Tad šiandien – apie saugumo problemas ir pasaulio tvarką naujaisiais laikais.
Pirmoji pusė – straipsnis „Saugumo klausimai“ iš „The New York Times“
„Barackas Obama ir Johnas McCainas – vieni nuostabiausių Amerikos piliečių, kada nors atsidūrusių visuomenės dėmesio centre. Jie abu – labai talentingi, ir rinkimų kampanija tą patvirtina. Tiesa, esama vieno „bet“: nė vienas jų iki šiol nespėjo aiškiai išdėstyti savo pozicijos saugumo klausimais. O laiko iki rinkimų liko nedaug. Rugsėjo 11-osios kontekste turbūt tinka paklausti, kaip abu kandidatai į Amerikos prezidentus rengiasi spręsti konkrečias problemas. Kol kas žinoma, kad skiriasi jų požiūris į Irako problemą, tačiau abu sutinka, kad reikia uždaryti Gvantanamo kalėjimą. Taip pat žinoma, kad abu pasisako už reformas, yra patriotai ir atsargūs žmonės. Bet atsargumas neturėtų sutrukdyti atsakyti į klausimus. Štai jie.
1. Oficialūs Afganistano asmenys sako, kad kai kurie Pakistano Vyriausybės atstovai vykdo griaunamąją veiklą prieš jų šalį, leisdami Talibano ir „al Qaedos“ smogikams kirsti Afganistano ir Pakistano sieną. Jei nauja Pakistano Vyriausybė negalės (ar nenorės) baigti tokios veiklos, ar reikia pradėti antiteroristinę operaciją Pakistane? O gal verta bandyti sulaukti, kol Islamabade susiformuos stipresnė Vyriausybė, dėl karinių veiksmų vengiant nuteikti prieš save branduolinę valstybę?
2. Jau keleri metai tarptautinė bendruomenė stebi etninį valymą ir net genocidą Sudano Darfūre. Ar Amerika pasirengusi humanitarinei akcijai šioje provincijoje? O gal reikia perleisti iniciatyvą JT ir regioninėms organizacijoms?
3. Prieš 5 m. Jungtinių Valstijų vadovaujama koalicija nuvertė Saddamą Husseiną. Kiek dar laiko Amerikos kareiviams dera likti Irake, turint galvoje kariškių tvirtinimą, kad pasitraukus šalyje kils chaosas? Kitaip tariant, ar reikia pasitraukti, nepaisant katastrofiškų pasekmių, ar nuspręsti likti šalyje neapibrėžtą laiką?
4. Jei paaiškės, kad diplomatinėmis priemonėmis neįmanoma sustabdyti Irano vykdomos branduolinės programos, ar reikia pulti Islamo respubliką, bendradarbiaujant su Izraeliu? Jei jėgos metodai nenaudotini, ką reikia pasiūlyti Iranui mainais už sutikimą liautis bandyti įsigyti branduolinę bombą? Taip pat ką pasiūlytumėte Izraeliui, kad jis atsisakytų smogti prevencinį smūgį Iranui?
5. Dėl JT Saugumo Tarybos neveiksnumo Bosnijoje, Zimbabvėje, Kambodžoje, Ruandoje ir kitose šalyse ne kartą minėta, kad JT nesugeba efektyviai kovoti su totalitariniais režimais, terorizmu ir genocidu. Ar reikia plėsti NATO, vertinant Aljansą kaip visų demokratinių valstybių sąjungos provaizdį? Jei NATO plėtra nereikalinga, kaip Amerikai derėtų reaguoti į krizes ir situacijas, kai Saugumo Taryba tampa neveiksni?
6. Ar Amerikai derėtų kokiu nors būdu skatinti derybas dėl prekybos po to, kai vasarą žlugo eilinis Dohos derybų raundas? Ar būtina stengtis atnaujinti daugiašalių derybų praktiką?
7. Rusija užpuolė Gruziją po to, kai Gruzija smogė nuo jos atskilusiai Pietų Osetijai. Be to, Rusija nepatenkinta buvusios Varšuvos sutarties dalyvių įtraukimu į NATO ir Amerikos priešraketinės gynybos elementų dislokavimu jų teritorijoje. Ar reikia suteikti Gruzijai saugumo garantijas? O gal verta apraminti Rusiją, kol kas atsisakant priimti Ukrainą ir Gruziją į NATO?
8. Daug kalbama apie globalų bendradarbiavimą, kovojant su tokiomis problemomis kaip visuotinis atšilimas, ginklų plitimas ir terorizmas. Kokių dar stimulų galima pasiūlyti, siekiant tokio bendradarbiavimo? Kuo jie geresni už tuos, kuriuos siūlė George‘as W. Bushas ir Billas Clintonas?
9. Nestabilumas Artimuosiuose Rytuose parodė, koks svarbus yra energetinis Vakarų saugumas. Tuo pat metų Didžiojo aštuoneto šalys narės įsipareigojo iki 2050 m. sumažinti išmetamųjų dujų kiekį dukart, palyginti su 1990 m., kas praktiškai yra neįmanoma. Kokios technologijos šiomis sąlygomis laikytinos perspektyviomis ir skatintinomis?
