Hirosimos ir Nagasakio tragedijos paminėjimas beveik visada paskatina svarstymus apie atominio puolimo grėsmę mūsų dienomis. Ar dabartinis pasaulis, kuriame branduolinių galvučių kiekis skaičiuojamas šimtais, iš tiesų saugus ir branduolinių smūgių galimybės neliko? Juk kalbama apie į valstybinį terorizmą linkusias šalis ir teroristines organizacijas, galinčias pamėginti panaudoti vadinamąją nešvariąją bombą.
Pirmoji pusė – straipsnis „Pragaro perspektyva“ iš „The Guardian“
„Nemalonu, bet ir nekeista skaityti neokonservatorių tribūno Oliverio Kammo teiginius, esą atominės bombos, prieš 62 m. sunaikinusios Hirosimą ir Nagasakį, išgelbėjo žmonių gyvybes ir nutraukė kančias. Potekstė aiški. Šios stovyklos atstovų pritarimas atvedė prie dabartinės katastrofos Irake, dabar jie grėsmingai žvalgosi į Iraną. Ta pačia absurdiškai pavojinga logika, pateisinusia branduolinius nusikaltimus 1945 m., šiandien gali būti pasinaudota smogiant preventyvų smūgį Iranui. Mūsų moralinė pozicija turi būti labai tiksli: kaip sakė Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) vadovas Mohammedas el-Baradei, pats branduolinio ginklo turėjimo faktas turėtų visiems kelti pasipiktinimą taip pat, kaip ir vergovė ar genocidas šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje.
Stulbina, bet Irako katastrofa nenumaldė karingosios klikos Baltuosiuose rūmuose. Vargu ar smūgio (branduolinio ar paprasto) šalininkų nuomonę pakeis ir TATENA grupė, rugpjūčio pradžioje nuvykusi į Teheraną tartis dėl inspekcijų. Toks smūgis taptų ne pirmu Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties pažeidimu. Sutartis įpareigoja branduolines valstybes derėtis dėl branduolinių lenktynių nutraukimo ir nusiginklavimo. Ji taip pat užtikrina tarpininkavimą, nebranduolinėms valstybėms siekiant gauti priėjimą prie taikių branduolinių technologijų.
Visos penkios valstybės, pirmos pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, jos nesilaiko, nesiimdamos jokių priemonių siekiant branduolinio nusiginklavimo. Jungtinės Valstijos nuolat ją pažeidinėjo praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, spausdamos Vakarų valstybes, taip pat Rusiją ir Kiniją, kad jos nebendradarbiautų su Iranu branduolinėje srityje, nors šis irgi yra pasirašęs Sutartį ir nuo 1970 m. turi teisę gauti medžiagas, technologijas ir informaciją, leidžiančias naudoti branduolinę energiją taikiais tikslais. Po to, kai Izraelis 1981 m. subombardavo Irako reaktorių „Osirak“, Iranui teko trauktis į pogrindį, siekiant toliau plėtoti savo branduolinę programą. Dalinis jos įslaptinimas Vakarams ėmė kelti įtarimų dėl Irano branduolinių ambicijų, bet retai prisimenama, kokiomis aplinkybėmis jis atsidūrė pogrindyje.
Iranas kelia Vakarams įtarimų, o štai realią Izraelio branduolinę programą noriai finansuoja Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos vyriausybės. Remiantis kai kuriais duomenimis, Izraelio arsenalas siekia daugiau kaip 200 branduolinių galvučių. Šią programą Tel Avivas laiko griežtoje paslaptyje. Mordechai Vanunu 18 m. sėdėjo kalėjime, iš jų 12 m. – vienutėje, už tai, kad 1986 m. atvirai pareiškė, kad Izraelis turi branduolinį ginklą. Šių metų liepą jis nuteistas dar 6 m. už tai, kad kalbėjosi su užsieniečiais.
Pernai galimam respublikonų kandidatui į JAV prezidentus Johnui McCainui, kviečiančiam neišbraukti iš dienotvarkės jėgos panaudojimo prieš Iraną, buvo užduotas klausimas apie galimo branduolinio smūgio šiai šaliai pasekmes. Atsakymas buvo trumpas: „Pragaras“. Šiomis dienomis, kai pasaulis prisimena Hirosimą ir Nagasakį, dešimtys amerikiečių, britų ir izraeliečių taikos gynimo organizacijų, taip pat penki Nobelio premijos laureatai savo kreipimesi kviečia išvaduoti Artimuosius Rytus nuo branduolinio ginklo. Izraelis padarytų didžiulę paslaugą regionui, jei nedelsdamas atsisakytų savo branduolinio arsenalo“.
Antroji pusė – straipsnis „Geros naujienos iš pragaro“ iš „The Financial Times“
„Nagasakis tapo mirties miestu. Viskas nutilo, nesigirdėjo net uodų ir musių. Bet greitai daugybė žmonių ėmė rinktis prie Urakamio upės. Nudegusiais plaukais, apdegusios odos lopiniais, jie meldė pagalbos ir ten pat mirė, petys į petį, ant kranto ir vandenyje... Praėjus 4 mėnesiams po atominio bombardavimo, žuvusiųjų buvo 74 tūkst., sužeistųjų – 75 tūkst....“ – ši ištrauka iš Nagasakio miesto viršininko prisiminimų kelia siaubą ir šiandien, tačiau dabar, kai Šaltasis karas baigėsi, branduolinis nusiginklavimas nebeatrodo labai aktualus. Vis dėlto pastaruoju metu daugelis vėl ėmė bijoti branduolinio karo. Beje, kitaip nei praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, dabar daugiau nerimauja ne paprasti žmonės, bet politikai.
