Geopolitinis ir humanitarinis kontekstas iš tiesų nėra paprastas taip pat ir todėl, kad iš 10 mln. armėnų tik 3 mln. gyvena tėvynėje. Gausios ir aktyvios diasporos yra Rusijoje ir Amerikoje. Pirmoje šalyje gyvena 2, antroje – pusantro milijono armėnų. Jų aktyvios pastangos pripažinti genocidą kai kada sukelia gana sudėtingų tarptautinių kolizijų. Armėnų genocido tema ne kartą atspindėta pasaulio kultūroje – vienas žymiausių kultūros faktų šia tema yra žydų rašytojo Edgaro Hilsenrato romanas „Pasaka apie paskutinę mintį“.
Vis dėlto A. Gulo lėktuvas Armėnijos sostinėje pusiaudienį nusileido, Turkijos lyderis susitiko su Armėnijos prezidentu Serzhu Sarkisianu, vėliau stebėjo pasaulio futbolo čempionato kvalifikacines rungtynes, kuriose susitiko Armėnijos ir Turkijos rinktinės. Prieš išvykdamas į Jerevaną, Turkijos vadovas išreiškė viltį, kad ši futbolo diplomatija pavadinta kelionė taps abiejų kaimyninių šalių artimesnių ryšių pagrindu. Įdomu tai, kad į Armėnijos sostinę buvo atvykę daug Turkijos futbolo aistruolių ir taikos aktyvistų. O geopolitinio futbolo rungtynes rezultatu 0:2 laimėjo Turkija.
Šiandien siūlau pamėginti aptarti sudėtingą Armėnijos ir Turkijos politinių lyderių mėginimo kalbėtis kontekstą. Toje daug dešimtmečių trunkančioje kolizijoje pernai spalį nevalingai teko dalyvauti ir Amerikai, kai šios šalies Kongresas 1915 m. armėnų žudynes pripažino genocidu, o Turkija, atsakydama į tai, buvo atšaukusi savo pasiuntinį Vašingtone.
Pirmoji pusė – straipsnis „Armėnai – nesantaikos obuolys tarp George‘o W. Busho ir Turkijos“ iš „La Stampa“
„Pora problemų skausmingai veikia dabartinės, prieš 85 m. po Mustafos Kemalio Atatiurko revoliucijos gimusios Turkijos įvaizdį ir stabilumą. Tai niekaip nepasitraukianti praeitis ir grėsminga bei gąsdinanti dabartis. Praeitis periodiškai grįžta, mesdama niūrų masinių armėnų žudynių šešėlį ant Ankaros. O gąsdinanti dabartis sietina su karinga ir maištauti linkusia kurdų mažuma: kai kaimyniniame Irake radosi autonominis Kurdistanas, bazių Irake turinti kurdų mažuma Turkijoje ėmė grasinti stabilumui šalies pietuose.
Ši negailestinga praeitis ir grėsminga dabartis linkusios susilieti, formuodamos krizės židinį, galintį pradėti ardyti tradicinius strateginius Turkijos ryšius su Jungtinėmis Valstijomis ir NATO. Be to, pašliję santykiai su Vašingtonu, kaip ir nesutarimai su Nicolas Sarcozy Prancūzija, gali katastrofiškai pakenkti ir šiaip nelengvam Ankaros judėjimui į ES.
Trumpai kalbant, tarp Vakarų ir į tuos Vakarus besiveržiančios Turkijos daugėja pavojingų nuomonių skirtumų, o viską vainikuoja žodis, kurį patys turkai laiko neleistinu ir melagingu: tai genocidas. Šis baisus žodis nuskambėjo ir Amerikos Kongrese, kuriame daugumą turi demokratai. Oficialiai paminėtas Kongreso Užsienio reikalų komisijos parengtoje rezoliucijoje, jis įgijo vertinamąją reikšmę, kuri apibūdina iš Anatolijos šiaurės rytų iki Sirijos dykumų vedusius niūrius „mirties žygius“, kuriuos turėjo nueiti šimtai tūkstančių armėnų nuo 1915 m. iki 1918 m. Nesigailėta nieko – nei vaikų, nei moterų, nei senų žmonių. Šis nežmoniškas sunaikinimas užfiksuotas istoriografiniuose dokumentuose, statistiniuose biuleteniuose, liudininkų parodymuose, kine ir literatūroje.
