Kas sudaro visuomenės gerovę ir kaip jos siekti? Gerovė yra daugiadimensinė ir apima tokias sritis kaip materialinė gerovė (pajamos, vartojimas ir turtas), sveikata, išsilavinimas, asmeninė veikla, įskaitant ir darbą, pilietinis aktyvumas, socialiniai ryšiai ir bendravimas, aplinkos kokybė ir saugumo jausmas. Visos šios dimensijos sudaro žmonių gerovę, tačiau dauguma jų neatsispindi BVP rodiklyje. Mes esame skatinami kuo daugiau dirbti, kad didėtų BVP, neretai aukojame savo sveikatą, lieka mažai laiko asmeniniam tobulėjimui, bendravimui, pilietiškumui, dažnai tie darbai nesukuria realios naudos ir daro žalą gamtai – tokiais atvejais BVP augimas atima iš mūsų gerovę.
Svarbu atskirti sąvokas „dabartinė gerovė“ ir dabartinės gerovės „tvarumas“, nes neaišku, kiek ilgai dabartinė gerovė gali tęstis taikant dabartinį ekonominį modelį, kai neatsakingai eikvojami riboti gamtos ištekliai, teršiama aplinka ir išbalansuojamas klimatas. Mūsų gerovė neturėtų būti kuriama ateities kartų sąskaita, kaip yra kuriama dabar.
Metaforiškai kalbant, dabartinis įsivaizduojamos gerovės pyragas, kuris vis dar yra išreikštas BVP, yra kepamas iš miltų, išaugintų su pesticidais ir atgabentų iš toli nuvalytų ir dėl to turinčių mažai maistinės vertės, naudojant įvairius sintetinius priedus, nelaisvų, hormonų ir antibiotikų prišertų vištų kiaušinius. Jei tai obuolių pyragas, tai obuoliai yra negyvi ir plastiko skonio, auginami purškiant gyvąją gamtą naikinančius chemikalus. Bet kokie kiti ingredientai yra pramoninės monokultūromis grįstos žemdirbystės, galbūt iš jau genetiškai modifikuotų sėklų. Pyrago kepimo procesas didina atliekas, užterštumą ir išbalansuoja klimatą. Jis yra linijinis ir kertasi su gamtoje pastebimais uždaro ciklo procesais.
Kai kas gali pasakyti, kad ir dabar yra tokių pyragų, tačiau jų kaina nėra prieinama visiems. Tas tiesa, tačiau kodėl kainos skiriasi, nutylima ir mažai kalbama, ką daryti, kad ekologiškas ir be GMO maistas ir apskritai gyvenimo būdas būtų prieinamas visiems. Pramoninė žemdirbystė yra smarkiai subsidijuojama mokesčių mokėtojų pinigais, o jos daroma žala taip pat yra mažinama naudojant viešuosius pinigus. Be subsidijų pramoninis maistas būtų nekonkurencingas. Dirbtinai sukurta konkurencija tarp pramoninio ir ekologiško maisto nėra sąžininga ir naudinga tik pesticidais prekiaujančioms korporacijoms. Ūkininkai yra tarsi narkomanai, pripratę prie nemokamų narkotikų.
Pyragams kepti reikia energijos. Bet ne bet kokios. Atominė ir skalūnai nėra atsakymas dabartiniams darnaus vystymosi iššūkiams. Atvirkščiai, šios technologijos tik prisideda prie problemų gilinimo. Gaminant atominę energiją susidaro didžiulės radioaktyviosios liekanos, o skalūnų dujų naudojimas dėl metano dar labiau išbalansuoja klimatą. Dėl metano nutekėjimo skalūnų dujų išgavimas turi didesnį neigiamą poveikį klimatui nei nafta, anglys ar konvencininės dujos. Todėl šios technologijos priklauso praeičiai ir bet koks joms skiriamas dėmesys yra didžiulis nusikaltimas ateities kartoms. Jos yra nešvarios, neefektyvios, neekonomiškos ir bet kokia jų daroma žala dengiama visuomenės gerovės sąskaita.
