Į šį skaičių sąmoningai neįtraukiau šiuose rinkimuose oficialiai dalyvaujančios vadinamosios Leiboristų partijos. Ji dalyvauja oficialiai įregistruotoje „koalicijoje“ su Darbo partija, iš kurios gretų ji ir buvo išskirta. „Leiboristų“ kandidatai, tokie kaip Loreta Graužinienė bei daugelis kitų žinomų Darbo partijos veikėjų iš „ištikimųjų“ rato, net neslepia, kad net formaliai tebėra Darbo partijos nariai, o „leiboristai“ (dar vadinami „jaunimu“) tiesiog neturėjo kitų kandidatų. Nežinau, kaip jie pasiskirstė, kas rinkimuose bus Darbo partijos, o kas – „leiboristų“ atstovas? Gal traukė burtus? Bet ne tame esmė.
Esminis paradoksas yra tas, kad tuo metu, kai realios koalicijos rinkimuose registruojasi kaip viena partija, kad nepadidintų sau rinkiminio barjero, Darbo partija ryžtasi registruoti koaliciją net neturėdama realaus koalicijos partnerio. Juo tampa fiktyvi partija, dirbtinai išskirta iš tos pačios Darbo partijos gretų.
Gal Darbo partija jaučiasi pakankamai populiari ir jai nebaisus tas 7 procentų barjeras? Aš vis dėlto nebūčiau toks tikras, kad ji jį tikrai įveiks – šiuose rinkimuose dalyvauja bent 8–12 partijų, kurių sąrašai turi realių šansų patekti į Seimą. Kai kurios iš tų partijų surinks gerokai daugiau nei 5 procentus, o procentų visada yra tik 100. Tad Darbo partijai tų procentų gali ir nepakakti.
Tad jei samprotautume racionaliai, Darbo partija vis dėlto rizikuoja. Kyla natūralus klausimas: vardan ko? Net jei padarytume prielaidą, kad Darbo partija į rinkimų rezultatus žiūri labai optimistiškai ir jokios rizikos dėl pasikelto rinkimų barjero nemato, klausimas išlieka – kam reikalingas visas tas maskaradas?
Gal Darbo partijai susikompromitavus, ieškoma „populiaresnio“ vardo? Bet „leiboristų“ pavadinimas nelabai žinomas net ir Darbo partijos rėmėjams. Šiuo atveju vienmandatėse apygardose „leiboristų“ vardu į rinkimus einantys Darbo partijos atstovai dar ir papildomai rizikuoja prarasti balsų, prisistatydami rinkėjams kaip niekam nežinomos partijos kandidatai.
Žinant Darbo partijos problemas, peršasi tarsi vienintelis realus paaiškinimas. Įklimpusi į finansines aferas partija jau seniai negauna valstybės dotacijų. Tuo tarpu Leiboristų partija – nauja ir „švari“, jai, kaip tariamos „koalicijos“ partnerei, priklausančios dotacijų dalies nebūtų preteksto neduoti. Gal visa esmė yra čia?
Paaiškinimas logiškas ir galbūt iš dalies teisingas, bet jame kažko trūksta. Jei toks planas yra, tai kodėl Uspaskichas apskritai nepaleido Darbo partijos ir vietoj jos neįkūrė Leiboristų? Tuomet nekiltų problemų dėl visos dotacijos, o ne jos pusės. Antra, ar Darbo partijai, kuri yra iš esmės milijonierių partija, be to, dar politinio verslo projektas, iš tiesų tokia jau svarbi ta valstybės dotacija? Štai negauna jos, o vis tiek nestokoja pinigų. Žinoma, dotacija jai praverstų, bet ar verta taip plėšytis dėl jos pusės?
Bet pirmiausia atsakykime į klausimą, kuo realiai rizikuoja Viktoras Uspaskichas šiuose rinkimuose? Dėl sudarytos fiktyvios koalicijos, jo partija netektų Seimo nario mandatų, jeigu peržengtų 5 procentų barjerą, bet nepasiektų 7 procentų ribos. Bet kurios partijos vadovai dėl tokio šūvio pro šalį nagus nusigraužtų, bet ar Uspaskichui tai tikrai didelis pralaimėjimas? Tiksliau, ar Uspaskichui yra skirtumas tarp visiško pralaimėjimo ir pergalės su kokiais 5–6 procentais balsų?
Pirma, ši partija sukurta ne tam, kad dirbtų opozicijoje, o tam, kad, būdama valdžioje, darytų biznį. Antra, nesunku numanyti, kad pats Uspaskichas, ilgą laiką nuo teisėsaugos slapstęsis Maskvoje, į Lietuvą galėjo grįžti tik tuomet, kai pasiekė kažkokius užkulisinius susitarimus, kad jam grįžus, teisėsaugos ranka jo nepalies. Bent jau taip ir atsitiko – po simbolinio arešto jis netrukus atsidūrė laisvėje ir dabar lyg niekur nieko dalyvauja rinkimuose.
Tiesa, oficialiai Uspaskichas neišteisintas, ir Temidės rūstybė dar gali jį užgriūti bet kurią akimirką. Galima suprasti, kad tolesnis jo likimas priklausys būtent nuo rinkimų rezultatų. Jei kai kam jis dar bus reikalingas kaip koalicijos partneris, jis išjos ant balto žirgo. O jei būsimajame Seime Darbo partija teturės nereikšmingą frakciją, Uspaskichas bus niekam nebereikalingas. Nuvarytų arklių likimas aiškus... Tad 6 procentai rinkėjų balsų Uspaskichui iš tiesų būtų toks pat pralaimėjimas, kaip ir negavus jokių balsų. 7 procentų kartelę jis užsikėlė puikiai suvokdamas, kad jos neperžengus, jam visien gali tekti krautis lagaminus ir vykti „pas mamą“.
Tiesą sakant, toks variantas visai realus net ir surinkus daugiau kaip 7 procentus balsų. Tad optimizmu Uspaskichas, regis, nespinduliuoja. Ar ne tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių jį šiemet parduoti savo kiaulių fermas? Žinia, kiaulidžių į lagaminą nesupakuosi... Suprantama, nesupakuotų liko dar daug dalykų, bet... Galutiniam sprendimui dar neatėjo metas. O gal visko ir nesupakuosi – pakaks atsarginių baltinių, dantų šepetuko ir... keleto milijonų.
Netrukus rinkėjai turės galimybę pasirinkti, ar mes pakankamai turtingi, kad galėtume Uspaskicho politino verslo projektui suteikti dar „1111 dienų“. Pasirinks ne tik tie, kurie ateis balsuoti už šią „originalią“ – šokančią, dainuojančią ir į finansines aferas įsipainiojančią – asmenybę bei jo partiją. Pasirinks ir tie, kurie išvis neateis į rinkimus, nes nuspręs, kad „nėra iš ko rinktis“, tuo tik padvigubindami už Darbo partiją atiduotų balsų politinį svorį.