Daugelio istorikų nuomone, tai buvo pirmas masinis genocidas 20 a. Bet kokia tada buvo turkų valstybė, šaltakraujiškai suplanavusi šį žiaurų etninį valymą? Formaliai tai buvo Otomanų valstybė. Nors ir atsidūrusi agonijoje, bet pagal savo islamišką prigimtį ji nepakentė krikščioniško aukų tikėjimo. Bet joje jau dominavo pasaulietinė kariškių, nacionalistiškai nusiteikusių vadinamųjų „jaunųjų turkų“ kasta. Jos gretose po su Vokietija pralaimėto karo ir iškilo paša Atatiurkas, „tėvynės tėvas“.
Gali būti, dėl to, kad armėnų žudynėse dalyvavo „jaunieji turkai“, radikalūs reformatoriai ir patriotai, dabartiniai galingi jų palikuonys niekada nepripažino genocido fakto. Jie visada neigė tiek šį baisų žodį, tiek ir dilginamą statistiką – apie 1,8 mln. užmuštųjų. Dabartinio Turkijos karinio ir politinio elito atstovai visada teigė, kad karo chaose žuvo 200 tūkst. žmonių. Nekeista, kad Turkijos prezidentas A. Gulas Amerikos Kongreso rezoliuciją pavadino nepriimtina. Kitaip tariant, dėl šios skaudžios problemos tarp Turkijos ir jos Vakarų sąjungininkų gali kilti krizė, kuri turėtų įtakos ne tik NATO (o juk Turkija yra svarbi šios organizacijos narė), bet ir trapiai taikai jos pasienyje su Iraku. Būtent šiame taške susitinka armėniška praeitis ir kurdiška dabartis“.
Antroji pusė – straipsnis „Armėniška kvailystė“ iš „The Washington Times“
„Seniai besitęsiantis armėnų ir turkų ginčas dėl beveik šimtmečio senumo įvykių buvo įkaitinęs ir politinę atmosferą Vašingtone, kai Amerikos Kongreso Užsienio reikalų komisija priėmė rezoliuciją dėl armėnų genocido. Ši rekomendacinio pobūdžio rezoliucija priimta 27 komisijos nariams balsavus „už“ ir 21 – „prieš“.
Gali būti, problema ta, kad mirusieji niekada mūsų visiškai nepalieka. Osmanai vykdė genocidą beveik prieš šimtmetį, bet viename žiauriausių etninių valymų žuvusių armėnų šešėliai vis dar persekioja mus ir neleidžia JAV sukurti stabilaus ir veiksnaus Irako. Tenka apgailestauti, kad užuot ištaisiusi vieną didžiausių istorinių neteisybių, rezoliucija dėl armėnų genocido veikiausiai gali pakenkti nacionaliniam saugumui ir tenkinti vien privačius politinius interesus.
Per Pirmąjį pasaulinį karą didžioji Turkijos armėnų dalis buvo išvyta iš Anatolijos į Sirijos dykumas. Iš ten jie mėgino pasiekti dabartinės Armėnijos teritoriją, bet didžioji dalis mirė nuo išsekimo ir troškulio.
Galima paklausti, argi nėra teisinga oficialiai pripažinti šių žmonių kančias ir mirtį. Iš vienos pusės, be abejo, teisinga. 20 a. istorija nebus visa, kol Turkija nepripažins jos režimo padaryto siaubo, kaip tą padarė Japonija ir Vokietija. Iš tiesų, jei Turkija būtų anksčiau prisiėmusi atsakomybę už praeities nuodėmes, šiandien nebūtume ten, kur esame.
Istoriniai genocido liudijimai yra patikimi ir patvirtinti užsienio diplomatų ataskaitomis. Savo laiku tos ataskaitos sukėlė nemenką tarptautinį pasipiktinimą. Nepaisydami to, turkai ir dabar agresyviai reaguoja į mėginimus diskutuoti armėnų genocido tema, ginčydami viską – nuo tyrimo metodų iki skaičių. Beje, gintis jiems sekasi prastai. Turkų pastangos tik skatina daugelio europiečių ir amerikiečių užuojautą nedidelei Armėnijos valstybei.
Bet problema ta, kad armėnų genocidas buvo praeityje, o gyventi turime šiandien. Per Turkijos teritoriją ir jos pietryčiuose esančią karinę bazę „Incirlik“ aprūpinami Irako šiaurės rajonai. Dabartiniu momentu būtent padėtis Irake yra svarbiausias dalykas.
Amerikos armėnai seniai kovoja dėl praeities nusikaltimų įvertinimo. Juos reikia suprasti, bet rezoliucija dėl genocido gali labai pakenkti šaliai, kuri tapo jų namais. Todėl galbūt momentą reikia parinkti labai atsakingai, kad rezoliucija nepakenktų nei amerikiečiams, nei armėnams“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).