusijos istorija ir politika.
Knygoje teigiama, kad Rusijos visuomenę žlugdantį girtuokliavimą lemia ne įgimtas rusų polinkis, o šalies autokratinė politinė sistema, kuri nuo seno naudojo degtinę kaip valstybės valdymo įrankį. Išsamiai tirdamas Rusijos istoriją nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino laikų, autorius atskleidžia slaptą valstybės istoriją, kiaurai permerktą alkoholio.
Neapsiribodamas vaizdingais pasakojimais, Schradas atlieka kruopščius tyrimus archyvuose ir analizuodamas juose rastus autentiškus dokumentus ieško atsakymų į provokuojančius istorinius klausimus. Kaip Rusijos valdovai naudojo alkoholį siekdami sutvirtinti savo autokratinį valdymą? Kokį vaidmenį alkoholis vaidino carizmo laikų perversmuose? Ar tik ne liūdnai pagarsėjusi Nikolajaus II prohibicija paskatino bolševikinę revoliuciją? O gal alkoholis sužlugdė ir Sovietų Sąjungą?
Plačiai vykdytos vodkos politikos padariniai yra itin skaudūs. Alkoholizmas tapo visų postsovietinių valstybių maru, kuris pasiglemžia milijonus žmonių gyvybių, griauna šeimas. Deja, lietuviai iki šiol negali (nenori) nuo jo pasveikti.
DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.
<...>
Tačiau menkas sveikatos priežiūros sistemos finansavimas nėra vienintelė katastrofiškos statistikos priežastis. Iš tikrųjų, palyginti su Brazilija, Indija ir Kinija (kitomis panašaus ekonominio išsivystymo BRIKS šalimis), Rusija, skaičiuojant vienam gyventojui, ne tiktai skiria daugiau lėšų sveikatos priežiūrai, bet ir turi daugiau profesionalių medikų.
Be AIDS, taip pat ėmė smarkiai plisti ligos, kurios Vakaruose beveik išnaikintos: poliomielitas, tymai, raudonukė ir tuberkuliozė, kuria kasmet suserga šimtas penkiasdešimt tūkstančių žmonių – pusę šių susirgimų sukelia mutavęs tuberkuliozės štamas, kuris plinta perpildytuose Rusijos kalėjimuose ir kuris yra atsparus visiems žinomiems gydymo metodams. Dar pridėkite užterštą geriamąjį vandenį, dėl kurio plinta bakterinė dizenterija, maliarija ir difterija.
– Tai tiesiog šiurpinanti baisybių virtinė, – pastebi Fentonas, jiems einant per švelniai krintantį Maskvos sniegą.
– Taip. – Feshbachas sustoja, tarytum norėdamas pabrėžti savo žodžius. – Štai kodėl žmonės mano, kad aš kalbu perkeltine prasme. Jiems atrodo, kad tai, ką aš sakau, negali būti tiesa. Deja, manau, kad esu teisus.
Kaip tai galėjo atsitikti? Ekrane keičiantis girtų benamių, degtinės kioskų ir girto Jelcino, diriguojančio orkestrui Berlyne, vaizdams, Fentonas pasakoja: „Skandindamas savo sielvartą, vidutinis Rusijos vyras dabar išmaukia net pusę butelio degtinės per dieną. Ir atsiminkite – tai vidurkis.“ Taip susidaro apie 180 butelių degtinės per metus. Stabtelėkime minutėlei, tegu ši informacija pasiekia sąmonę.
Rinką užplūdus neteisėtam samogonui ir trečios pamainos degtinei, apskaičiuoti alkoholio vartojimą yra sudėtingas uždavinys. Tiksliausiais skaičiavimais, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje rusai išplempdavo apytiksliai penkiolika–šešiolika litrų gryno alkoholio kasmet, dvigubai viršydami aštuonių litrų maksimumą, kurį Pasaulio sveikatos organizacija laiko saugų.
