Šis ne itin vykęs pokštas sukėlė jau ilgokai nematytą isteriją – internautai vieną po kito kūrė komiškus memus, o tolerantiškais save laikantys interneto veikėjai, šiaip jau nepasižymintys pagarba kitų religiniams jausmams, ir krikščionims apibūdinti nevengiantys tokių pasakymų, kaip „barbarai, užsiiminėjantys nekromantiniais ritualais prie altorių“, ėmė ūbauti apie toleranciją ir „tamsuolišką mąstyseną“. Girdi, Vakaruose už tokį pasisakymą bet kuris politikas kaipmat turėtų atsistatydinti.
Tarp liberalais save pristatančių kultūrinio marksizmo atstovų jau seniai įprasta, jog tyčiojimasis iš krikščionybės ir jos išpažinėjams šventų dalykų yra laikomas norma ar net pažangaus mąstymo požymiu, kaip ir, pavyzdžiui, patyčios iš valstybinių simbolių, o menkiausia replika apie tautines, religines ar kitokias mažumas kaipmat palaikoma neapykantos kurstymu. Net jei ta replika pagrįsta rimtais argumentais bei konkrečiais faktais, tokiais kaip statistika, teigianti, jog net trečdalis Jungtinės Karalystės musulmonų jaunimo pateisina žudymą religiniais tikslais, o 40 proc. pasisako už šariato teisės šalyje įvedimą.
Pažymėtina, kad teroristas – politinį prieglobstį Australijoje gavęs buvęs Irano pilietis Man Haron Monis, dar gyvendamas gimtojoje šalyje turėjęs problemų su teisėsauga dėl kriminalinio pobūdžio veiklos. Gavęs politinį prieglobstį, iranietis pasiskelbė musulmonų dvasininku, aktyviai priešinosi Australijos karių dalyvavimui misijose Afganistane. M. H. Monis žuvusių Australijos karių artimiesiems siuntinėdavo įžeidžiančias žinutes, pavyzdžiui, vienoje tokių žinučių žuvusysis buvo vadinamas kiaule. Už šią veiklą jis buvo nubaustas viešaisiais darbais, tačiau ne kartą mėgino skųsti teismo nuosprendį.
Tragedija Sidnėjaus kavinėje įvyko praėjus vos kelioms dienoms po paskutinio bandymo skųsti teismo nuosprendį. M. H. Monis taip pat buvo įtariamas prisidėjęs prie savo buvusios žmonos nužudymo 2011 m. bei daugiau nei keturiasdešimt seksualinės prievartos atvejų. Pabrėžtina, kad, nepaisant įtarimų sunkiais nusikaltimais, M. H. Monis beveik visais atvejais po suėmimo netrukus būdavo paleidžiamas į laisvę, nors paprastai tokiais nusikaltimais įtariami asmenys nuosprendžio laukia už grotų.
Nesunku suprasti, jog sprendimams taikyti švelnesnes teisines sankcijas įtakos turėjo politiniai motyvai, juolab, kad įtariamasis jam skirtus kaltinimus nuolat vadindavo politiniu susidorojimu, netgi rengdavo protestus prie teisėsaugos institucijų. Akivaizdu, kad šios tragedijos buvo galima išvengti, juolab kad M. H. Monis pats buvo viešai paskelbęs ir apie savo ryšius su ISIS, bet net tai nesutrukdė šiam žmogui teismo nuosprendžių laukti laisvėje.
Taip jau dažnai nutinka, kad po islamistų įvykdytų teroro išpuolių pasigirsta kalbų apie neva diskriminuojamus Europos musulmonus, Vakarų šalių karinius veiksmus arabų šalyse ir kitus galimus motyvus terorizmui. Girdi, terorizmas yra blogai, bet reikia suvokti abi puses ir pripažinti savo pačių klaidas. Kažkas panašaus į argumentą, jog išprievartavimas yra blogai, bet reikia suvokti ir prievartautojo motyvus: galbūt auka vilkėjo pernelyg gundančius drabužius, galbūt prievartautojas gyvenime buvo patyręs sunkių išgyvenimų. Tarytum tai pateisintų jo nusikaltimą.
