Gruzijos atvejis yra ypatingas ir tuo, kad jos santykiai su Rusija yra ir liks įtempti, kol Abchazija ir Pietų Osetija neatsisako savo separatistinių siekių. Tad Gruzija būtų silpniausia, labiausiai pažeidžiama NATO grandis. Jos narystė būtų nuolatinis iššūkis Maskvai, priminimas jos silpnybės, tad ir paskata palaužti tai, ką ji laikyti savo apsuptimi.
Šiomis dienomis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius Laimonas Talat-Kelpša savo komentare „Ar Lietuvos politikai negresia trumparegystė?“ mėgino įrodyti Lietuvos politikos Gruzijos atžvilgiu teisumą, pasikliaudamas keturiais palyginimais. Nė vienas palyginimas nėra tikslus.
Žlugus Tarybų Sąjungai, buvo sunku sukurti realistinį pavojingo Rusijos konflikto su Lietuva scenarijų. Ne vien dėl draugiškų santykių, bet ir dėl to, kad Lietuva nėra Rusijai geostrategiškai svarbi. Tad NATO įsipareigojimas ginti Lietuvą buvo patikimas, ir Rusija tai suprato. O NATO žinojimas, jog Rusija supranta, dar labiau sustiprino NATO atgrasinamąją galią.
Šios aplinkybės negalioja Gruzijos atveju. NATO įsipareigojimas ginti Gruzija yra mažiau patikimas, nes Vakarų strateginiai interesai Gruzijoje gerokai mažesni negu Rusijos. Kilus nesutarimams dėl separatistinių regionų, Maskva gali rizikuoti konfrontacija. Manydama, kad, didėjant konfliktui NATO ilgainiui nusileistų, Maskva gali siekti tokios konfrontacijos. Net jei šis juodasis scenarijus netaptų tikrove, Gruzijos narystė sukeltų naujų pavojų.
Antra, Talat-Kelpša teigia, kad tai, kad NATO „anuo metu nepabijojo ir ištiesė partnerystės ranką“, padėjo sustiprinti taiką ir stabilizuoti padėtį Balkanuose. Bet Balkanai nėra Užkaukazė, to regiono „blogietis“ buvo Serbija, ne Rusija. Vakarų šalims rūpėjo užbaigti konfliktą Europos viduryje bei sustabdyti bėglių srautą į jų šalis. Niekada nebuvo abejonių dėl Serbijos sutramdymo.
JAV karininkai padėjo suplanuoti Kroatijos kariuomenės ofenzyvą, kurios metu buvo nukariauta serbų apgyvendinta Krajinos sritis. Bosniai ir kroatai sėkmingai atkovojo savo teritorijas Bosnijoje, tad serbai buvo priversti siekti paliaubų. Neklausiama, ar eisime ginti Kroatijos, nes niekas Kroatijos nepuls. Negalima tikėtis tokios lengvos pergalės prieš Rusiją.
Be to, Europos sąjunga (ES), ne ištiesta NATO partnerystės ranka suvaidino svarbiausią vaidmenį, stabilizuojant padėtį ir įtvirtinant demokratiją Balkanuose. Noras patekti į ES labiausiai skatino Kroatiją ir Makedoniją imtis demokratinių ir ūkio reformų.
Trečia, Talat-Kelpša retoriškai klausia „kuo skiriasi klausimas „Ar lietuviai kovos Abchazijoje?“ nuo klausimo „Ar Lietuvai reikia dalyvauti tarptautinėse operacijose Afganistane, Sudane, Čado Respublikoje.“ Tiesiog į akis rėžia skirtumai tarp dalyvavimo vadinamose humanitarinėse intervencijose, kur stengiamasi sustabdyti genocidą ar masinius žmogaus teisės pažeidimus, ir nutarimo į karinį aljansą pakviesti nestabilaus regiono nestabilią šalį. Nutarimas dalyvauti intervencijoje yra vienkartinis sprendimas, naujo nario priėmimas yra besitęsiantis įsipareigojimas.
Reikalui esant, Lietuva turėtų dalyvauti taikdarių daliniuose. Kaip NATO narė ji turi siųsti savo karius į Afganistaną padėti sąjungininkams, kurie pasiryžę ją apginti. Turėtų juos siųsti į Gruziją, jei ji būtų NATO narė ar joje būtų vykdomas genocidas. Bet Gruzija nėra narė ir ten nėra genocido pavojaus.
Ketvirta, Talat-Kelpša duoda suprasti, kad Gruzijos narystės nepalaikymas nesiskiria nuo “gėdingų suokalbių” kaip Jalta ir Miunchenas. Jaltoje buvo padalyta Europa, atiduodant rytų Europą, taigi ir Lietuvą, sovietams. Miunchene buvo nutarta, kad Čekoslovakija turės perduoti Sudetų žemes nacių Vokietijai. Bet niekas nebando Gruzijos dalies atseikėti Rusijai, arba visą šalį padovanoti Rusijai. Jokių suokalbių - nei gėdingų, nei garbingų - nėra. Tik svarstoma, ar protinga šiuo metu Gruziją priimti į NATO.
Gruzija turi teisę siekti NATO narystės, NATO šalys turi teisę tarti „Ne“. Gruzija neliks viena, net nebūdama NATO narė. Vargu, ar JAV nusigręš nuo Gruzijos. Manyčiau, kad ir Lietuva palaikytų Gruziją per krizę. Bet nereikia savęs apgaudinėti, dramatiškai klausiant, „ar nersime į krūmus, vos kažkam pažvanginus ginklais?“ Būkime atviri. Jei kažkas gins Gruziją, tai JAV, gal Didžioji Britanija ar kita iš didesnių NATO šalių, o ne Lietuva.
Daugelis lietuvių turi sentimentų gruzinams, prisimena draugystę, kai abi tautos gyveno tarybiniame lageryje. Reikia atsižvelgti į šiuos sentimentus, bet jie neturėtų automatiškai tapti lemiančiais. Turime klausti, ar Gruzijos naryste siekiama susilpnintų Rusiją, paskatintų kitas „artimojo užsienio“ šalis atsiriboti nuo jos? Ir kaip Rusija reaguos?
Kiekvienu atveju svarbu nuodugniai ir šaltai svarstyti Lietuvos politiką Gruzijos atžvilgiu be perdėtų emocijų ir drąsos demonstravimo.