Reikalas tas, kad alkoholio pražūtingumas priklauso ne tik nuo to, kiek suvartojama alkoholio, bet ir nuo to, kokių gėrimų ir kaip suvartojama. Čekai, pavyzdžiui, turi seną alaus gėrimo kultūrą – vidutinis vyras per savaitę išgeria tiktai du trečdalius butelio spiritinių gėrimų, bet šešiolika alaus ir vyno butelių. Vengrijoje, vyno mėgėjų šalyje, vidutinis vyras per savaitę ir išplempia tiek pat – du trečdalius butelio spiritinių gėrimų, vienuolika butelių alaus ir du su puse butelio vyno. Nors toks alkoholio vartojimas labai didelis ir sukelia vidutiniško sunkumo socialinių ir sveikatos problemų, Rusiją, kurioje dėl degtinės politikos palikimo vyrai teikia pirmenybę stipriems, distiliuotiems gėrimams, o ne silpnesniam fermentuotam alui ar vynui, siaubia alkoholio vartojimo sukelta demografinė krizė.
Alkoholio perdozavimo paprastai išvengia ir vyno gėrėjai, kurie dažniausiai užmiega gerokai anksčiau, negu išgeria mirtinus penkis su puse butelio. Sąmonės netekimas yra organizmo apsauginis mechanizmas – jis atjungia kūną žmogui dar nespėjus visiškai nusinuodyti. Kadangi degtinė stipresnė, mirtinu kiekiu gali tapti tik du jos puslitriai, o tokį jos kiekį galima spėti išgerti kūnui dar nespėjus atsijungti.
Be to, kolektyvinius imperinės Rusijos praeities gėrimo įpročius pakeitus šiuolaikiniam individualistiniam gėrimui, rusai šiandien dažnai geria vieni (ir deramai nepavalgę), taip dar smarkiau žalodami savo sveikatą. Dar vienas sunkinantis veiksnys yra unikalus daugiadienis girtavimas, vadinamasis zapoj: žmogus kuriam laikui pasitraukia iš visuomeninio gyvenimo, nuolat svaigindamasis alkoholiu keletą ar daugiau dienų iš eilės. Toks nepaliaujamas alkoholio vartojimas smarkiai perkrauna širdies bei kraujagyslių raumenis ir padidina staigaus širdies paralyžiaus riziką.
Nekokybiška degtinė kelia dar didesnį pavojų. Samogonui ir nekokybiškai trečios pamainos degtinei užimant daugiau kaip pusę rinkos, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje degtinės kokybė buvo kontroliuojama menkai. Siekdami sumažinti išlaidas ir sutaupyti kelis rublius, kai kurie nesąžiningi alkoholio gamintojai net skiedžia degtinę nuodingu techniniu, medicininiu ar pramoniniu alkoholiu. Be degtinės, dar vartojami alkoholio surogatai: nuo aušinamojo skysčio ir stabdžių skysčio iki odekolono ir valiklių.
Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad kas dvyliktas Rusijos vyras (apytiksliai dešimt milijonų žmonių daugiau, negu Vengrijoje yra gyventojų) reguliariai geria potencialiai nuodingą vaistinį ar techninį alkoholį. Nenuostabu, kad tokių alternatyvų griebiasi pavojų nepaisantys vyrai iš skurdžiausių socialinių ekonominių grupių. Taip pat nėra ko stebėtis, kad tiems, kurie reguliariai geria aušinamąjį skystį ir kitus toksinus, kyla šešis kartus didesnis mirties pavojus negu net klinikiniams alkoholikams ir net trisdešimt kartų didesnis negu vyrams, kurie negeria apskritai.
Negana to, pasak Eberstadto, mirtingumą nuo širdies ligų papildo mirtini sužalojimai, kurių skaičiumi rusai neturi sau lygių. Ypač dažnai netikėtai susižaloję pačiame jėgų žydėjime miršta vyrai. Vienoje tipiško miesto morgo ataskaitoje konstatuota, kad alkoholio kiekis penkiasdešimt penkių procentų lavonų kraujyje buvo labai didelis. Dauguma žmogžudysčių aukų ir pusė savižudžių mirdami būna girti.