Laimė, šįkart buvo kitaip. Solidarizuodamiesi su žuvusiais satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ darbuotojais, tūkstančiai europiečių išėjo į gatves, nešini plakatais „Je suis Charlie“, iki tol multikultūralizmo trūkumus neigę liberalių pažiūrų politikai bei visuomenininkai prakalbo apie imigrantų integracijos problemas. Pažymėtina, jog solidarumo akcija su žuvusiais žurnalistais sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų. Daugelio teigimu, žurnale nuolat vaizduojamos patyčios iš įvairių religijų taip pat vertos kritikos, o buvimas žiauraus išpuolio auka toli gražu nepadaro aukos didvyriu. Tikrai ne visi, kurie solidarizavosi su teroro išpuolio aukomis, darė tai atiduodami pagarbą jų veiklai. Žinoma, buvo ir tokių, kurie nuoširdžiai žavisi „Charlie Hebdo“ spausdinamomis karikatūromis, tačiau daugelis tiesiog išreiškė savo pritarimą nuostatai, jog žodžio bei spaudos laisvė turi būti gerbiama besąlygiškai...
Nors pati visuomenės reakcija į įvykius Prancūzijoje atrodo pozityvi, tačiau solidarumas su išpuolių aukomis bei teroristų pasmerkimas toli gražu neatleidžia nuo būtinybės atsakyti į esminius klausimus. Pirmasis iš jų, be abejo, yra priežastys, lemiančios terorizmo paplitimą tarp musulmonų. Kad ir išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ redakciją – juk įžeidžiančio pobūdžio karikatūros šiame žurnale būdavo spausdinamos toli gražu ne vien apie musulmonus, o kai kurios krikščionybę pašiepiančios karikatūros, tokios kaip analiniu seksu užsiimantis Jėzus, buvo gerokai vulgaresnės nei tos, kuriose vaizduojamas islamo pranašas Mahometas.
2005 m. danų dienraščiui „Jyllands-Posten“ išspausdinus keletą Mahometą vaizduojančių karikatūrų, musulmoniškuose kraštuose kilo masinės riaušės, pareikalavusios ne vienos gyvybės, o Danija buvo priversta uždaryti diplomatines atstovybes keliose musulmoniškose šalyse. Iš krikščionių besityčiojančiųjų yra gausu, tačiau neteko girdėti, jog koks nors anekdotas ar karikatūra išprovokuotų riaušes arba teroro išpuolius.
Gausų ekstremistų palaikymą tarp Europoje gyvenančių musulmonų daugelis mėgsta aiškinti socialine atskirtimi, kultūriniais skirtumais bei kitomis imigrantų integracijos problemomis. Norėdami atrodyti politiškai korektiški ir visapusiškai tolerantiški, daugelis pasitelkia tokius argumentus, kaip kad „kaip Kukluksklanas bei satanistai nereprezentuoja visų krikščionių, taip ISIS bei „Al Qaeda“ neatstovauja visiems musulmonams“. Sunku lyginti pasaulines, gausų pasekėjų būrį bei didžiulį finansavimą turinčias grupuotes su pavienėmis kelių ar keliolikos fanatikų grupelėmis.
Taip pat nesolidžiai atrodo bandymai ieškoti panašumų tarp islamistinių grupuočių lyderių ir krikščionimis save laikančių teroristo Anderso Breiviko, Rusijos prezidento Vladimiro Putino ar separatistinės Airijos respublikonų armijos. A. Breiviko tikslas buvo kovoti su masine imigracija Norvegijoje, šiam tikslui vienytis jis kvietė ne tik krikščionis, bet ir ateistus, agnostikus, judėjus. Nors V. Putinas mėgsta pabrėžti savo religingumą, o jį palaiko Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchai, tačiau savo ekspansinės politikos jis anaiptol negrindžia krikščioniškomis nuostatomis, o Rusijos agresiją patiriantys gruzinai bei ukrainiečiai yra lygiai tokio paties tikėjimo, kaip ir rusai.