Nerimas dėl branduolinio karo remiasi trimis teiginiais. Pirmiausia manoma, kad branduolinio ginklo kūrimo technologijos tampa vis prieinamesnės, todėl jį artimiausiu metu veikiausiai įsigis daugelis valstybių. Antra, daugelis naujų branduolinių valstybių gali būti nepakankamai stabilios. Ir trečia, prie branduolinio ginklo gali prisibrauti teroristai, o tai reikštų tikrą košmarą.
Vis dėlto rimčiau pasvarsčius visus šiuos teiginius, branduolinio pragaro grėsmė neatrodo tokia didelė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pradžioje Johnas Kennedy spėjo, kad per dešimtmetį branduolinį ginklą turės 15–20 valstybių. Bet net ir dabar branduolinės yra iš viso penkios šalys. Kad ir nuolat laidojama, Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis turi stabdomąjį poveikį, o branduolinių technologijų, nors ir sukurtų daugiau kaip prieš 60 m., gauti labai sunku. Taip, atsilikusiai ir izoliuotai Šiaurės Korėjai pavyko pasigaminti raketų su branduolinėmis galvutėmis, bet ji uždarė savo branduolinį reaktorių Enbene. Tiesa, tai nepadeda mums pamiršti, kad raketų ji vis dėlto turi. Kita vertus, išsivysčiusiam Iranui, nepaisant visų jo pastangų, iki branduolinio ginklo reikia dar daug metų. Tarkime, jis įveiks tą kelią ir prisijungs prie vadinamojo branduolinio klubo. Ar tai taip jau nepageidautina? Šaltojo karo patirtis parodė, kad branduolinio ginklo turėjimas sukuria savotišką baimės pusiausvyrą, kuri ne didina, bet mažina karo tikimybę.
Tiesa, pesimistai mano, kad Šaltojo karo patirtimi remtis nereikėtų. Didėjant šalių branduolinio ginklo turėtojų skaičiui, didėja karo dėl kieno nors klaidos tikimybė. Be to, sako jie, jei jau branduolinio ginklo turėjimas mažina karo tikimybę, būtų logiška leisti jį turėti visiems – Sudanui, Venesuelai, Vanuatu... Aišku, to niekas nesiūlo. Nedidelė mūsų patirtis byloja apie tai, kad branduolinį ginklą turinčios šalys elgiasi atsargiai. Indijos ir Pakistano karas 1999 m. buvo pirmas ginkluotas konfliktas tarp branduolinių valstybių, ir, nors pasitaikė gąsdinimų branduoliniu arsenalu (daugiausia iš Pakistano pusės), ekspertai sutinka, kad dėl branduolinių raketų buvimo abiejose pusėse konfliktas baigėsi palyginti greitai ir be didelių nuostolių.
Aišku, vienas pavyzdys – dar ne dėsningumas, juolab kad pesimistai pabrėžia, jog branduolinių valstybių blaivia nuovoka kliautis nereikėtų. Ypač daug nerimo kelia Iranas. Pavyzdžiui, mokslininkas Bernardas Louisas mano, kad Irano vadovus užvaldęs religinis įsitikinimas apie greitą pasaulio pabaigą, o branduolinio ginklo turėjimas tiesiai prie jo ir nuvestų. Panašu, kad šią B. Louiso idėją visai rimtai vertina kai kurie George’o W. Busho administracijos atstovai. Vis dėlto laikančių Iraną tiek beprotišku, kad sąmoningai pradėtų atominį karą, yra mažuma.
Yra dar viena potencialiam branduoliniam agresoriui palanki aplinkybė – tai galimybė likti nepastebėtam. Scenarijus, kai kuri nors Vyriausybė perduoda atominę bombą „al Qaedai“, atrodo labai gąsdinamai. Bet tam pasiryžę žmonės ir save pačius pasmerktų didžiulei rizikai. Na, o jei kokie nors niekšai patys pasigamintų bombą? Prisiminkime, kiek triukšmo žlugus Sovietų Sąjungai kilo dėl nepakankamai saugomo branduolinio kuro ir bedarbiais tapusių fizikų atomininkų. Bet jei informacijos nutekėjimas būtų buvęs įmanomas, tai jau būtų įvykę. Dabar tiek Rusija, tiek JAV daug atsakingiau vertina šią problemą.
Vis dėlto žmonės vis tiek bijo. Ypač stipriai ta baimė jaučiama Harvarde. Šio universiteto istorikas Nayalas Fergussonas neseniai branduolinio terorizmo grėsmę Londone įvardijo kaip tikėtiną, turėsiančią sunkių pasekmių ir sukelsiančią siaubą. Vis dėlto nesinori su tuo sutikti. O jei jis teisus, nesutinkantieji su tokia nuomone nebegalės pripažinti savo klaidos – juk mes visi žūsime“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).