Kalbant statistiškai, didžioji dalis apiplėšimų, įsilaužimų į namus, įsilaužiamųjų vagysčių, automobilių vagysčių ir chuliganizmo atvejų, taip pat nelaimingų atsitikimų kelyje, nuskendimų, savižudybių, smurto namuose, išžaginimų ir žmogžudysčių atvejų yra susiję su alkoholiu. CBS žurnalistas Tomas Fentonas, suprantama, apstulbo, kai Maskvos ligoninės vyriausiasis chirurgas dalykiškai pasakė, kad devyniasdešimt devyni procentai susižalojusių pacientų, kurie gydomi jo ligoninėje, susižalojo apsvaigę nuo alkoholio.
– Devyniasdešimt devyni procentai?! – sušuko Fentonas, net susilenkdamas iš apstulbimo, tarsi būtų gavęs smūgį į paširdžius.
Stovėdamas tarp pacientų paprasčiausiais turniketais užspaustomis žaizdomis, chirurgas ramiu balsu patvirtino:
– Da – 99 procentov.
Savaime suprantama, kad visas šias problemas dar labiau sunkina sveikatos apsaugos infrastruktūros žlugimas. Paimkime, pavyzdžiui, šešiolika procentų darbingo amžiaus vyrų, kurie yra problemiški alkoholio vartotojai, arba penkis procentus fiziškai sveikų gyventojų, kurie laikomi klinikiniais alkoholikais. Didžioji dauguma šių nesąmoningų Rusijos autokratinės degtinės politikos aukų negauna gydymo. XX a. paskutiniojo dešimtmečio demodernizacija nusiaubė specializuotas ligonines ir ambulatorijas, kovojančias su šia Rusijos visuomenės alkoholizacijos epidemija.
Apskritai paėmus, degtinė Rusijos tiesiogiai ir netiesiogiai pareikalauja daugiau kaip keturių šimtų dvidešimt penkių tūkstančių gyvybių kasmet ir yra pagrindinė tikėtinos gyvenimo trukmės (ypač vyrų) mažėjimo posovietiniu laikotarpiu priežastis.
Šiuo požiūriu Rusija vėl pirmauja: vidutiniškai Rusijos vyrai miršta net keturiolika metų anksčiau už Rusijos moteris – tai pasaulio rekordas. Lyčių gyvenimo trukmės skirtumas iškalbingiau negu visi kiti statistiniai rodikliai atskleidžia tikrąjį Rusijos autokratinės vodkapolitik palikimo mastą.
Gimstamumo mažėjimas
Nerimą keliantis mirtingumas yra tiktai viena rusiškojo kryžiaus dalis; kita yra smarkus gimstamumo mažėjimas. Per ekonominės demodernizacijos krizę Rusijos moterys netikėtai liovėsi gimdyti vaikus.
1987 m. viena motina pagimdydavo 2,23 vaiko. Per vienuolika metų šis rodiklis stulbinamai smuko iki 1,23 ir tapo kur kas mažesnis, negu reikia palaikyti gyventojų skaičių. Kaip Feshbachas paaiškino 60 minučių žiūrovams, dėl to XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje Rusijoje gimstamumas buvo mažiausias visame pasaulyje ir kasmet rusų gimdavo daugiau negu milijonu mažiau negu mirdavo.
Norėdami sužinoti, kodėl taip yra, Fentonas ir Feshbachas kreipėsi į Stanley J. Tillinghastą, amerikiečių kardiologą ir sveikatos priežiūros reformos programos Rusijoje vadovą. Jis paaiškino: „mažą gimstamumą iš dalies lemia labai prastos rusų ateities perspektyvos“. Pasisukdamas į telekamerą, jis pasakė, kad daug jo kolegų rusų turi tokio paties amžiaus vaikus: visi jie gimė pirmaisiais Gorbačiovo perestroikos metais prieš dešimtmetį. „Jie buvo vilties vaikai, gimę laikotarpio, kai žmonės dar buvo nusiteikę labai optimistiškai, pradžioje.“
– Ir nuo to laiko jie nebesusilaukė vaikų? – veikiau apibendrino, nei paklausė Fentonas.
