Svarstydamas tai perskaičiau keletą publikacijų. Pirmiausia britų spaudoje radau kelis straipsnius apie žurnalisto Jonathano Dimbleby‘o pusantrų metų trukusią kelionę po Rusiją. Kurdamas BBC-2dokumentinį filmą, jis įveikė apie 10 tūkst. kilometrų nuo Murmansko iki Vladivostoko ir savo įspūdžius surašė knygoje „Rusija: kelionė į šalies ir jos žmonių širdį“ („Russia: A Journey to the Heart of a Country and its People“). Ji pristatyta spalio 16 d. laikraščio „The Times“ Čeltenhemo literatūros festivalyje.
Autorius subtiliai piešia daugiaspalvį didžiulės valstybės paveikslą, tapydamas rusus čia niūriomis, čia šviesiomis spalvomis, aiškiai skirdamas imperinę Kremliaus politiką nuo paprasto ruso mentaliteto.
Be to, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis antradienį Druskininkuose skaitė paskaitą „Lietuvos tapatybė“, prieš tai ją pristatęs spaudoje. Politikas sako, kad pagrindiniai tapatybės ramsčiai – senasis kaimas, senoji dorovė, atgimimo ir pasipriešinimo laikotarpiai.
Kad abiem atvejais minima Rusija – nieko nuostabaus. Carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos sudėtyje su trumpesnėmis ar ilgesnėmis (pavyzdžiui, 22-ejų metų) pertraukomis Lietuva išbuvo apie du šimtmečius. Jeigu turėsime galvoje Lietuvos priklausymą kitoms valstybėms, tai visa dabartinė jos teritorija niekada nebuvo laisva. Vadinasi, svetimos valstybės įtaka tautos istorijai ir jos specifikai buvo padaryta didžiulė. Dar daugiau: tautos savastį turime suprasti kaip ekonomikos, kultūros (plačiąja prasme), tradicijų dermę ir išskirtinumą. Ji pasireiškia kiekviename tos tautos individe ir eina iš kartos į kartą (galime tai vadinti genais), vieni bruožai išblunka, kiti, veikiami aplinkos, atsiranda, o treti bandomi išrauti prievarta.
Dažnai klausiama ir stebimasi: o ar ir šiais laikais patiriate rusinimą? V. Landsbergis savo paskaitoje Druskininkuose atskleidė ir šiaip žinomus šios modernios intervencijos metodus. Dažnai apeliuojama į jaunosios kartos psichiką ir moralę.
Tiesa, ją veikia ir masinė Vakarų kultūra – visa, kas blogiausia, nepaprastai traukia jaunimą, nes jis – atviriausia visuomenės grandis naujovėms, neigiamoms gyvenimo apraiškoms absorbuoti. Išsilaisvinę iš sovietinės celės, žmonės puolė gerti visa, kas dvelkia Vakarais, nes jų gyvenimo būdas kone visada tapatinamas su gerove, pertekliumi ir, žinoma, malonumu. Tai ir yra vidinė ir išorinė žmogaus laisvė, tarsi teigia vartotojas.
Rytų įtaka visuomenei dar subtilesnė. Dalis jaunų žmonių nepatyrė sovietinės tikrovės, todėl ją idealizuoja, o kartais ir vyresnieji (šeima, artimieji, aplinka) dažnai su nostalgija savo atžaloms piešia kone idealistinį ir paprastai merkantilinį ano gyvenimo peizažą. Todėl rusifikavimui čia purenama palanki dirva. Tiesa, dabar rusifikavimo nesuprantame kaip rašto ar kalbos draudimo. Daugiausia ši įtaka pasireiškia per sąvokas „paprastas ir teisingas“, „vargingas, bet ramus“, „politiškai ribotas, bet socialiai garantuotas“ ir pan. Kitaip sakant, visuotinai suprantama demokratijos sąvoka pakeičiama vienpusišku skurdžios socialinės gerovės apibūdinimu, teisingumo, kaip vyresniojo ir galingesniojo valios išraiškos, skiepijimu. Kartu atmetama bet kokia istorinė atmintis, kuri jaunam žmogui beveik nieko nereiškia, nes nekelia jokių emocijų.