Klausimas apie galimą ryšį tarp Korano nuostatų ir islamistų veiklos yra išties sudėtingas. Viena vertus, reikia pripažinti, islamą išpažįsta daugiau nei milijardas žmonių, kurių daugelis anaiptol nesusiję su teroristinėmis organizacijomis ir nepalaiko jų veiklos. Teroristų išpuolio Paryžiuje metu žuvęs musulmonas policininkas, mėginęs sutrukdyti išpuoliui „Charlie Hebdo“ redakcijoje, yra tiktai vienas iš daugybės pavyzdžių. Kita vertus, kyla klausimas, ar iš tiesų vadinamieji taikūs musulmonai yra tokie pat uolūs tikintieji, kaip ir radikalai? Juk daugelis musulmonų šį tikėjimą išpažįsta tik todėl, kad musulmonai buvo jų tėvai, ir religija jų gyvenime neturi didelės reikšmės. Tuo tarpu islamo ekstremistai yra itin religingi žmonės, pažodžiui interpretuojantys Koraną ir tikėjimą laikantys svarbiausiu dalyku gyvenime. Todėl galima daryti prielaidą, jog islame iš tiesų yra daugybė smurtą prieš kitatikius skatinančių nuostatų, tačiau daugelis musulmonų nėra tokie uolūs tikintieji ir nepaiso šių religinių principų.
Kita vertus, svarbu suvokti ir tai, jog daugelis religinių tiesų gali būti interpretuojamos įvairiai. Pavyzdžiui, Korane yra nuostata, kad už tikėjimą žuvę musulmonai keliaus į rojų. Čia galima kelti klausimą: ką gi reiškia toji žūtis už tikėjimą? Ar tai yra žūtis kovojant su religine priespauda (tarkime, žūtis kovojant už musulmoniškos šalies nepriklausomybę), ar tai galėtų būti ir išpuoliai prieš kitų religijų atstovus, siekiant prievarta atversti juos į islamą? Būtent skirtingas religinių tiesų interpretavimas leidžia paaiškinti skirtingą islamo raidą įvairiuose kraštuose.
Pavyzdžiui, kodėl daugelį šimtmečių Rytų Europoje su krikščionimis taikiai sugyvena musulmonai totoriai, tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose musulmonai nuolat rengia išpuolius prieš vietinius krikščionis bei judėjus. Vis dėlto kai kurios prieštaringos Korano nuostatos, tokios kaip šariato teisė, prieštaraujanti religinės ir politinės valdžios atskyrimo principui, yra akivaizdžios ir nėra kvestionuojamos net ir nuosaikesnių pažiūrų islamo dvasininkų, todėl teksto pradžioje minėti skaičiai, jog beveik pusė JK musulmonų pritaria šariato teisės įvedimui, neturėtų stebinti, nes nepritardami tokioms nuostatoms musulmonai nusižengtų savo religijos principams.
Kokias išvadas turėtų padaryti Vakarų šalys? Pirmiausia turėtų būti peržiūrimi santykiai su tokiomis valstybėmis kaip Kataras ir Saudo Arabija. Pastaroji daugelį metų laikoma artima JAV bei NATO sąjungininke kovoje su terorizmu. Paradoksali situacija – Saudo Arabija oficialiai palaiko JAV kovą su „Al Qaeda“ ir panašiomis grupuotėmis, tačiau kartu propaguoja vahabitinį islamą, kuriuo remiasi radikalūs islamistai. Kaip viename savo tekste pažymi istorikas Darius Baronas, jau ne vieną dešimtmetį Saudo Arabijos ir kitų Persijos įlankos šalių turtuoliai remia radikalius islamistų judėjimus, bet taip pat finansuoja ir Vakarų valstybių universitetus, kuriuose dėstomos nuosaikios islamo versijos.
Taip sukuriamos prielaidos situacijai, jog Vakarų visuomenės į islamą žiūri kaip į taikią ir humanišką religiją, o tarp musulmonų auga neapykanta Vakarų civilizacijai. Todėl vakariečiai tampa nepajėgūs suvokti realios situacijos ir įvertinti augančio islamizmo grėsmių.
Vakarų šalims labai svarbu permąstyti savo imigracijos politiką. Daugelyje šalių pastebimos tendencijos, kai jose gimę bei augę antros ar trečios kartos musulmonų imigrantų palikuonys vengia integruotis į vakarietišką visuomenę, priešingai – įsitraukia į radikalių islamistinių organizacijų veiklą. Tokioms realijoms užkirsti kelią įmanoma įvairiomis priemonėmis. Pirmiausia turi būti mažinama pati imigracija iš ES nepriklausančių šalių. Savaime suprantama, jog atskirų asmenų migracija vyko visais laikais, tačiau šiandien jos mastai yra išties dideli ir ateityje gali reikšti rimtus civilizacinius pokyčius Europoje.
