Bet dažnai nepastebime, kad tokios problemos nesvetimos ir kaimyninėms valstybėms, kurios ilgus dešimtmečius, o gal ir šimtmečius vargsta, mėgindamos numalšinti tautines aistras.
Agresijų sūkuryje
Siena tarp dviejų slaviškų šalių Lenkijos ir Baltarusijos nuo senų senovės nubrėžta neryškiai, o pasienio stulpai nuolat būdavo kilojami kokius pora šimtų kilometrų tai į Rytus, tai į Vakarus. Baigiantis I pasauliniam karui, kai kaizerinė Vokietija traukėsi atgal, Raudonoji armija, nepaisydama jokių sienų, vijo vokiečius iki pat Varšuvos.
Toje sumaištyje Lietuvai kol kas sekėsi. V.Lenino bolševikinė Rusija pripažino, kad nuo 1914 08 01 išvežtas jos turtas, archyvai, metrika, brangenybės priklauso Lietuvos valstybei ir įsipareigojo juos gražinti. Rusija atleido Lietuvą nuo carinių skolų, o karo nuostoliams atlyginti skyrė 100 tūkst. dešimtinių (1 dešimtinė lygi 1,0925 ha) miško ir 3 mln. aukso rublių. Raudonajai armijai sėkmingai žengiant į Vakarus, 1920 07 10 V.Leninas buvo įtikinėjamas, kad nėra prasmės su Lietuva pasirašyti sutartį, nes ir taip ji paklius po bolševikų padu, bet jų vadas buvo pedantas, ir liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis buvo pasirašyta. Vilnius buvo pripažintas Lietuvai, jai atiteko ir Suvalkų bei Gardino žemės.
Tiesa, bolševikiniai geradariai po dviejų dienų užėmė Vilnių, bet, pralaimėję prie Vyslos, rugsėjo 26 d. iš sostinės pasitraukė. Lenkai vykdė Antantės valstybių sprendimą iki liepos 10 d. gražinti užimtas žemes ir atsitraukti už vadinamos Kerzono linijos (George‘as Cursonas buvo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras, pareikalavęs, kad ties šia linija Raudonoji armija sustabdytų savo puolimą). Pasikeitus situacijai fronte, Maskva privalėjo pasirašyti Rygos taikos sutartį, pagal kurią Lenkijos siena ėjo daug ryčiau negu Kerzono linija ir apėmė vakarines Ukrainos ir Baltarusijos dalis.
Artėjo dar viena lenkų okupacija. L.Zeligowskio kariuomenė, sulaužiusi Suvalkų sutartį, spalio 9 d. iš Baltarusijos pusės įžengė į Vilnių ir, pasinaudodama lenkų „penktąja kolona“, okupavo visą Vilniaus kraštą. Taip apie 19 metų Lenkija išlaikė savo valdžioje didžiules Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Rytų Lietuvos teritorijas.
Kas ką asimiliuoja?
Taigi, per du dešimtmečius okupacinis režimas įskiepijo nostalgiją grobikiškai politikai, ir ji apnuodijo dabartinę kartą.
Lenkų diaspora Baltarusijoje yra kur kas didesnė negu baltarusiais save laikančių gyventojų Lenkijoje. 2009 m. gyventojų surašymo duomenimis lenkais Baltarusijoje save laikė 294 549 žmonės (apie 3 proc. visų šalies gyventojų, kurių 2001 m. pradžioje buvo 9,6 mln., t.y. per 5 metus sumažėjo 700 tūkst.).
2006 m. Lenkijoje baltarusiais save laikė 380 tūkst. žmonių iš 38,5 mln. gyventojų (apie 1 proc.), bet dabar jų teliko 48 tūkst., kai visų gyventojų skaičius tebėra toks pat (0,1 proc.). Sulyginus šiuos skaičius, kaip neseniai teigė Baltarusijos TV laidos „Dėmesio centras“ vedėjas, atsakęs į Lenkijos ambasadoriaus Minske Leszeko Szerepkos kritiką, akivaizdu, kad Lenkijoje sparčiai vykdoma baltarusių asimiliacija. Baltarusijoje išleistoje knygoje „Lenkijos politikos paslaptys 1935-1945 metais“ netgi sulyginama tarpukario Lenkijos ir fašistinės Vokietijos politika, kurią siejo panašūs tikslai – „SSRS pasidalijimas ir jos vakarinių žemių užkariavimas“. Laidos vedėjas, vertindamas knygą, įgėlė Varšuvai sakydamas, kad „šiandien iš Lenkijos pusės vėl matome geopolitinius žaidimus, tik jos sąjungininkai stipresni – ES ir JAV“.
Reikia pridurti, kad ši griežta Minsko kritika Varšuvos adresu pasipylė po to, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pareiškė, jog rems demokratiją Baltarusijoje, kai čia bus paisoma tautinių mažumų teisių ir žmogaus laisvių. ES pirmininkaujančios šalies ministras baltarusiams pagrasino: „Jūsų santykiai su Europa bus tokie, kokie yra jūsų santykiai su savo žmonėmis“.
TV laidos vedėjas pridūrė (tai ir lietuviams įsidėmėtinas argumentas), kad „baltarusių skaičius Lenkijoje sumažėjo kelis kartus, ten nėra nė vienos mokyklos, kurioje būtų mokoma baltarusių kalba, o štai Baltarusių kultūros centras iš Palenkės vaivadijos, kur kompaktiškai gyvena baltarusiai, kažkodėl perkeliamas į Varšuvą“. Visa ši žodinė dvikova – tai aidas pernykščio vasario konflikto, kuris buvo įsiplieskęs tarp Minsko ir baltarusių tautinės mažumos, kai Baltarusijos Ivenčio mieste buvo uždaryti Lenkų namai, kuriuose neva buvo vykdoma ardomoji veikla prieš valstybę. Į konfliktą teko įsikišti Briuseliui, ir Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas perspėjo, kad Minskas rizikuoja negauti finansinės ES paramos (dabar Briuselis Minską vilioja 9 mlrd. dolerių).
Tokios represinės A.Lukašenkos priemonės - tai lyg tolimas prezidento pasisakymo, nuskambėjusio dar 2005 m., aidas. Tuomet jis apkaltino Lenkiją, kad ši, „vykdydama iš Vašingtono gautus nurodymus“, per Baltarusijos lenkus mėgina destabilizuoti padėtį, „plauna protus“ ir eksportuoja į Baltarusiją „svetimas demokratijos vertybes“.
Kas kraujyje įaugę...
Dabar šios aštrios lingvistinės pratybos lyg ir prigeso, bet neseniai santykių paaštrėjimą parodė skandalas, kilęs dėl lenkų ir lietuvių baltarusiams perduotos informacijos apie suimtą žmogaus teisių aktyvistą Alesių Beliackį, kuriam gresia 7 m. kalėjimo. Lenkijos generalinis prokuroras Andrzejus Seremetas rugsėjo 1 d. pranešė, kad sustabdomas Lenkijos ir Baltarusijos sutarties dėl supaprastintų teisinės pagalbos procedūrų galiojimas.
Sunku pasakyti, ar šie Lenkijos ir Baltarusijos santykiai, aiškiai kurstomi etniniu pagrindu, ataidi iš tolimųjų istorijos kataklizmų. Bet kažin ar verta abejoti, kad, pasigviešę į kitų tautų žemes ir turtus, okupantai kada nors pamiršta svetimo gero skonį ir kvapą. Dažniausiai tai įauga į kraują ištisoms kartoms. Ir vargu, ar tam yra kokių nors kitų vaistų, kaip tik santūrumas ir tvirtybė.