Turbūt vienas iš kebliausių geopolitinių visos Europos galvosūkių nėra naujas, bet vis dar sunkiai įkandamas – tai Aleksandro Lukašenkos režimas Baltarusijoje, kuriam jau sukako 18 metų.
Per šį laikotarpį šiam galvosūkiui spręsti buvo pasiūlytos ir taikytos dvi priešingos strategijos – įtraukimo (angl. engagement) ir sankcijų (ar ribojančių priemonių) prieigos. Tačiau tenka pripažinti, kad nė viena jų deramai nesuveikė. Baltarusija ir toliau tampa vis labiau priklausoma nuo Rusijos, o jai prisijungus prie Eurazijos muitų sąjungos buvo apribota ir savarankiška užsienio prekybos politika. Tad Europos Sąjunga turi vis mažiau svertų daryti įtaką Baltarusijos režimui. Esama situacija reikalauja iš naujo permąstyti ES elgseną Baltarusijos atžvilgiu ir įvertinus padarytas klaidas pabandyti rasti receptą, kuriuo vadovaujantis būtų išeita iš pato situacijos.
Kodėl nesuveikė įtraukimo ir sankcijų politika?
ES santykiuose su Baltarusija nuo 2008-ųjų ėmė dominuoti įtraukimo politika. Baltarusijos režimui buvo pasiūlytas šansas ekonomiškai ir politiškai suartėti su Briuseliu, jei tik bus įgyvendintos atitinkamos reformos. Naujasis kursas iš pirmo žvilgsnio žadėjo neblogų rezultatų: Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle pirmą kartą per 15 režimo metų apsilankė Minske, o kartu lankęsis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis teigė tikįs, jog ES pavyks prisijaukinti Baltarusiją ir taip neleisti jai suartėti su Rusija.
ES sugrįžo prie „švelniųjų“ sankcijų politikos (diplomatinėje kalboje tai skamba kiek kitaip – ES ėmė taikyti ribojančias priemones), kuri su nedidelėmis pertraukomis buvo taikyta nuo pat 1996-ųjų. Pastebėtina, jog Baltarusija, būdama Rytų Partnerystės programos nare, yra vienintelė valstybė, kuriai tuo pat metu taikomos ES sankcijos.
Ar tokia „švelniųjų“ sankicijų politika turėjo kokį nors transformacinį poveikį Baltarusijos politiniam režimui? Akivaizdu, jog režimo transformacijos rezultatas pasiektas nebuvo, dar daugiau – tokia politika stumtelėjo A.Lukašenkos režimą į alternatyvią Rusijos integracinę erdvę. Todėl nemažai ekspertų pokyčius Baltarusijoje vertina griežtai – situacija „iš blogos tapo blogesne“, o griežtesnė ES pozicija ne tik verčia Minską gręžtis į Maskvą, bet ir sustiprina režimo represijas prieš opoziciją. Vis dėlto, ES atsitraukimas būtų prilygintas kapituliacijai, todėl nerasdama recepto ji ir toliau naudoja šią politiką, kad parodytų, jog ES „kažką daro“.
Sankcijų politika tarptautinėje praktikoje
Teorijoje išskiriamos dvi sankcijų rūšys. Pirmoji – plačios sankcijos, kurios yra neišvengiamos visam politiniam režimui, šalies ekonomikai, antroji – į konkrečią grupę ar tikslą orientuotos sankcijos. Teoretikų teigimu, antroji rūšis yra kur kas efektyvesnė, nes ji iki minimalios sumažina žalą kenčiantiems nuo režimo. Puikus pavyzdys – JAV Magnitskio nutarimas, kuriuo kai kuriems Rusijos pareigūnams buvo uždrausta patekti į JAV bei buvo įšaldytas jų turtas dėl susidorojimu su teisininku S. Magnitskiu, kuris atskleidė mokesčių korupcijos atvejį. Teigiama, kad Rusijos visuomenė ne tik nejautė sankcijų pasekmių, bet taip pat buvo sujaudinta, kad kažkas imasi „sudoroti nusikaltėlius“.
Atsižvelgiant į tarptautinę praktiką galima daryti išvadą, kad sėkmingiausia sankcijų politika pagrįsta trumpalaikiu, į tikslą orientuotu sankcijų taikymu. Baltarusijos atžvilgiu taikomos sankcijos turi būti konkrečiai suformuluotos (pavyzdžiui, politinių kalinių paleidimas ir reabilitavimas, politinių partijų įregistravimas). Į teigiamus režimo pokyčius turėtų būti reaguojama jį apdovanojant – panaikinant atitinkamas sankcijas, o tai reikštų iš naujo užmegzti „įšalusį“ dialogą.
Ekonominės problemos sustiprino Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos
Pasaulinė finansų krizė galutinai apnuogino Baltarusijos neefektyvaus planinės ekonomikos modelio problemas, kurioms spręsti reikalingos reformos. Baltarusijos ekonomikos būklė, itin stipri priklausomybė nuo užsienio finansavimo šaltinių (įvairiais skaičiavimais, norint išlaikyti dabartinius socialinius įsipareigojimus Baltarusijai kasmet reikės papildomų 5-10 mlrd. JAV dolerių išorinių injekcijų) bei įšaldyti santykiai ES apribojo Baltarusijos balansavimo politikos galimybes ir sustiprino režimo priklausomybę nuo Rusijos. Nepaisant to, kad režimas vis dar sugeba kontroliuoti privatizavimo procesą ir Rusijos priėjimą prie strateginių ūkio sektorių, Baltarusija palaipsniui virsta Rusijos gubernija.
