Lekiančius priešiškų propagandistų „sviedinius“ mūsų viešojoje erdvėje gana taikliai identifikuoja tam neabejingi šio informacinio karo strategai, karininkai ir kareiviai. Periodiškai stiprinamos barikados ir užtvaros, uždangos, kad neišprusęs ir propagandai bei „alternatyviai realybei“ neatsparus statistinis Lietuvos gyventojas būtų apsaugotas nuo neigiamos įtakos, netaptų propagandos auka, zombiu, kurį priešiškos jėgos galėtų išnaudoti kenkėjiškai bei ardomajai antivalstybinei veiklai.

Taigi, pakankamai daug pastangų yra eikvojama, anot prof. Gintauto Mažeikio, primityviausiam ir mažiausio efektyvumo priemonei apsaugoti visuomenę nuo neigiamo propagandos poveikio, t.y. siekiama kad žmonės niekada nežiūrėtų/nematytų priešiškos propagandos, ypač be specialistų priežiūros ir išaiškinimo, be atitinkamo konteksto. Tokia strategija „nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nekalbu“ realybėje yra gana sunkiai įgyvendinama ir pakankamai rizikinga, pavyzdžiui, siekti, kad žmonės užsimerktų eidami per Žaliąjį tiltą, bijant neigiamo sovietinių skulptūrų poveikio. Be to, tokia „stručio poza“ negrūdina proto bei jausmų, neskiepija atsparumo žalingam propagandos poveikiui.

Valstybinė televizija transliuoja kad visos Rusijos įžymybės palaiko V. Putiną, todėl priešinga asmeninė pozicija jau gali aplinkiniams ir sau pačiam atrodyti artima Tėvynės išdavystei.
Gintautas Baranauskas
Antras, anot prof. G. Mažeikio, būdas, apsaugantis nuo propagandos, yra gyventi turtingą dvasinį-emocinį gyvenimą. Ši apsaugos priemonė taip pat yra plačiai prieinama Lietuvos visuomenei. Galima tapti šaulių sąjungos, tautininkų, konservatorių ar liberalų partijos nariu, socialiniuose tinkluose prenumeruoti peliuką Sūrskį, Rokiškį Rabinovičių, Andrių Užkalnį bei Sadauską-Kvietkevičių. Tokios draugijos apsuptyje priešiška propaganda bus tiesiog nepaveiki.

Tačiau, kaip tvirtina ir prof. G. Mažeikis, Vilijos Andrulevičiūtės interviu, efektyviausias būdas atsispirti propagandai yra racionalus, apsišvietęs protas, gebantis pažvelgti kritiškai, remiantis įvairiomis alternatyvomis įvertinti situaciją, atpažinti ir atmesti propagandą.

Clyde’as R. Milleris, progresyvus žurnalistas ir švietėjas, Propagandos analizės instituto biuletenyje 1937 m. lapkričio mėnesį išspausdino nepasirašytą, vėliau tapusį fundamentaliu, straipsnį, kuriame įspėjo „propaganda mus apkvailina pirmiausia dėl to, kad matydami propagandą mes jos neatpažįstame.“ Vadinasi, tam kad galėtume atmesti propagandą, turime mokėti ją atpažinti.

Propaganda gali būti tiesmuka kaip svastika ar subtili kaip anekdotas. Kiekvieną dieną informacinis laukas yra persotinamas įtaigiomis žiniomis ir pranešimais, žmonėms tampa sunku atsilaikyti prieš tokį spaudimą ir dėl to daugelis žmonių yra linkę įsisavinti siunčiamas žinias greitai ir daug negalvodami, dažnai mintyse „nukirsdami kampus“. Propagandistai tiesiog dievina tokius „kampų nukirtimus“, ypač tuos, kurie sutrumpina racionalų mastymą, bei skatina žmones naudotis tokiais klystkeliais, siekdami daryti poveikį mūsų nuomonės formavimui ir sprendimams.