– Ne, nebesusilaukė.
Apverktina Rusijos sveikatos priežiūros sistemos padėtis yra vienas iš gimstamumo sumažėjimo ir mirtingumo padidėjimo veiksnių: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dar 2005 m. Rusijos moterims grėsė daugiau kaip šešis kartus didesnis pavojus mirti gimdant negu moterims Vokietijoje ar Šveicarijoje.
Moterų nevaisingumą taip pat sukelia nevykę arba pakartotiniai abortai. „Abortų kultūra“, kuri 9 dešimtmetyje taip sukrėtė Amerikos prezidentą Ronaldą Reaganą, susiformavo dėl patikimų kontraceptikų trūkumo. Sovietų kontraceptinėse piliulėse buvo toks didelis hormonų kiekis, kad jos kartais sukeldavo širdies priepuolį. Todėl sovietų moterys griebėsi abortų kaip kontracepcijos formos, ir jų skaičius net geriausiais laikais viršijo gimdymų skaičių.
Chomasuridzės tėvynėje Gruzijoje, kaip ir Rusijoje, ši tendencija sustiprėjo posovietiniu laikotarpiu, kai apie du trečdaliai nėštumų buvo nutraukiami atliekant abortą. Tačiau, kaip jis pasakė Pulitzerio prizą laimėjusiai žurnalistei Laurie Garrett, užuot niekinęs šitas moteris, Chomasuridzė jas užjautė, suprasdamas, kokia kebli jų padėtis. Jos gyveno ne tik labai sunkiomis finansinėmis sąlygomis, bet ir su „smurtaujančiais, dažnai girtais vyrais. Negana to, kad tos moterys, kaip pačios pasakojo, lytinių santykių dažnai turėdavo prieš savo valią, net kai sueitis vykdavo abipusiu sutarimu, ji retai teikdavo joms malonumą.“
Dėl su alkoholiu susijusio mirtingumo darbingo amžiaus, galintys auginti vaikus rusai vyrai tampa „nykstančia rūšimi“. Rusijos moterys net skundžiasi: „Vyrų tiesiog nėra!“ Atitinkamai sumažėjo santuokų skaičius. Rusijoje atliktų tyrimų išvados rodo akivaizdų dalyką: mylinčio partnerio nebuvimas yra svarbiausias veiksnys, lemiantis sprendimą neturėti vaikų.
Nors padėtis ir taip buvo pasibaisėtina dėl tinkamų vyrų trūkumo ir didėjančios tikimybės, kad kokia nors tragedija (dažnai išgėrus) nusineš vieno ar abiejų tėvų gyvybes, jiems nespėjus palikti palikuonių, skyrybos atgrasindavo nuo motinystės dar daugiau moterų. Penkiasdešimt aštuonios iš šimto santuokų Rusijoje baigiasi skyrybomis. Aš paliksiu jums atspėti, kokia dažniausia skyrybų priežastis.
60 minučių laidos žiūrovai amerikiečiai sužinojo, kad Rusijoje šeimos krizė nepasibaigia skyrybomis – tragiška istorinė kelionė buvo pratęsta tipiškoje prieglaudoje. Ten jie pamatė vaikus, kurių tėvai arba tapo katastrofiško mirtingumo aukomis, arba paliko juos kaip per didelę naštą (o tokių vaikų vis daugėja).
