Į šiuos B. Berezovskio žodžius Rusijos Generalinė prokuratūra reagavo griežtai – generalinis prokuroras Jurijus Čaika liepė pradėti bylą dėl bėglio teiginių apie ruošiamą revoliuciją. O štai užsienių reikalų ministras Sergejus Lavrovas paragino Britanijos valdžią panaikinti politinį B. Berezovskio prieglobstį. Anot jo, raginimas jėga nuversti valdžią yra pakankama priežastis, kad verslininką būtų galima patraukti atsakomybėn.
Britų naujienų agentūra BBC informavo, kad Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė Londone gyvenančio multimilijonieriaus pasisakymą, pažadėjo išsamiai jį įvertinti ir pažymėjo, kad nepritaria prievartiniam valdžios keitimui bet kurioje šalyje.
Vis dėlto maištingasis oligarchas net nesiruošia nusiraminti. Balandžio 17 d. jis pakartojo, kad siekia revoliucijos savo tėvynėje. Interviu rusiškame žurnalo „Newsweek“ numeryje B. Berezovskis pranašauja būsimą V. Putino nušalinimą nuo valdžios.
Lyg ir nieko nauja – rusai aiškinasi santykius, britai priversti galvoti, ką daryti, nes vienas iš „oponentų“ sėdi Londone. Svarsto ir britų spauda.
Pirmoji pusė – „Rimti klausimai: kas toks tas B. Berezovskis ir kodėl Rusija nori jį atgauti“ iš „The Independent“
„B. Berezovskis – Rusijos multimilijonierius, pabėgęs iš tėvynės ir gyvenantis Didžiojoje Britanijoje. Jis labai griežtai spaudoje kritikuoja prezidentą V. Putiną. B. Berezovskis yra galbūt pats tipiškiausias rusų oligarchas. Jam šiuo metu 61 m., savo turtus jis susikrovė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje–dešimtojo pradžioje per siautėjusį ekonominį chaosą. Pirmą milijoną jis uždirbo prekiaudamas dėvėtomis mašinomis, po to persimetė į naftos sektorių, o dar vėliau pradėjo pirkti žiniasklaidos priemones. Jis visada pasižymėjo ne tik ekonominiu įžvalgumu, bet ir gebėjimu atspėti politinę konjunktūrą.
B. Berezovskis ne visada buvo garsus ir turtingas. Jis gimė maskviečių darbininkų šeimoje ir turėjo įveikti visas kliūtis, kurias sovietinė sistema statė ambicingiems žydų kilmės studentams. Į prestižinį Maskvos universiteto Informatikos fakultetą stoti jam neleido, todėl teko tenkintis matematikos studijomis Miško pramonės institute, po kurių B. Berezovskis pradėjo mokslinę karjerą. Prasidėjus permainoms jam dar nebuvo 50 m., ir jis tapo klasikiniu pavyzdžiu žmogaus, kuriam naujieji laikai atnešė sėkmę. Šiandien jo turtas siekia 800 mln. svarų sterlingų.
Tarp artimiausių prezidento Boriso Jelcino žmonių B. Berezovskis pateko praėjusio dešimtmečio viduryje. Jis buvo vienas iš aktyviausių finansinių B. Jelcino rėmėjų 1996-ųjų Rusijos prezidento rinkimuose. Be to, pastarojo rinkimų štabas galėjo naudotis jo kontroliuojamais televizijos kanalais. Už tai po rinkimų B. Berezovskis tapo Rusijos saugumo tarybos nariu. 1999-aisiais jis išrinktas į Rusijos Dūmą.
Maždaug tuo metu jo santykiai su B. Jelcino aplinka ėmė vėsti. Prasidėjo B. Berezovskio ir V. Putino konkurencija dėl tuometinio Rusijos prezidento palankumo. 1999–2000 m. V. Putinas pradėjo antrąjį Čečėnijos karą (B. Berezovskis vadovavo deryboms, kuriomis buvo baigtas pirmas karas). Be to, V. Putinas nutarė iš naujo patikrinti, kokiais būdais oligarchai uždirbo savo turtus. Po metų Rusijos valdžia B. Berezovskiui pateikė kaltinimus dėl vengimo mokėti mokesčius ir nuosavybės grobstymo. Šis turėjo bėgti į Londoną. Dabartinėje Rusijoje B. Berezovskis laikomas pagrindiniu liaudies turto grobstytoju ir yra asmeninis V. Putino priešas.