Todėl racionalaus ir apsišvietusio proto skaitytojas turėtų būti susipažinęs ir su septyniomis įprastinėmis propagandos priemonėmis:

1. Etikečių klijavimas – propagandistas sukelia baimę ar neapykantą, priklijuodamas nepatrauklią etiketę toms žmonių grupėms ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos, kurias propagandistas norėtų, kad pasmerktume ir atmestume. Pavyzdžiai tokių stigmatizuojančių vardų, vartojamų propagandistų be paaiškinimo ar analizės, yra „fašistas“,„komunistas“,„kiaulė“, „teroristas“, „valkata“, „debilas“ ir virtinė visokiausių keiksmų bei pravardžių.

2. Blizgančios bendrybės – propagandistas susieja savo programą su “dorybės žodžiais“ kaip „tiesa, laisvė, garbė, motinystė, mokslas, sveikata, meilė, socialinis teisingumas, viešas interesas, progresas, patriotiškumas, demokratija, laisvės gynėjas“. Gudrybės idėja yra priversti žmones susiformuoti neapgalvotą teigiamą nuomonę, pritarti propagandisto teiginiams, apsvaigus nuo emocinės euforijos.

3. Autoriteto perkėlimas – čia propagandistas perkelia mūsų gerbiamo asmens autoritetą ir kompetenciją siekdamas pritarimo bei pagarbos savo programai ar teiginiams. Tipiški atvejai yra pastangos politinį projektą ar partiją identifikuoti su pagarba nacionaliniams ar religiniams simboliams. Pavyzdžiui nacionalinio alaus gėrimas asocijuojasi su Lietuvos krepšinio pergalėmis.

4. Rekomendacijos – čia propagandistas susieja savo idėją ar programą su konkretaus asmens ar institucijos rekomendacija. Mažai ką politikoje nusimanantys pramogų ar sporto pasaulio atstovai rekomenduoja ir palaiko įvairius politikus ir projektus.

5. Paprasta liaudis – propagandistai ir nuomonės formuotojai prisistato kaip „tiesiog žmonės“, tiesiog kaip Marytės iš Rūgpienių kaimo ir taip užmaskuotai siekia prielankumo savo idėjoms bei veiksmams kaip kylantiems iš liaudies ir nuo paprastų masių. Siekiant sudaryti tokį paprasto žmogaus įspūdį, politikai-milijonieriai skaldo malkas, žvejoja, valgo greito maisto restoranuose.

6. Dūmų uždanga – propagandistas dalį faktų iškraipo, dalį praleidžia, naudoja eufemizmus vietoj tikrųjų vardų, taip skatindamas auditoriją pamiršti, praleisti nepatogią informaciją ir priimti dalinę tiesą. Rusijos kariai Padnestrėje ar Pietų Osetijoje visuomet vadinami „taikos palaikymo“ kontingentais.

7. Bandos instinktas – čia propagandistas siekia, kad žmogus sektų minią, kad priimtų idėją ar planą, nes „visi taip daro“. Teigiama, kad visi tokie kaip tu, visi tavo tautos, religijos, rasės, regiono, lyties ar profesijos atstovai daro taip, ir todėl tu irgi turi daryti taip, kaip visi, pritarti bendrai idėjai. Pavyzdžiui, valstybinė televizija transliuoja kad visos Rusijos įžymybės palaiko V. Putiną, todėl priešinga asmeninė pozicija jau gali aplinkiniams ir sau pačiam atrodyti artima Tėvynės išdavystei.

Negebėdami atpažinti ir atmesti propagandos, rizikuojame patekti į propagandos spąstus. Sukurdama mitą, propaganda primeta intuityvių žinių pilną pasaulėžiūrą, kuri pateikia tik vieną realybės aiškinimą, nepakartojamą ir vienpusišką, ir draudžia bet kokį nukrypimą nuo primestos vienos tiesos. Sukurtas mitas turi tokią varomąją jėgą, kad priimtas, ima kontroliuoti individo visumą, o žmogus, patekęs į propagandos spąstus, tampa atsparus bet kokiai kitokios nuomonės įtakai. Propagandiniai mitai valdo protus ir jausmus, ir totalinė propaganda padeda sukurti ir išlaikyti reikiamą tautinę vienybę.

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (519)