Jokie susitarimai, “kelio gairių žemėlapiai” ir politikų patikinimai, kad norima tik taikos, neveikia – politinis serialas su batalinėmis sceninis tęsiasi.

Veiksmo vieta šį kartą – vadinamasis Gazos ruožas – apie 40 km ilgio ir 6-14 km pločio ruoželis Viduržemio jūros pakrantėje, kuriame savivaldos teisėmis gyvena apie pusantro milijono palestiniečių.

Dabartinio karo priežastis - ne arabų provokacijos ar žydų iš niekur atsiradęs noras sunaikinti palestiniečių savivaldą? Priežastis – įsitikinimai ir istorija, kurios čia “pagaminama” visada daugiau, nei suvartojama. Istorinių ar kitaip vadinamų civilizacinių konfliktų negalima išspręsti jokiais racionaliais išskaičiavimais, civilizacinių karų negalima laimėti kartą ir visam laikui.

Kas gi trukdo konfliktuojantiems gyventi ilgai ir laimingai?

Palestiniečių klaidos

Sakoma, kad palestiniečiai visada strategiškai klysdavo pasirinkdami sąjungininkus. Tarpukaryje, būdami britų protektoratu, jie, neva, slapta simpatizavo Hitleriui, vėliau prieštaravo Sovietams, keršydami už Izraelio pripažinimą, Gi žydams radus patikimų sąjungininkų Vakaruose, puolė į Maskvos glėbį. SSSR jiems padėjo, bet žlugo pati. Galiausiais parėmė Saddamą Husseiną Pirmajame Įlankos kare ir sugadino santykius su nuosaikiomis arabų valstybėmis… Tai tik dalinis strateginių klaidų sąrašas.

Arabų-žydų konfliktas liko neišspręstas jokiame globalinės tvarkos kontekste. Šaltojo karo metais abi bendruomenės buvo skirtingų supervalstybių globojamoms, o globalinė konfrontacija negalėjo nieko spręsti jau pagal savo apibūdinimą, galėjo tik priešpastatyti. Kelios palestiniečių kartos augo brendo ir mirė kare ne už arabišką Palestiną, o prieš žydišką Izraelį. Karo tęsinys tapo priimtinesnis kompromisas, nei taika.

Palestinos teroristo įvaizdis tapo bendriniu visiems arabams. Galiausiai santykinai demokratinius rinkimus Gazos regione laimėjo ne sutarimo, o karo šalininkai. Islamiškasis Pasipriešinimo Judėjimas (sutr. HAMAS) buvo įkurtas 1967 metais po to, kai arabai skaudžiai pralaimėjo vadinamąjį šešių dienų karą. Svarbiausiasis Hamas tikslas sutapo su tuometine daugelio arabų šalių politika - sunaikinti žydų valstybę ir jos vietoje įkurti arabų.

Palestiniečių politiką lėmė ir tai, kad vienas terorizmo veteranų, privačiame gyvenime vadinamas Jasiru Arafatu, laikytas kuo tik patinka - ir valstybės galva, ir kriminaliniu nusikaltėliu, ir smulkiu vagišiumi, ir stambaus kapitalo menedžeriu. Tarp daugybės charakteristikų, apibūdinusių buvusį Palestinos arabų lyderį bene taikliausiai apibūdinusios jį sakė, jog tai buvo labiausiai nevykęs strategas ir bemaž gudriausias taktikas viename asmenyje, amžinai pralaimintis, bet po kiekvieno pralaimėjimo dar labiau mylimas.

Bene pagrindinė arabų klaida, sprendžiant žydų problemą, buvo ta, kad jie beveik neieškojo diplomatinių sprendimo būdų, pasilikdami sau teisę panaudoti jėgą. Žydų bendruomenė taip ir liko nesaugi ir perdėtai “psichuojanti” dėl savo išlikimo.

Sionistiškasis fatalizmas

Dawidas Ben Gurionas, laikomas vienu iš Izraelio valstybės kūrėjų ir sionizmo ideologų, pirmasis Izraelio premjeras, atvyko į Palestiną 1906 metais. Ji, tuomet valdoma Osmanų imperijos, buvo visiškai nepanaši į Pažadėtąją Žemę. Ben Gurionas - didis svajotojas - savo raštuose ir kalbose bandė įsivaizduoti, kaip atrodys Izraelio valstybė. Norėta, kad Erzetz Israel taptų šviesa visoms čia gyvenančioms tautoms, tačiau tokia ji dar netapo.

Sionizmo ideologija tačiau užprogramavo ir tautinį konfliktą. Palestina tuo metu nebuvo tuščia - nebuvo žemė be žmonių, laukianti, kad čia sugrįžtų tauta be žemės. Čia gyveno arabai, šiandien vadinami palestiniečiais. Čia gyveno arabai, kurių turėjo nebūti. Sionistų veikaluose jie dažniausiai minimi tarytum laikinai, tarytum ne visai teisėtai čia esantys.

1917 metais tuometinis britų užsienio reikalų ministras lordas Jamesas Balfouras viešai paskelbė dokumentą, pasak kurio, britų vyriausybė, administruosianti iš Palestiną esą suprantanti žydų siekius atkurti savąjį valstybingumą Palestinoje ir jiems pritarianti, o taip pat mananti, kad neatsitiks nieko, kas pažeistų nežydų tautų žmogaus ir religines teises.

