Mitės noras demitologizuoti kai kuriuos beįsitvirtinančius ir lietuvių savimeilę glostančius pasakojimus apie naujausių laikų Lietuvos istoriją suprantamas, tačiau jo teiginiai gerokai supaprastina padėtį.
Nėra abejonės, kad M. Gorbačiovas sukūrė terpę, kurioje be represijos baimės buvo galima kritikuoti valdžią, abejoti jos dogmomis ir apskritai reikšti eretines mintis. Jei Jurijus Andropovas būtų buvęs sveikesnis žmogus, nebūtume išvydę Sąjūdžio 1988 m. Bet M. Gorbačiovas nesiekė sugriauti Sovietų Sąjungos ir net dabar apgailestauja dėl imperijos žlugimo. Jam rūpėjo sustiprinti šalies ūkį, kad Maskva galėtų sėkmingiau varžytis su Vakarais, išjudinti sustabarėjusią ir neveiksmingą biurokratiją, sukurti komunistinę santvarką su žmogiškuoju veidu. Jis net nesvajojo, kad sąjunginės respublikos norės palikti jo kuriamus naujus namus.
1991 m. rugpjūčio mėnesio perversmininkai nutarė pašalinti M. Gorbačiovą ne dėl jo ūkio reformų, Raudonosios armijos išvedimo iš Afganistano ar žodžio laisvės suteikimo. Net ne dėl to, kad M. Gorbačiovas pasyviai stebėjo Varšuvos sutarties šalių išsivadavimą iš Maskvos jungo. Pagrindinė priežastis buvo jų baimė, kad Sovietų Sąjunga nesustabdomai yra, ir kad būtina sutramdyti išcentrines jėgas prieš joms įgyjant nesustabdomą pagreitį.
Ne be reikalo švenčiama Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas buvo sui generis. Jis buvo ne tik pats pirmasis išsivadavimo aktas, bet kurį laiką ir vienintelis, kurį buvo siekiama įgyvendinti tučtuojau, o ne kada nors ateityje. Maskva griežtai reagavo, įvedė ekonominę blokadą, kitomis priemonėmis siekė priversti Lietuvą nusileisti. Lietuva gal šiek tiek susvyravo, bet liko iš esmės nepalaužta, savo pavyzdžiu kitoms respublikoms parodė, kad įmanoma atlaikyti Maskvos spaudimą.
Sausio įvykiai taip pat prisidėjo prie Sąjungos žlugimo. Lietuvos numalšinimas būtų neigiamai paveikęs laisvėjimo procesą visoje Sąjungoje, būtų leidęs Maskvai viešai nustatyti ribas, kurių nevalia peržengti, padrąsinęs aršiuosius komunistus panašias priemones taikyti kitur. Lietuvos gebėjimas išlikti parodė, kad blėsta Kremliaus galia, skatino kietos linijos šalininkus rimčiau galvoti apie M. Gorbačiovo nuvertimą.
Pagaliau Lietuvos parlamento gynėjai davė pavyzdį, kaip beginklė minia gali priešintis ginkluotiems daliniams. B. Jelcinas įsisąmonino šią pamoka, per perversmą kvietė demokratijos šalininkus Maskvoje ginti Rusijos Baltuosius rūmus, Vilniaus pavyzdžiu buvo statomos barikados. Neabejoju, kad Lietuvos ryžtas ir anksčiau paveikė B. Jelciną – juk jei M. Gorbačiovas negali sutramdyti mažytės Lietuvos, jis juolab nepajėgs priversti Rusijos federaciją paklusti jo valiai.
Lietuva viena nenulėmė Sovietų Sąjungos žlugimo. M. Gorbačiovo reformos, jo ir B. Jelcino konfrontacija padarė didelę įtaką. Paprastai vienos provincijos maištas nesudrebina sostinės, bet Lietuvos sukilimas rado atgarsį ir įkvėpė panašius judėjimus kitose imperijos dalyse. Verta prisiminti, kad kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, didieji Maskvos disidentai galvojo apie santvarkos pertvarkymą, laisvių ir teisių suteikimą, bet tikrai ne apie Sąjungos išardymą. Laisvės ir pasipriešinimo pavyzdys gali būti užkrečiantis, ypač jei nepasiseka jo nuslopinti.
Nors Lietuva viena neiškovojo savo nepriklausomybės, netikslu tvirtinti, kad tai ne jos nuopelnas, o ko nors kito dovana. Lietuvai buvo suteikta galimybė siekti laisvės ir ji tą progą išnaudojo ne tik 1988-1991 m., bet ir 1918-1920 m. Jei Lietuva būtų buvusi pasyvi, jei nebūtų buvę Sąjūdžio ar Lietuvos laisvės lygos ir gyventojų mobilizavimosi, nežinia kada Lietuva būtų nepriklausoma ir ar iš viso būtų. Bet aišku, kad 1991 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuva dar būtų buvusi sudėtinė Sovietų Sąjungos dalis.
Sąlygos 1918-1920 m. buvo dar sudėtingesnės, nes tautinis sąmoningumas buvo mažiau išsivystęs, o Rusijos imperija atrodė amžina. 1919 m. pavasarį jaunimas vangiai stojo į savanorius. Bet po Želigovskio kariaunos įvykdyto Vilniaus užėmimo gaivališko patriotizmo banga apėmė Lietuvą, buvo raginimų apginkluoti visą tautą, pasipriešinimą paversti nacionaliniu karu. Rusijos ir Vokietijos imperijų griūtis suteikė progą išsivaduoti, bet proga buvo išnaudota.
Ne visiškai suprantu, ką reiškia teiginys, jog Lietuvos nepriklausomybė nėra „mūsų nuopelnas“. Kiekvienu atveju mes esame ne išimtis, bet norma. Ne tik Lietuva, ir ne tik mažos šalys priklauso nuo tarptautinės konjunktūros. Lenkija buvo atkurta 1918 m., kai žlugo visos trys jos teritoriją užėmusios imperijos. Iš nacių okupacijos ją išvadavo Raudonoji armija, naujas valstybės sienas nustatė ne Lenkijos politikai, bet JAV, TSRS ir Anglija. Net galingoji Prancūzija buvo išvaduota, o ne išsivadavo.
Tauta neturėtų pasiduoti saviapgaulei, priskirti sau nebūtų laimėjimų ir žygdarbių. Bet nemažiau apmaudu, jei plintantis cinizmas užgožtų tikrus laimėjimus, neleistų deramai vertinti tai, kas tikrai vertinga.