10. Maisto produktų kainų augimas gresia Afrikai masiniu badu. Ar reikia didinti humanitarinės pagalbos mastą, o gal geriau daugiau investuoti į Juodojo žemyno ekonomiką?
Pasirinkimo galimybė sudaro demokratinių rinkimų pagrindą. Jei to nėra, nugalėtojas gali greitai netekti pasitikėjimo mandato dėl problemų, kurias jis buvo linkęs nutylėti per rinkimų kampaniją“.
Antroji pusė – straipsnis „Tai ne nauja pasaulio tvarka, o viduramžiai“ iš „The Guardian“
„Įžengiame į naujosios-naujosios-naujosios-naujosios pasaulio tvarkos epochą. Tarptautiniu bendradarbiavimu grįstą Busho vyresniojo pasaulėžiūrą sukompromitavo įvykiai Somalyje, Ruandoje ir Bosnijoje. B. Clintono laikais iškilusi globalizacija griuvo kartu su bokštais dvyniais. Pastaruosius 7 m. pasaulio tvarką pakeitė „kova su terorizmu“, sukelianti daugiau problemų nei jų išsprendžianti.
Bet dabar klostosi visiškai nauja situacija. Pasaulis nebenori laukti, kol Amerika ir jos naujas prezidentas pateiks naują ateities kelio ženklų žemėlapį. Vietoj to likę 96 proc. planetos gyventojų nutarė tvarkytis reikalus taip, kaip patys mano esant reikalinga. Ir viskas klostosi neblogai. Didžiosios besivystančios valstybės Rusija, Kinija, Indija, Brazilija, Saudo Arabija, Kazachstanas ir kitos mezga tarpusavio ryšius.
Šis jėgų persiskirstymas ekonomikoje formuoja naują geopolitinę padėtį, kurioje JAV veikiau reaguoja į įvykius, nei juos lemia. Rusija neatsisakys savo „gazpromiškos diplomatijos“ ir jėgos demonstravimo, gąsdindama Ukrainą ir mėgindama pajungti „artimojo užsienio“ šalis. Iranas neatsisakys savo branduolinės programos. Kinija nesiliaus teikti finansinės, karinės ir diplomatinės paramos valstybėms, kurias JAV vadina „nekonstruktyviomis“. Nebent jei Amerikai pavyks pakeisti šias realijas, naujasis prezidentas galės paskelbti „naująją pasaulio tvarką“.
Pasaulio tvarka – tai stabilus jėgų pasiskirstymas tarptautinėje arenoje. Tačiau šiuo metu tokio nuspėjamo pasiskirstymo neliko. Šiandien įtaka persiskirsto ne tik sunkiasvorės Kinijos, bet ir didžiausio pasaulio ekonomikos centro ES naudai. Šiandien labiau pritinka kalbėti ne apie „naują pasaulio tvarką, bet apie „naujus viduramžius“. Gyvename pasaulyje, kuriame jau veikia ne tik valstybės, bet ir nauji „žaidėjai“ – imperijos, tarptautinės korporacijos, religiniai judėjimai, nevyriausybinės organizacijos. Tai kuria labai sudėtingą 21 a. paveikslą. „Tvarkai“ dabar galima teikti nebent regioninę reikšmę, nes rytų Azija linksta prie Kinijos, šiaurės Afrika – prie Europos ir t. t.
Vadinamoji pasaulio tvarka tiesiog griūva. Žlugo eilinis Dohos derybų raundas, o JT Saugumo Taryba praktiškai nepasikeitė nuo Šaltojo karo laikų. Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas pralošia konkuruodami su operatyvesniais tiesioginiais investuotojais.
„Naujųjų viduramžių“ tvarka gali susiformuoti arba po didelio karo, arba „iš apačios“. Antrasis variantas jau realizuojamas Tolimuosiuose Rytuose. Vienintelis klausimas, kiek ši versija gali išplisti visame pasaulyje. Azijoje gyvena didžioji dalis planetos žmonių ir sukoncentruoti dideli finansiniai ištekliai. Megzdama prekybos ryšius, Kinija deda daug pastangų, siekdama patraukti į savo pusę Japoniją, Australiją ir Pietų Korėją, ir jos diplomatija pasiekia rezultatų.
Naftą išgaunančios Persijos įlankos šalys ir jų „gerovės fondai“ greitai persiorientuoja į Kinijos ir Indijos rinkas, kurios siūlo didesnį pelną nei Vakarai. Galbūt pastarieji kada nors ir išsivaduos nuo Artimųjų Rytų naftos priklausomybės, bet tai tik sustiprins Rytų įtaką naftą išgaunančioms šalims.
Taigi nauja pasaulio tvarka tikriausiai randasi, tačiau ją formuos ne Vašingtonas, bet Pekinas. Šaltasis karas nebuvo Vakarų ir Rytų priešstata, nes tikrieji Rytai formuojasi tik dabar. Bet kuriame „naujos tvarkos“ projekte turės būti įvertinta pusiausvyra tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų, valstybinių ir privačių, tarptautinių ir globalių veiksmų. Kaip toji tvarka besivadintų, ji mums turės didesnę įtaką, nei visos ankstesnės“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).