Tremtys, lageriai, lietuviško (ir ne tik) genofondo naikinimas Stalino laikais nurašomas į nueinančios kartos prisiminimų archyvą. Taip pasiduodama dar sovietinių laikų interpretacijai, tokiai populiariai ir dabartinėje Rusijoje: okupacijos nebuvo, Baltijos šalys buvo laisvos priimti sprendimus, gyveno socialinės gerovės erdvėje, draugiškoje internacionalinėje (skaityk: globalizmo) atmosferoje.
Kai mėginame atremti šiuos argumentus primindami politinę nelaisvę, ideologijos primetimą, laisvo žodžio suvaržymus, sulaukiame savotiško atkirčio: o ką jūs gaunate iš Vakarų? Ką jums davė jūsų nepriklausomybė? Masinę kultūrą? Narkomaniją, korupciją ir amoralumą? Kylančias kainas, pragyvenimo brangimą ir nedarbą? Tokie supaprastinti kontrargumentai, pasirodo, gana įtaigūs. Žiūrėk, jaunas žmogus jau susimąsto, o dar paakintas tėvų ir apskritai puola idealizuoti gyvenimą į Rytus nuo Lietuvos.
Šiuolaikinis internetas – puikus tokio reiškinio lakmuso popierėlis. Nesakau, kad dažno internauto komentarai yra kilę iš jo nuolatinės pozicijos, tačiau dauguma jų vartoja tą pačią leksiką: nekritikuokite Rusijos, geriau apsišluokite savo kieme, rusai – geri, nuoširdūs žmonės, o autorius – šioks ir anoks... Šių atsiliepimų gali neskaityti, bet, šiaip ar taip, jie – labai svarbus šiuolaikinės visuomenės reiškinys, kurį drįsčiau vadinti šiandienio rusifikavimo padariniu.
Kodėl paminėjau britų žurnalisto J. Dimbleby‘o knygą?
Rusijoje jis filmavo BBC daugiaserijinį filmą apie Rusiją. Kai po Sovietų Sąjungą jis keliavo šaltojo karo metais, visą laiką jautė KGB priežiūrą, Maskva buvo pilkas ir gūdus miestas, žmonės troško nuo iškreiptos ideologijos, o visa tiesa buvo „Pravdos“ skleidžiama propaganda. Dabar autorius pateko į visai kitokią Rusiją: nors FST agentai taip pat kvėpavo į nugarą, žurnalistų judėjimo niekas nevaržė, žmonės kalbėjo laisvai, nesidairydami į šalis, o autorius, sušildytas dar ir rusiškos „vodkos“, jautė iš paprastų rusų plūstančią bendravimo šilumą ir nuoširdumą.
Bet galų gale jis daro tokį pasažą: kančios kupina ir tragiška šios šalies istorija paliko neišdildomą pėdsaką liaudies veide. Ji pagimdė stebėtiną atsparumą, tačiau kartu – ir didžiulį cinizmą viskam, kas nesusiję su Rusija. Po 500 autokratijos ir diktatūros metų nenuostabu, kad ruso dvasiai būdingas fatalizmas. Posakis „Gyvenk šiandiena, nes rytoj gali mirti“ gali tapti nacionaliniu šūkiu, tačiau šiek tiek apvertus aukštyn kojomis: „Mirk šiandien, nes rytoj dar teks gyventi.“
Demokratija Rusijoje, rašo J. Dimbleby laikraštyje „The Times“, tapo netikrumo dėl kitos dienos ir Boriso Jelcino epochos anarchijos sinonimu, todėl sovietinės epochos saugumo ir tvarkos jausmas yra tarsi atsvara. O ir dabar Stalino diktatūros padariniai – „gulagai“, masiniai žudymai – nutylimi. Šioje rusiškoje kapitalistinėje autokratijoje ryškios dvi tendencijos: pasibjaurėjimas svarbiausiais liberalios demokratijos principais ir meilė Tėvynei. Abi jos padeda suvokti „putinizmo“ fenomeną – priešiškumo viskam, kas ne rusiška, skiepijimą.
Savo ruožtu turime suvokti mums siunčiamą signalą: tarp didžiųjų valstybių sunku išsaugoti lietuvišką tapatybę, tačiau labiausiai jai gresia rytietiškos „slenkančios agresijos“ banga. Atspara viena – sveikas ir nuosaikus tautiškumo jausmas, kurį privalome skiepyti savo vaikams nuo mažų dienų.
Antraip – mūsų tiesiog nebus.