XX a. paskutiniajame dešimtmetyje smarkiai išaugus našlaičių skaičiui ir mažėjant mokyklinio amžiaus vaikų, kad ir kaip būtų liūdna, daugelį Rusijos pradinių mokyklų tenka paversti prieglaudomis. Kaip mudu su žmona patys pamatėme dirbdami su Podolsko, miesto į pietus nuo Maskvos, prieglauda (įsikūrusia vos už keleto kvartalų nuo buto, kuriame buvo brutaliai nužudytas degtinės istorikas Viljamas Pochliobkinas), pritaikant pastatus prieglaudoms, ant langų uždedamos plieninės grotos, jie apjuosiami aukšta betono siena, atskiriančia prieglaudą nuo pasaulio, tarytum simbolizuojančia socialinės atskirties žymę, kuria pažymėta auganti Rusijos našlaičių armija.
Pačios vyriausybės skaičiavimais, trisdešimt procentų prieglaudose augusių našlaičių tampa alkoholikais, o keturiasdešimt procentų atsiduria kalėjimuose. Negaudami kokybiško išsilavinimo ar profesinio parengimo, didžioji dalis „baigusių“ valstybines prieglaudas paprastai šešiolikmečių ar septyniolikmečių negali gyventi savarankiškai ir atsiduria gatvėse, kur prisijungia prie kitų benamių Rusijos vaikų, kurių skaičius siekia nuo vieno iki keturių milijonų.
Savo demaskuojančiame bestseleryje Betrayal of Trust: The Collapse of Global Public Health (Pasitikėjimo išdavystė: sveikatos apsaugos žlugimas pasaulyje), Laurie Garrett ima interviu iš Rusijos „prarastosios kartos“ našlaičių, augusių buvusios SSRS vaikų namuose ir prieglaudose. Daugeliui istorijų būdinga bendra gija: tėvai prasigėrė, ėmė skriausti vaikus ir galiausiai jų atsisakė.
Ji smulkiai pasakoja abejingo vienuolikmečio Vanios, kurį ji rado Maskvos benamių prieglaudoje, istoriją. Kai Vaniai buvo tik devyneri, jo girtas tėvas pradėjo nuolat mušti savo žmoną ir sūnų. Vanios motina „skandino sielvartą nelegalioje degtinėje, kurią pirkdavo vietiniuose kioskuose. Dėl smarkaus girtavimo jai pakriko psichika ir smurto namuose dar labiau padaugėjo.“ Vieną vakarą, po kruvino konflikto namuose, Vania ir jo motina susidėjo lagaminus ir išvyko į Baltarusijos stotį. Traukiniui pajudėjus nuo platformos, Vanios motina metė sūnaus ranką, šoko į traukinį ir nuvažiavo, nė nepažvelgusi atgal.
Tarsi to dar būtų negana, vaikų, turinčių fizines ar protines negalias, perspektyvos dar liūdnesnės. Paliktus tėvų, pažeidžiamiausius Rusijos gyventojus slegia sisteminga atskirtis, jie neprižiūrimi ir išnaudojami. Vaikams, turintiems protines ir fizines negalias, nesuteikiamos net elementariausios socialinės, švietimo ir medicininės paslaugos – vienas Rusijos neįgaliųjų gynėjas vadina tai „nepaskelbtu karu“.
Šioje srityje visuomenės alkoholizacija, pagimdyta degtinės politikos, irgi pablogina padėtį: neseniai Murmanske atliktus epidemiologinį našlaičių sveikatos tyrimą buvo nustatyta, kad penkiasdešimt aštuoni procentai kūdikių turi smegenų ir centrinės nervų sistemos sutrikimų, siejamų su vaisiaus alkoholiniu sindromu. Galiausiai tiktai vienas iš keturių kūdikių Rusijoje gimsta sveikas. Rusijos vyriausiojo pediatro Aleksandro Baranovo skaičiavimais, tik nuo penkių iki dešimt procentų visų Rusijos vaikų yra visiškai sveiki. O septyniasdešimt procentų XX a. paskutiniajame dešimtmetyje gimusių paauglių, priklausančių posovietinei kartai, kuri turėjo paversti Rusiją gyvybinga ir klestinčios ekonomikos šalimi, serga chroniškomis ligomis.
