Pirmiausia į žemę atsitrenkė orlaivio galas. G. Larsonas buvo nublokštas iš savo sėdynės. Tačiau lėktuvas judėjo toliau. Kibirkščiavo elektros laidai, ir lėktuvo korpusui pradėjus skilti pusiau, keleiviai pradėjo spiegti.
Kitas dalykas, kurį prisimena G. Larsonas, buvo tai, kad jis gulėjo ant kažkokios nuolaužos. Pamėgino pajudinti koją, bet pasirodė, kad yra įstrigęs. Netrukus nugriaudėjo sprogimas – nuo liepsnų užsidegė kuro bakai.
Kol aplinkui krito nuolaužos, G. Larsonas suvokė, jog turi gelbėtis. Dar kartą stipriai įkvėpęs („tai nusvilino mano plaučius, nes oras buvo toks karštas“), jis nustūmė nuolaužą ir nusirito ant žemės. Tuomet nušliaužė į saugią vietą. Iš lėktuvu skridusių 65 keleivių ir įgulos narių išgyveno tik 17 žmonių. G. Larsonas buvo tarp jų.
G. Larsonui iš esmės neįtikėtinai pasisekė. Prieš kelias minutes jis buvo pasielgęs taip, kaip nerekomenduojama. G. Larsonas sėdėjo lėktuvo gale ir šnekučiavosi su stiuardese. Nors degė ženklas, kad reikia prisisegti saugos diržus, jis, atvirkščiai, juos atsisegė.
„Nei iš šio, nei iš to, aš tai tiesiog padariau“, – pasakojo vyras. Paprastai dauguma žmonių, kurie prieš avariją būna neprisisegę saugos diržų, neišgyvena.
Tačiau, lėktuvus sudužus, G. Larsonas mąstė greitai ir sugebėjo išsigelbėti dar prieš tai, kai ugnis išplito.
Gaila, tačiau daugybė žmonių per pražūtingas katastrofas nesiima skubių veiksmų, kad išgelbėtų savo gyvybę. Kol laivas skęsta audringoje jūroje, jie ginčijasi dėl menkos grąžos ar tingiai stoviniuoja paplūdimyje, artėjant cunamiui.
Psichologai jau seniai žino, kad, iškilus spaudimui, žmonės imasi savidestruktyvių sprendimų. Žiniasklaidos pranešimuose daugiausia dėmesio sulaukia stebuklingai išgyvenę žmonės, tačiau dažniausiai jiems pavyksta išsigelbėti ne dėl savo pačių veiksmų.
„Mokymai, kaip išgyventi, susiję ne tiek su mokymu, kaip elgtis, bet kaip nedaryti tam tikrų veiksmų, kuriuos paprastai žmonės ketina daryti“, – sako Portsmuto universiteto psichologas Johnas Leachas, kuriam 1987 metais pavyko išsigelbėti nuo pragariško gaisro Londono metro stotyje „King`s Cross“. Jis teigia, kad, ištikus krizei, 80–90 proc. žmonių elgiasi netinkamai.
Vaizdo medžiagoje su 2011 metų žemės drebėjimu Japonijoje matyti, kaip žmonės rizikuoja savo gyvybėmis, skubėdami prekybos centre gelbėti krentančius alkoholio butelius. Anksčiau šiais metais Denverio oro uoste, užsiliepsnojus vienam lėktuvui, evakuoti keleiviai neskubėjo trauktis nuo orlaivio ir fotografavosi asmenukėms.
Intelektas tokiais atvejais neturi jokios reikšmės – proto migla, kuri apgaubia mąstymą pavojaus akimirkomis, būdinga bet kokio išsilavinimo žmonėms.
2001 metais vienas Kembridžo universiteto dėstytojas plaukiojo baidare prie Vaito salos krantų, bet audringoje jūroje apsivertė. Daugiau kaip 20 minučių jis laikėsi įsikibęs už apvirtusios baidarės ir tik tuomet prisiminė, kad turi mobilųjį telefoną. Išsikrapštęs telefono aparatą, pirmiausia jis paskambino savo seseriai Kembridže, tuomet – savo tėvui, šis tuo metu buvo už 5 tūkst. km Dubajuje. Galiausiai jis buvo išgelbėtas, kai jo artimieji kreipėsi į Pakrantės apsaugos tarnybą.
