Kiekviena save gerbianti valstybė, kunigaikštystė ar tiesiog miestas anais laikais turėjo gynybinę sieną. Havana, Zadaras, Antalija, Ryga, Čenstahova, Barselona, Maskva, Krokuva, Luvras, Kaunas... Daugybė gyvenviečių nuo senų laikų stiprindavo savo sienas, statė tvirtoves, kad atremtų užpuolikų ordas, apsisaugotų nuo priešininkų antpuolių. Netgi Vilniaus senamiestis XVI a. pradžioje buvo apjuostas gynybine siena su 5 vartais ir keliolika sargybos bokštų. O kas negirdėjęs apie Didžiąją kinų sieną – vieną iš Pasaulio stebuklų, kartu su visokiais natūraliais gamtos įvirtinimais nusitęsusią beveik 8852 km ir saugojusią Kiniją nuo klajoklių antplūdžio iš šiaurės. Dar dėmesį atkreipia herojiškiausia pasaulyje 6,5 km ilgio dviguba vadinamoji Teodosijaus siena, daugiau kaip 1000 metų (iki 1453 m.) gynusį imperatoriškąjį Konstantinopolį ir visą Bizantiją nuo įvairiausių užpuolikų...
Pastebėjote, kad viena siena tarsi iškrinta iš šio konteksto. Taip, pačioje Europos širdyje buvusi Berlyno siena neatitinka jokios panašios paskirties. Ją vokiečiai surentė, kad apsisaugotų nuo pačių savęs, nuo priešingos ideologijos, ja ši karinga ir kartu garbinga tauta tarsi pasidalijo Vokietiją ir suskaldė visą Europą į dvi Šaltojo karo stovyklas. Pernai, pažymint Berlyno sienos griūties 20-metį, istorikai ir analitikai pateikė apmąstymui tris klausimus: kas įsakė pastatyti Berlyno sieną, kas ją nuvertė ir ar iš tikrųjų tos sienos nebėra?
Ji išsilaikė 28 metus ir beveik tris mėnesius – iki 1989-ųjų lapkričio 9 d.
Kodėl siena griuvo? Nuopelnus dabar dalijasi daug kas. Pirmiausia į griovėjus apeliuoja SSRS „perestroikos“ tėvas 79-rių sulaukęs M.Gorbačiovas. Mat, prieš Berlyno sieną atėjusią nugriauti minią jis galėjęs pasiųsti beveik pusę milijono Rytų Vokietijoje dislokuotų sovietinių karių, bet to, girdi, sąmoningai nedaręs. Istorikai retoriškai klausia: kodėl M.Gorbačiovas taip neužkirto kelio Sausio 13-osios žudynėms Vilniuje?
Nuopelnus prisiėmė ir Ronaldas Reaganas, kuris, likus iki sienos griuvimo dvejiems metams, paragino: „Misteri Gorbačiovai, sulaužykite šią sieną“. JAV iki šiol mano, kad būtent jos pagal Marshallo planą 16-kai karo nuniokotų Europos šalių skyrusios 20 mlrd. dolerių, pastūmėjo SSRS ir Rytų Europos šalis į didžiąsias reformas o vokiečių tautą – susijungti. Beje, pernai viešėdama JAV ir sakydama kalbą Kongrese, Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsiteikiančiai pareiškė, kad „Berlyno siena griuvo Amerikos dėka“.
Helmutas Kohlis aiškiai pavėlavo į šį traukinuką. Tik praėjus trims savaitėms po to, kai lapkričio 9-ąją buvo atidarytas „Charlie“ perėjimo punktas iš Rytų į Vakarų Berlyną, jis prakalbo apie istorinį Vokietijos susijungimą... Pirmuoju Berlyno sienos griovėju galėtų vadintis net ir Johnas F. Kennedy‘s, vienoje savo kalboje 1963 m. prie Brandenburgo vartų vokiškai pasakęs: „Ich bin ein Berliner“ („Aš esu Berlynietis“). Sako, tai amerikiečiams sukėlė daug juoko, nes Jungtinėse Valstijose „Berliner“ yra vadinama ir spurgų su džemu rūšis...
Gal daugelis jų taip nesiveržtų į Berlyno sienos griovėjus, jei bandytų atsakyti į trečiąjį klausimą.
Pernai laikraštis „Berliner Zeitung“ atliko apklausą. 49 proc. apklaustų buvusios VDR gyventojų manė, kad prieš 20 metų jie gyveno „gana neblogai“, 8 proc. buvo įsitikinę, kad „socializmas – kur kas geriau“. Kitais duomenimis, net 23 proc. Rytų vokiečių teigė, kad susijungusioje Vokietijoje jų gyvenimas pablogėjo.
Sakykime, kad tai senos apklausos. Bet šių metų kovą dienraščio „Bild“ užsakymu atliktame tyrime 16 proc. vokiečių teigė, kad Berlyno sienos atstatymas būtų „geriausias dalykas, kas gali nutikti“. Įdomu, kad žmonių pozicija beveik nepriklauso nuo to, kur jie gyvena. 23 proc. Rytų vokiečių ir 24 proc. vakariečių tvirtino, kad esant reikalui jie pritartų naujos sienos iškilimui.
Tai Berlyno sienos palikimas. Iki šiol apie 80 proc. Rytų vokiečių savo šalyje jaučiasi tarsi antrarūšiai. Bet tvirtinama, kad pažanga yra. Net A.Merkel yra pasakiusi, jog „nuveikta labai daug – nueiti jau trys ketvirčiai kelio“. Taip sunkiau pasakyti apie vokiečių tautos supriešinimo panaikinimą. Nematoma siena tebedalina Vokietiją, o kartu į Europą. Ta skiriamoji linija nežinia kur eina, ji efemeriška, ji atsiranda ten, kur kyla nesutarimai tarp skirtingų Europos ir pasaulio sistemų, kur įsiplieskia konfliktai – Balkanuose, Kaukaze ar senosios Europos centre.
Prieš metus, Berlyno sienos griuvimo jubiliejaus proga surengtame Briuselio debatų klube europarlamentaras Leonidas Donskis sakė, kad laikotarpis po sienos griuvimo Lietuvai buvo laimingas, nes jie sėkmingai pasinaudojo geopolitiniais lūžiais. Bet mes nesugebam suformuluoti naujų strateginių užduočių, o prisifantazuojam, kad, sakykime, musulmonai, Turkijai įstojus į ES, užpuls Lietuvą, ironizavo politikas.
Valstybė be strateginės vizijos labai nepatvari ir joje galima greitai suręsti naujas skyrybines sienas. Šaltojo karo plėnys dar labiau įsirusena, kai tik kuriuo nors klausimu įsiliepsnoja nesutarimai tarp Rytų ir Vakarų. Jos įpučia priešiškumo ugnį mūsų visuomenėje, virš kurios rankas šildosi kas netingi iš mūsų kaimynų. Taip supriešinama valdžia ir tauta, valstybės institucijos ir rinkėjai. Tuomet užtenka vienam veikėjui paimti plytą į ranką, ir minia dešimtis jų sviedžia į valdžios langus. Ne, tie akmenys negriauna užtvaros, taip neardoma priešiškumo siena – ji tokiu būdu tik sutvirtinama.
Taip, Berlyno siena dar vis eina ir per mūsų protus.