Pagal turimą informaciją laisvą nuo verslo laiką jis leidžia su bendraminčiais. Realią B. Berezovskio įtaką V. Putino oponentams įvertinti sunku, nors kai kuriems planams jis veikiausiai skiria daug laiko. Beveik akivaizdu, kad tai B. Berezovskis rėmė Ivano Rybkino bandymą prasibrauti į Rusijos prezidento postą 2004 m. Pasak jo paties, tai jis rėmė Ukrainos Oranžinę revoliuciją, nors tai skamba nelabai įtikinamai. Dabar kalbama, kad B. Berezovskis remia ir Gario Kasparovo kuriamą judėjimą „Kita Rusija“. Tiesa, jis pats apdairiai jokių konkrečių pavardžių nelinkęs minėti. Žinoma, kad B. Berezovskis finansiškai rėmė buvusį rusų žvalgą Aleksandrą Litvinenką, pernai nunuodytą Londone poloniu-210. Taip pat teigiama, esą A. Litvinenka atsisakė vykdyti Rusijos specialiųjų tarnybų įsakymą užmušti B. Berezovskį, todėl pastarasis jam jautęs dėkingumą. Iškart po įsakymo, jei toks buvo, A. Litvinenka irgi bėgo į Angliją.
Ar mes galime paskelbti B. Berezovskio ekstradiciją? Tai įmanoma, bet mažai tikėtina. Priežastys, dėl kurių suteikiamas politinis prieglobstis, laikomos konfidencialia informacija. Manoma, B. Berezovskio advokatai sugebėjo įtikinti britų pareigūnus, kad, sugrąžintas į Rusiją, B. Berezovskis negalėtų tikėtis garbingo teismo ir jo gyvybei grėstų pavojus. Čia vėl nevalingai iškyla A. Litvinenkos byla.
Dar viena palanki B. Berezovskiui aplinkybė yra stora jo piniginė. Jis gali samdyti geriausius advokatus ir teikti teismui vieną apeliaciją po kitos. Taigi, net jei dėl formalių priežasčių B. Berezovskį ir būtų mėginama perduoti Rusijos valdžiai, tikimybė, kad taip atsitiks, labai labai maža. Vis dėlto ar turime paskelbti jo ekstradiciją? Taip“.
Antroji pusė – „B. Berezovskis piktnaudžiauja mūsų svetingumu ir pasitikėjimu. Ir mes su tuo nieko negalime padaryti“ iš „The Guardian“
„Kiekvieną kartą, kai kuri nors valstybė suteikia politinį prieglobstį ar pabėgėlio statusą tiems, kam blogai tėvynėje, su jais sudaromas tam tikras teisinis ir moralinis sandėris. Jo esmė ta, kad bėglys mainais už jam suteiktą saugią vietą tos vietos suteikėjų neverčia raudonuoti, naudodamas savo saugumą nepasitenkinimui reikšti ar prieš tėvynę nukreiptiems sąmokslams organizuoti.
Ką tik į eterį paleista dar viena muilo operos pavadinimu „Borisas Berezovskis“ serija vėl kelia klausimą, kur yra riba tarp priimtino ir nepriimtino politinių pabėgėlių elgesio. Dienraštyje „The Guardian“ paskelbęs, kad rengiasi jėga nuversti V. Putino režimą, B. Berezovskis tą ribą vis dėlto peržengė, drauge pažeisdamas ir susitarimą su šalimi, kuri suteikė jam saugumą.
Tiesa, B. Berezovskio pareiškimai sudaro įspūdį, kad jų autorius yra arba didelis pagyrūnas, arba regi ne tai, kas yra, o tai, ką norėtų matyti. Apie kokius nors apgalvotus revoliucinius planus veikiausiai negali būti nė kalbos. Vis dėlto tuos pareiškimus, esant norui, galima vertinti ir labai rimtai. Tikėtina, kad V. Putino Vyriausybę B. Berezovskio žodžiai įsiutino taip, kad gali pablogėti net ir Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykiai. Nesileidžiant į spėjimus, o tik leidus sau kiek pafantazuoti, galima svarstyti, kad ims strigti A. Litvinenkos bylos tyrimas ar, tarkime, bus mažiau sutarimo, koordinuojant bendrą politiką dėl branduolinių Irano ambicijų.
Ką mes vis dėlto galime daryti? B. Berezovskio elgesį būtina apsvarstyti. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Anglija neatiduos rusų multimilijonieriaus, kaip to reikalauja Rusijos generalinis prokuroras, pateikęs B. Berezovskiui kaltinimą dėl ketinimo jėga nuversti Kremliaus valdžią. To neleidžia tarptautinė teisė.
Žinoma, esama nedidelės teorinės galimybės pateikti jam kaltinimą, pavyzdžiui, dėl teroristinių nuotaikų kurstymo užsienyje, bet labai abejotina, ar tam užtektų įrodymų. Net jei šią mažytę galimybę pavyktų realizuoti ir teismas lieptų išsiųsti B. Berezovskį, iškart kyla klausimas kur? Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs nutarimą, kad negalima žmogaus išsiųsti į šalį, kurioje jam grėstų nehumaniškas ir žeminantis elgesys. Rusijos atveju ši byla būtų vertinama būtent taip.
Susidaro įspūdis, kad mūsų svetingumu piktnaudžiaujantį B. Berezovskį turėsime kęsti amžinai. Viskas, ką galime padaryti, tai užsienio reikalų ministro ar ministro pirmininko lūpomis įsakyti jam užsičiaupti. Užsičiaupti arba... Arba kas? Ogi nieko“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).