Juodviem su Fentonu vaikštinėjant po prieglaudą, televizinės ekskursijos gidas Murray Feshbachas nepaliaujamai bėrė stulbinančius statistinius faktus savo užklydėliui turistui. Pavyzdžiui, smarkiausiai užterštuose pramoniniuose rajonuose iki keturiasdešimties procentų vaikų gimsta su protine negalia.
– Pasibaisėtina! – sušunka apstulbintas Fentonas. – Juk tai didžiulis skaičius.
– Tai baisu, – pripažįsta Feshbachas. – Net aš nežinojau, kad padėtis tokia baisi. Turiu pasakyti, kad aš buvau pasiruošęs pamatyti baisių dalykų, bet tikrai nemaniau, kad jų bus tiek daug.
Taigi 2002 m., siekdamas surinkti informaciją apie būsimuosius šauktinius, Kremlius užsakė išsamų vaikų nuo nulio iki septyniolikos metų, – visų, gimusių nuo to laiko, kai 1985 m. į valdžią atėjo Gorbačiovas, – sveikatos tyrimą.
Šie vaikų sveikatos tyrimo rezultatai, kurie turėjo būti pateikti tik prezidentui Vladimirui Putinui ir jo kabinetui, patekę į rankas ir (jūs atspėjote) Murray Feshbachui, atskleidė, kokią baisią žalą demodernizacija padarė Rusijos vaikams. Palyginti su vaikais, tirtais vos prieš dešimtmetį, protinių sutrikimų padvigubėjo; raumenų ir skeleto ligų bei cerebrinio paralyžiaus atvejų patrigubėjo, o vėžiu ir tuberkulioze sergančių vaikų skaičius išaugo keturgubai. Kalbant apie degtinę, alkoholizmu sergančių vaikų (ne retkarčiais ar net reguliariai išgeriančių, o klinikinių alkoholikų) skaičius augo 33 procentais kasmet.
– Taip.
– Atrodo, kad ji žudosi.
Po kurio laiko tokie statistiniai duomenys beveik nebetelpa galvoje. Kaip pasaulinė supervalstybė per tokį trumpą laiką galėjo taip smarkiai smukti? Žinoma, augančio mirtingumo ir staigaus nevaisingumo sukelta krizė yra daugiaaspektė: ligų plitimas, depresija ir visuomenės savidestrukcija, užkraunanti didžiulę naštą socialinės apsaugos sistemai, ir taip neatlaikančiai pereinamojo laikotarpio sunkumų. Tačiau nuo kioskų iki ligoninių ir prieglaudų, – visose vietose, kurias Fentonas ir Feshbachas aplankė rengdami reportažą 60 minučių laidai, – buvo aiškiai matyti alkoholio šešėlis ir šmėkšintis Rusijos autokratinės degtinės politikos palikimas.
Pagaliau, jų varginančios ekspedicijos pabaigoje, kaip Dante ir Vergilijus, perėję devynis Pragaro ratus ir atsidūrę skaistykloje, amerikiečių žurnalistas ir jo gidas valandėlei stabtelėjo apgalvoti, ką pamatė.
– Ši šalis miršta? – paklausė Fentonas.
– Taip.
– Atrodo, kad ji žudosi.
– Na, tai vienas iš būdų interpretuoti visus duomenis, – valandėlę pagalvojęs atsako Feshbachas. – Aš nenoriu taip interpretuoti, bet atsakymas yra beveik „taip“. Kartu su savo kolegomis rusais atlikdamas tyrimus ir publikuodamas jų rezultatus siekiu įspėti žmones, kad šią problemą būtina kažkaip spręsti.
– O jeigu jie nespręs?
– Na, – sumirksi Feshbachas, – tada jie mirs. Vis jaunesni ir jaunesni. Štai ir viskas.