Jeigu Libijoje kils tikras pilietinis karas tarp opozicijos savanorių ir M.Gaddafi pajėgų.
Iš esmės toks karas jau vyksta, ir rusiškomis prieštankinėmis granatomis ginkluoti libių savanoriai kontroliuoja šalies rytus, užėmė ne tik Bengazio, bet ir Brego uostus, kurie Libijai yra strategiškai svarbūs. Pavyzdžiui, sukilėliams pavyko atmušti vyriausybinių pajėgų puolimą Brego mieste (Marsa el Brega arba Marsa al Burayqah), kuris yra už 200 km nuo Bengazio ir kartu su Tripolio bei Kairo uostais sudaro didžiausią pietinę Viduržemio jūros naftos produktus eksportuojančių terminalų grandinę. Šis Sirto įlankoje esantis miestas kažkada buvo paprastas žvejų kaimelis, tačiau, nuo pietų Zaltano nutiesus 169 km naftotiekį, nuo 1961 m. uoste priimant naftolaivius ir 1977 m. atidarius iš dujų gaminamo amonio įmonę, vos 12 tūkstančių gyventojų turinčio Brego reikšmė tapo strateginė. Ne šiaip sau vyriausybinė aviacija vėl puolė bombarduoti šio uosto saugyklas bei tariamus sukilėlių ginklų sandėlius...
Jeigu M.Gaddafi nepasitrauks, o jo paraginti Tripolį ims ginti jo šalininkų būriai ir kils pavojus, kad valstybė suskils į dvi dalis.
Iš tiesų, toks pavojus realus. Trečiadienį, minint 34-ąsias „liaudies valdžios" (vadinamų „Liaudies komitetų“) metines, kalbėdamas užsienio žurnalistams ir savo rėmėjams, M.Gaddafi tikino, jog „pasaulis turi suvokti tiesą: Džamahirijos sistemoje nėra vietos prezidentui, karaliui arba lyderiui", ir pagrasino „tūkstančių žmonių žūtimi", jeigu bus imtasi intervencijos iš užsienio. Diktatorius trauktis neketina. Jis įsitikinęs, kad jį liaudis myli ir remia, kaip 1969-aisiais karinio perversmo metais. Tiesa, kai kurie jo bičiuliai siūlo jam pagalbą ir prieglaudą. Antai Venesuelos lyderis Hugo Chavezas, kaip pranešė „Al-Jazeera“, paskambino M.Gaddafi ir Arabų valstybių lygos (AVL) vadovui Amrui Moussai, siūlydamas imtis Geros valios misijos, kad būtų nutrauktos žudynės Libijoje, o iš esmės – išgelbėtas M.Gaddafi režimas. Anksčiau jam buvo siūlomas prieglobstis tiek Venesueloje, tiek Nikaragvoje ir net Baltarusijoje...
Tačiau mažai tikėtina, kad Libijos vadovas pasitrauks kaip Egipto eksprezidentas Hosnis Mubarakas, o jeigu taip, tai susipriešinimas šalyje auga, ir apie 6 mln. gyventojų turinti Šiaurės Afrikos valstybė skils į dvi dalis, taip dar labiau padidindama pabėgėlių srautą (iki vasario pabaigos prie sienos su Tunisu susitelkė 75 tūkst. žmonių, o su Egiptu – apie 70 tūkst. pabėgėlių).
Tokia įvykių eiga gali sukelti pagrindinį „jeigu“:jeigu tarptautinės pajėgos griebsis prievartos veiksmų prieš M.Gaddafi režimą.
Atrodo, Jungtinių Tautų sankcijos Tripoliui neefektyvios. Nors Libijos lyderis skundžiasi, kad naftos gavyba, iki krizės sudariusi apie 1,6 mln. barelių per dieną, sumažėjo apie 50 proc. (Libija Europai tiekia apie dešimtadalį visos sunaudojamos naftos), kol kas humanitarinės pagalbos jai neprireikia. Tiesa, JT paskelbė pradedanti šią savo misiją, bet kol kas daugiausiai gyventojams dalinamas geriamasis vanduo.
Kol kas tik svarstoma, kokio pobūdžio tas įsikišimas gali būti. JAV laivyno pergrupavimas Viduržemio jūros rajone, kaip rašo ispanų „El Pais“, tėra daugiau gąsdinimo priemonė arba pasirengimas evakuoti žmonės iš krizės apimtų rajonų. Laikraštis mano, kad kariniam įsikišimui vargu ar bus gautas JT Saugumo Tarybos leidimas, nes jį greičiausiai vetuotų nuolatinės jos narės Rusija ir Kinija. Be to Europa ir JAV dar neatsikračiusios nelemto operacijų Somalyje, Irake ir Afganistane šešėlio. Laikraštis pastebi, kad „Gaddafi yra politinis lavonas, bet būtų geriau, jei patys libiai, vis labiau kontroliuodami padėtį, suvestų sąskaitas su pulkininku“.