Kalbant apie islamizmo problemą, augantis musulmonų skaičius (atsižvelgiant į tai, kad toli gražu ne visi musulmonų imigrantai linkę perimti vakarietišką gyvenimo būdą) gali sukelti ir politinių problemų – augant musulmonų skaičiui, auga ir šią religiją išpažįstančių rinkėjų skaičius, ir radikalių pažiūrų musulmonų politikams atsiranda galimybė patekti į Europos šalių valdžios institucijas bei daryti poveikį tų šalių politikai, pavyzdžiui, imti riboti Vakaruose įprastas pilietines teises.
Ne mažiau svarbu yra užtikrinti, jog į Vakarų šalis būtų užkirstas kelias atvykti su islamistinėmis grupuotėmis siejamiems asmenims. Jau minėtas M. H. Monis dar gyvendamas Irane turėjo rimtų problemų su šalies teisėsauga, o Australijoje bendradarbiavo su teroristinėmis grupuotėmis, tačiau šalies teisėsauga nesiėmė reikiamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias būsimam teroro išpuoliui. Tokių atvejų gausu ir Europos šalyse. Kai kurie radikalūs musulmonų dvasininkai tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė gyvena neturėdami šalies pilietybės ir netgi naudojasi teikiamomis socialinėmis garantijomis, o kartu užsiima prieš britų visuomenę nukreiptų idėjų sklaida.
Būna atvejų, kai užsienio šalys prašo britų valdžios išduoti joje besislapstančius sunkiais nusikaltimais įtariamus asmenis (ši problema susijusi ne tik su musulmonų radikalais), bet šalies vyriausybė atsisako tai padaryti, neva baimindamasi, kad su įtariamuoju jo gimtojoje šalyje gali būti elgiamasi pažeidžiant europietiškus žmogaus teisių standartus. Toks Vakarų šalių „humaniškumas“ sudaro visas sąlygas islamistams nesibaiminti galimos atsakomybės ir toliau skleisti savo idėjas.
Kalbant apie vadinamųjų politkorektiškų veikėjų nenuoseklumą, galima paminėti ir jų polinkį į vieną krūvą sumesti itin skirtingus klausimus ir kartu ginti tarpusavyje priešiškas visuomenės grupes. Pavyzdžiui, sausio pradžioje Vokietijos miestuose vykstant protestams prieš šalies islamizaciją, netoliese rinkosi jų priešininkai, kurių dalis atėjo nešini seksualinių mažumų emancipaciją simbolizuojančiomis vaivorykštės vėliavomis. Jokia paslaptis, kad būtent musulmonai yra itin priešiški seksualinėms mažumoms, o islamistinės organizacijos atvirai propaguoja smurtą prieš homoseksualus.
Kita vertus, tokie nesusipratimai gali atrodyti keisti tik situacijos nepažįstantiems žmonėms, mat tarp vadinamųjų liberalių veikėjų jau senokai įprasta konservatyvius žmones vadinti homofobais, keikti Katalikų Bažnyčią kaip neva žmogaus teisėms kenkiančią instituciją, bet užsimerkti prieš musulmonų keliamas problemas, nors jų priešiškumas homoseksualams reiškia ne oponavimą vienalytėms santuokoms (kurioms nepritaria katalikai), bet atviras represijas prieš homoseksualus. Kas tai – nesusipratimas ar sąmoningai kuriami dvejopi standartai, siekiant griauti Europoje tradicinį požiūrį į moralę?
Islamiškojo ekstremizmo problema yra itin aktuali šiandienėje Europoje. Ir apie ją kalbėti yra būtina, ieškant atsakymo į klausimus, kokios yra jos priežastys ir galimi sprendimo būdai. O tam reikia galų gale atsisakyti vadinamojo politkorektiškumo ir nebijoti įvardyti tikrosios situacijos bei ją lėmusių priežasčių. Priešingu atveju islamizmo problema nebus išspręsta, o tik didės.