Pyragus kepa žmonės. Vieni žmonės persidirba, kiti neturi galimybės prisidėti, dar kiti nurašomi kaip tinginiai ir išlaikytiniai. Pagarbos sulaukia tik tie, kurie dirba. Jei tu nedirbi – esi visuomenės parazitas. Tiesa, kalba eina tik apie oficialų darbą, už kurį mokami pinigai. Nelabai kas gilinasi į paradoksą, kad galbūt tam tikrais atvejais parazitai yra dirbantys žmonės, be kurių darbo gerovės ne tik nesumažėtų, bet ir atsirastų daugiau. Bėda ta, kad mes to nežinome, nes gerovę vis dar vertiname pagal BVP rodiklį. Žaliojoje ekonomikoje darbo savaitė būtų trumpesnė, nes taip būtų galima mažinti nedarbą, anglies dvideginio emisijas ir suteikti žmonėms galimybę skirti daugiau laiko sau ir savo artimiesiems. Studijos rodo, kad žmonės produktyviai dirba ne ilgiau kaip 4-6 val. per dieną. Ekonomikos istorijoje darbo valandos nuolat mažėjo ir dabar darbo savaitė turėtų trumpėti bent iki 30 val. Nebūtina ir kad visi nuolat dirbtų – normalu daryti kūrybines pauzes, skirti laiko studijoms, gyvenimo ar mokslo tyrinėjimams. Tai sukurtų palankią terpę inovacijoms, žmonės turėtų daugiau laiko kūrybai ir pilietiškai veiklai. Visuomenė dėl tokio sprendimo daug laimėtų.
Su dabartine sistema bėda yra ta, kad jei ji nuolat nedidėja, ji „užlūžta“. Todėl, nors ir suprantame, kad kartais dėl gerovės reikėtų atsisakyti tam tikrų ekonomikos augimą skatinančių projektų, tačiau vis tiek esame priversti skatinti augimą įprasčiausiomis priemonėmis – manome, kad sustoti ir pagalvoti neturime laiko. Ir nors ekonomikos augimą dar galime skatinti ir investuodami į žaliąsias technologijas, nes jos ir kuria naujas darbo vietas, ir duoda ekonominę grąžą, vis dėlto negalime neįvertinti vienos labiausiai suinteresuotų jėgų – iškastinio kuro industrijos - ir jos pastangų išlaikyti status quo.
Iškastinio kuro industrija yra atsakinga už besikeičiantį klimatą ir yra pasiruošusi sudeginti 5 kartus daugiau naftos, anglių ir dujų, nei tai būtų dar sąlyginai kontroliuojama, t. y. vidutinės temperatūros didėjimas neviršytų 2 laipsnių Celsijaus. Kad vis dar galėtume kontroliuoti klimato kaitos pasekmes, ši pramonė turėtų atsisakyti planų iškasti 80 proc. savo rezervų. Mes vis dar galime išvengti blogiausio scenarijaus, nes techniškai šie rezervai yra po žeme, tačiau ekonomiškai jie jau yra įskaičiuoti į akcijų kainas, įmonės skolinasi pinigus, šalys pagal tai prognozuoja savo biudžetus – iškastinio kuro pramonė yra tarsi finansinės sistemos įkaitė, priversta išlaikyti akcijų kainas ir neprarasti savo vertės.
Dauguma įtakingų pasaulio politikų žino apie būtinybę spręsti klimato kaitos problemą ir bent viešai pasisako už aktyvius veiksmus. Tačiau praktiškai jie laimina vis naujus ir naujus iškastinio kuro projektus, nesiima veiksmų atsižvelgti į išorinius kaštus ir apmokesdinti CO2, kad rinka gautų tikslesnius kainos signalus. Tai gąsdinančiai panašu į gyvo organizmo ataką prieš patį save. Geros naujienos yra tos, kad vis dar turime gyvą imuninę sistemą, kurią reikia aktyvuoti – tai mūsų pilietinė visuomenė, kuri turėtų nepalikti politikos politikams, o labiau įsitrauktų į politinius sprendimo priėmimo procesus tam, kad užkirstų kelią politikų dvikalbystei, šizofreniškiems sprendimams ir priimtų lemiamus sprendimus dėl žmonijos ateities.