Bet Vakaruose jau ruošiama propagandinė dirva galimai karinei operacijai Libijoje. Pranešama, kad vasario 23-24 d. iš karinių JAV ir Prancūzijos laivų Bengazio ir Tobruko miestų rajonuose išsilaipino specialūs jūrų pėstininkų būriai. Desantiniai laivai „USS Kearsarge“ ir „USS Ponce“, kurie talpina 42 sraigtasparnius ir apie 2000 desantininkų, per Sueco kanalą įplaukė į Viduržemio jūrą ir laukia komandos neutraliuose vandenyse prie Libijos. Lėktuvnešis „Enterprise“, kuris dreifavo prie Somalio krantų kovos su piratais tikslais, taip pat jau plaukia Raudonąja jūra link Libijos krantų. Tai patvirtino JAV gynybos ministras Robertas Gatesas. Jo nuomone, JAV pasirengusios panaudoti 1400 jūrų pėstininkų iš Afganistano, ir 400 jų jau yra viename iš atplaukusių laivų. Agentūra AFP pranešė, kad, matyt, Libijoje jau veikia NATO pasiuntiniai, nes nežinomieji Libijoje pagrobė du olandų kariškius, kurie padėjo evakuoti pabėgėlius. Vašingtonas ragina sąjungininkus Europoje apsispręsti dėl karinių priemonių prieš M.Gaddafi režimą.
Bet NATO jau surengė du pasitarimus ir jokių sprendimų nepriimta. Aljanse vyrauja skirtingos nuomonės. JAV ir Didžioji Britanija ne prieš karinėmis priemonėmis pažaboti diktatorišką režimą. Turkija pareiškusi, kad „Aljansui apskritai nėra ką veikti Libijoje“. Jai pritarė Prancūzija, perspėjusi, kad įsiveržimas į Libiją sukels viso arabų pasaulio pasipriešinimą ir turės nenusakomas pasekmes Vakarams. Tikriausiai tuomet išsipildytų M.Gaddafi pažadas, kad „Vakarams čia prasidėtų antras Vietnamas“.
Nagrinėti padėtį rajone vengia net pati Arabų valstybių lyga. „Reuters“ pranešė, kad, nors AVL atmetė karinį įsikišimą į Libiją, ji kovo 29-ąją planuotą surengti kasmetinę savo sesiją nukėlė net į gegužės 15-ąją. Toks perkėlimas motyvuojamas tuo, kad tokiu kriziniu metu „arabų vadovai turi būti savo šalyse“.
Tai, kad NATO neplanuoja jokių karinių veiksmų prieš riaušių draskomą Libiją, dar nereiškia, kad Vakarai nesiryš jėga nuversti M.Gaddafi, kaip padarė su S.Husseinu. Antai, jau dabar tarptautinis tribunolas pradėjo jam ruošti kalėjimo kamerą: Jungtinių Tautų Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje (TBT; International Criminal Court, ICC) ketvirtadienį pradėjo tirti nusikaltimų prieš Libijos gyventojus faktus. Generalinis prokuroras Luisas Moreno-Ocampo pareiškė, kad pagal Romos statutą vyks nuo vasario 15 d. Libijoje padarytų nusikaltimų tyrimas, o surinkta medžiaga bus perduota TBT teisėjų kolegijai, ir ji nuspręs, ar išduoti M.Gaddafi arešto orderį.
Jeigu šie faktai pasitvirtins (kai kuriais pranešimais Libijoje nuo vyriausybinės kariuomenės atakų jau žuvo keli tūkstančiai taikių gyventojų), diktatoriaus atsakomybė bus tik laiko klausimas.
Pagal naują NATO strategiją, ši organizacija taikos palaikymo ir kitas operacijas gali vykdyti ir už jos ribų. Taigi, atsiranda naujas sąskaitų suvedinėjimo objektas, ir į šią misiją nori nenori turės įsijungti ir Lietuva. Juo labiau, kad neseniai tam atsirado rimtas motyvas. Kaip neseniai skelbė „WikiLeaks“ (slapto diplomatinio susirašinėjimo dokumentą išspausdino Norvegijos dienraštis „Aftenpost“), 2009 m. pabaigoje JAV administracija išreiškusi viltį, kad Lietuva galėtų dar trečdaliu padidinti savo karių kontingentą Afganistane. Šios šalies Goro provincijoje tarnauja 150 lietuvių, o Vilniuje dabar planuojama iki 2012 m. pabaigos šiuos karius gražinti namo. Skandalingojo portalo paviešinimas nuskambėjo kaip priekaištas Vilniui, kad šis esą Vašingtono prašymu nepadidino savo karių skaičiaus Afganistane. Kitaip sakant, tai galima suprasti kaip kaltės primetimą Lietuvai, kuri esant būtinybei dalį savo karių iš šios šalies permestų į Libiją...
NATO ir JAV pajėgų įsikišimą į įvykius Libijoje stabdo viena aplinkybė: Amerikos vaizdo naujienų tinklalapis „The Real News Network“ praneša, kad vadinamoje išlaisvintoje rytinėje Libijos dalyje sukilėliai su JAV atstovais veda derybos dėl pagalbos jiems, tačiau dauguma libių kovotojų nepritaria intervencijai iš užsienio. Tuo metu Vašingtonas skelbia, kad jiems nesuprantami M.Gaddafi priešininkų tikslai...
Atrodo, šiame chaose pakaks vieno beprotiško mygtuko spustelėjimo, ir islamo skruzdėlynas bus sujudintas. Jeigu taip, tai - ar ant jo būsime pasodinti ir mes?