Balfouro deklaracija tapo pagrindiniu dokumentu, kuriuo vėliau sionistai grindė savo politinius žingsnius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Palestinoje gyveno 500 tūkstančių arabų ir vos 85 tūkstančiai žydų.Tarpukario metais Palestinoje žydams leista pirkti žemės sklypus. Sionizmo ideologijos paskatintų naujakurių daugėjo. 1939 metais žydų čia buvo jau pusė milijono.

Mūsuose jau nemažai rašyta ir kalbėta apie Palestinos istorija (ypač šiame šimtmetyje) žydų akimis. Mažiau žinoma, kaip tą pačią istoriją mato arabai.

Jie ėmė valdyti šį kraštą VII amžiuje, prasidėjus islamo kilimui. Tuometiniai arabai nebuvo skirstomi į tautas ir tauteles. Palestina keletą šimtmečių tebuvo savotiškas administracinis vienetas, o etninės ribos to, ką vadiname palestiniečiais, labai neaiškios. Sirijoje ir šiandien netrūksta raštų, kalbančių, kad dabartinis Izraelis - tai Pietinė Sirija, gi kita vertus, sakoma, kad kone pusė Jordanijos gyventojų gali būti labai sėkmingai laikomi palestiniečiais, ir Jordanija iš tiesų ir yra palestiniečių tėvynė.

Taigi, kas čia labiau migrantai, kas autochtonai, pasakyti nelengva. Jei taip, tai belieka gyventi bendrai, nors nė vienos pusės ideologija šito nenori.

Kas laimėjo iki šiol?

Apie tai, kas įvyko regione po Antrojo pasaulinio karo, prikalbėta ir prirašyta labai daug. Nedidelė Izraelio valstybė vykdė sumanią politiką, savo interesus sugebėjusi įjungti į bendrą Rytų-Vakarų konfrontaciją, privertusią Vakarų šalis laikyti Izraelį savo interesų sfera. Izraelis siūlė formulę "teritorija už taiką", arabai - "palestiniečių valstybė vietoj žydų valstybės".

Izraelis fiziškai laimėjo karus, tačiau nelaimėjo taikos, kuri, pagal visus teorinius apibrėžimus turi būti galutinis karo rezultatas. Arabai savo valstybės Palestinoje taip ir nesukūrė, žydai savąją net kelis kartus buvo priversti desperatiškai ginti.

Atrodė, kad Šaltojo karo pabaiga bus ir Vidurio Rytų konflikto pabaiga. Beveik prieš du dešimtmečius žydai ir palestiniečiai ėmėsi realaus dialogo, pasirašė eilė sutarčių, patvirtino žemėlapius. Tačiau taika neįsitvirtino – dar blogiau, radikalusis islamas, terorizmas, vadinamieji žemo intensyvumo karai Palestiną pavertė tipine “naująja grėsme”. Būtent čia egzistuoja kažkokia pusiau pripažinta valstybė-nevalstybė, būtent čia veikia aibė nežinia kam pavaldžių ginkluotų grupuočių, būtent čia buvo viešai džiūgaujama po rugsėjo 11-sios išpuolių.

Vidurio Rytų krizės nepavyksta išspręsti dėl keleto nesunkiai išvardinamų priežasčių.

Pirmąja laikyčiau… laiką, kuris atsisuka tai vienos, tai kitos pusės naudai. Kol vyko masinė žydų imigracija į Izraelį, laikas buvo jų sąjungininkas, dabar gi demografiniai procesai – pliusas arabams. Palestiniečiai, priešingai radikaliųjų Izraelio politikų norams, neišnyko, neišsisklaidė įvairiose emigracijose, konsolidavosi kaip tauta savo tegu ir nepripažintoje teritorijoje.

Antrąja laikau žalingą ritualinės politikos madą – madą didelėms grupinėms nuotraukoms, efektingoms sutartims, siekiant kuo demonstratyviau menamus politikos laimėjimus pateikti kaip realius. Realiai laimėti neįmanoma, tačiau susitarti galima. Tačiau susitarimus reikia dar ir vykdyti.

Galiausiai – pakitęs islamo, kaip civilizacijos ir grėsmės suvokimas ir jo pasekmės - taip ir nesutvarkytas Irakas, vis stiprėjantis Iranas, nenugalimas Talibanas.

Vis tik, kokio gi rezultato tikimasi? Izraelio piliečiai turi teisę būti saugūs. Palestinos valstybės reikalai – kur kas tolimesnė ateitis. Palestinos arabų valstybė galėjo būti sukurta dar penktajame dešimtmetyje, jei ne pernelyg didelis noras griauti kaimynų valstybingumą. Kokia gi ta palestiniečių valstybė bus dabar, jei bus? Pliuralistinė demokratija? Autoritarinis režimas? Diktatūra?

Jie ne demokratija, ar jos iš viso reikia demokratiniam pasauliui. Nėra ko stebėtis, kad šiandien jis veikiau Izraelio pusėje.

Vienintelė reali palestiniečių viltis yra sambūvis su žydais, o ne konfrontacija. Turkijos suartėjimas su Europa, Egipto strateginė partnerystė su JAV, Maroko, Tuniso ir Alžyro orientacija į nuosaikų islamą, į atviresnę visuomenę, į kokį nors ekonominį ar istorinį, bet ne „nuogą“ koraninį patriotizmą yra pozityvi tendencija. Turkijos, o ne Irano modelis turi šviesesnę perspektyvą.

Tokia perspektyva, o ne raketų laidymu, kur papuola, reiktų vadovautis Gazos ruožo arabams. Kitaip politinis-karinis serialas tik tęsis.