Kol A. Lukašenkos režimui pavyks išlaikyti esamą Rusijos dotacijų Baltarusijos ekonomikai formulę (režimui išlaikant strateginius valstybės kontrolės svertus savo rankose), tol politinis režimas išliks stabilus. Kita vertus, žaidimo taisyklės santykiuose su Rusija gali keistis, jeigu pačioje Rusijoje ims dominuoti tos verslo ir politikos grupės, kurios nėra suinteresuotos mainais į geopolitinius Rusijos interesus dotuoti kaimyninių šalių. Šiuo metu ryškėjančios „Gazprom“ kompanijos problemos gali sustiprinti tokių intereso grupių Rusijoje pozicijas, kurios būtent ir siūlo santykius su Baltarusija grįsti rinkos sąlgomis, o ne politiškai motyvuotomis lengvatomis.
A. Lukašenkos politinio režimo silpnybės ir stiprybės
Sutariama, kad režimo stabilumą garantuojantis veiksnys – valstybės kontroliuojama ekonomika (valstybė kontroliuoja iki 90 proc. visos Baltarusijos ekonomikos). Tai ne tik leidžia režimui sukurti stabilų socialinį lojalumo tinklą, per darbo vietas valstybinėse įmonėse, pensijų sistemą, bet ir užkerta kelią rastis alternatyviems politinės ir visuomeninės galios centrams visuomenėje, kuriuos galėtų sukurti tiesioginės užsienio investicijos, nevalstybinis ekonomikos sektorius. Baltarusijos visuomenė galėtų laisviau įsitraukti į politinę veiklą, jeigu jų socialinės ir ekonominės garantijos nebūtų priklausomos tik nuo režimo kontroliuojamos valstybinės ekonomikos.
Privatizacija visada buvo viena iš TVF sąlygų Baltarusijai, tačiau A. Lukašenka jokių sisteminių pertvarkų nesiėmė ir įgyvendino tik selektyvų privatizacijos procesą. Kita vertus, net jei šis „reikalavimų surišimo principas“ ir suveiktų, kiltų rizika, jog sisteminio privatizacijos proceso atveju gali dar labiau išaugti Rusijos ekonominė ir politinė įtaka Baltarusijoje, nes Rusijos kapitalas daug geriau išmano vietines žaidimo taisykles, o atsižvelgiant į verslo ir politikos suaugimo laipsnį, atstovauja ir Rusijos politinio elito interesus.
Baltarusiškos tapatybės vakuumas
Analizuojant itin ribotą Baltarusijos opozicijos poveikį režimui, o kartu ir Baltarusijos visuomenės savaveiksmiškumo problemą, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į itin platų režimo sukurtą socialinio lojalumo tinklą, bet ir į baltarusiškos tautinės tapatybės vakuumą. Itin silpna baltarusiška tapatybė neleidžia rastis kolektyviniam veikimui, o tai ypač svarbu, kai režimas jau nebegali įgyvendinti visų socialinių įsipareigojimų.
Sociologiniai tyrimai rodo, jog geopolitiškai 75 proc. baltarusių gravituoja į Rusiją ir tik ketvirtadalis – į ES. Net 80 proc. baltarusių Rusijos nelaiko užsienio valstybe ir tik vienas penktadalis brėžia mentalinę-kultūrinę liniją tarp Baltarusijos ir Rusijos. Tai visuomenės dalis, kurią galima pavadinti Baltarusijos suverenumo atrama. Be to, tik 5 proc. baltarusių namuose bendrauja grynąja, tikrąja baltarusių kalba. Visa tai reiškia, jog kultūrine-mentaline prasme baltarusių visuomenė savo valstybės dar nemato kaip savarankiško politinio ir kultūrinio veikėjo. Tokia situacija leidžia režimui užsiimti socialine inžinerija ir tautinės baltarusių tapatybės tuštumą užpildyti posovietiniu pseudo-tapatybiniu surogatu, kuris irgi atlieka režimo atramos funkciją. Tai leidžia daryti išvadą, jog ES užsienio politikos instrumentai turi būti nukreipti baltarusių tautinės tapatybės stiprinimo linkme.
Kokie galėtų būti naujos ES strategijos kontūrai?
Kertinė sąlyga sugrįžti prie dialogo su Baltarusijos režimu – visų represuotų politinių kalinių paleidimas ir reabilitavimas. Būtent į tokių aiškiai apibrėžtų sąlygų įgyvendinimą ir turi būti orientuotos ES sankcijos ar tikslinės ribojančios priemonės. Tai kartu reiškia, jog jei nori, kad sankcijos ar ribojančios priemonės veiktų, būtina išsikelti labai aiškiai pasiekiamus tikslus.
ES politika Baltarusijos atžvilgiu galėtų būti paremta dviem kryptimis: valstybinės ekonomikos liberalizavimo siekiu (išpildant realią privatizaciją ir užsienio investicijų įsileidimą) ir tautinės baltarusių tapatybės stiprinimu. Milžiniška režimo priklausomybė nuo išorinių kreditavimo šaltinių leidžia privatizaciją susieti su galimybe gauti TVF ar kitų finansinių institucijų pagalbą. Tačiau turi būti užtikrinta, jog privatizacija būtų reali, o ne fasadinė. Tuo tarpu sociologinių tyrimų duomenys rodo, jog itin menkas baltarusių valstybingumo supratimas leidžia režimui išlaikyti esamą galią. Baltarusių tautinė tapatybė tiesiogiai koreliuoja su požiūriu į režimą, todėl jos stiprinimas sukurtų natūralią opoziciją režimui.