Taigi, jeigu jus ištiko gyvybei pavojinga nelaimė, kokių veiksmų reikėtų vengti?
1. Sustingimas
Pagalvojus apie katastrofą, paprastai iškyla masinės isterijos vaizdai. Bent jau kino filmuose žmonės bėga, mosikuodami rankomis. Tačiau tikrovėje natūraliausia žmogaus reakcija nelaimės akivaizdoje yra... tiesiog nieko nedaryti.
Neseniai per išpuolį ant Londono tilto peiliais ginkluotus užpuolikus ne tarnybos metu sutramdyti bandęs policijos pareigūnas pasakojo, kad praeiviai stovėjo netoliese kaip įbesti, „tarsi automobilio žibintų apšviesti elniai“.
Ši reakcija yra tokia visuotinė, jog psichologai dabar kalba apie „kovok, bėk, sustink“ atsaką.
Kai žmogus iš baimės sustingsta, tokia reakcija išoriškai atrodo pasyvi, tačiau tuo metu smegenys mus aktyviai stabdo. Kai organizme padaugėja adrenalino ir mūsų raumenys įsitempia, primityvios „smegenėlės“ kaklo apačioje siunčia signalus, kad liktume prikaustyti prie savo vietos.
Toks pat mechanizmas būdingas ir gyvūnams, pradedant žiurke ir baigiant triušiu: tai žūtbūtinis bandymas išvengti plėšrūno, kad jis nepastebėtų savo aukos. Tačiau katastrofos atveju kova su tokiu savanos laikų palikimu yra gyvybiškai svarbi.
2. Nesugebėjimas mąstyti
Nustatyti, kad streso metu mūsų smegenis ištinka krachas, padėjo vienas nerimą keliantis atradimas.
10-ojo dešimtmečio pradžioje, Persijos įlankos karo metu, Izraelis ruošėsi Irako atakai. Po to, kai 9-ajame dešimtmetyje Irako armija panaudojo nuodingas dujas, Izraelio armija rengėsi blogiausiam scenarijui. Gyventojams buvo dalijamos dujokaukės ir švirkštai su nervus paralyžiuojančių dujų priešnuodžiais. Izraelio šeimos buvo instruktuotos namuose įsirengti „saugius“ kambarius. Pasigirdus sirenoms, žmonės turėjo juose pasislėpti ir užsidėti dujokaukes.
Sausio 19–21 dienomis buvo surengtos 23 atakos. Ant daug gyventojų turinčio Tel Avivo miesto buvo numesta beveik 13 tonų sprogmenų.
Nors cheminis ginklas nebuvo panaudotas, daugiau kaip tūkstantis gyventojų buvo sužeisti. Tačiau ne tomis aplinkybėmis, kaip būtų galima įsivaizduoti.
Išanalizavus į ligonines atgabentų sužeistųjų atvejus paaiškėjo, kad sprogmenys tiesiogiai sužalojo tik 234 žmones (22 proc.). Dauguma sužeistųjų – daugiau kaip 800 žmonių – susižalojo nesant jokiam pavojui, kai pasigirdo vienas iš klaidingų aliarmų.
Tarp nukentėjusiųjų buvo ir 11 mirties atvejų. Septyni žmonės mirė, kai užsidėjo dujokaukes ir pamiršo atverti filtrą. Šimtai žmonių susileido nervus paralyžiuojančių dujų priešnuodžių, nors nuodai nebuvo pasklidę. Dar 40 žmonių susilaužė kaulus ar pasitempė sausgysles, kai bėgo į slėptuves.
Kodėl taip įvyko?
Netgi ramiu metu mūsų smegenys dirba gana lėtai, o katastrofos įvyksta greitai. Norėdami gauti sertifikatus, orlaivių gamintojai turi įrodyti, kad visą lėktuvą galima evakuoti vos per 90 sekundžių: tyrimai atskleidžia, kad būtent po pusantros minutės smarkiai išauga rizika, jog ugnis persimes į lėktuvo saloną. Tačiau tokiu laiku dauguma keleivių dar tik bando apgraibomis atsisegti savo saugos diržus.
Tai susiję su tuo, kaip mes priimame sprendimus. Paimkime šachmatus. Tipiškas šachmatų meistras žino maždaug 50 tūkst. ėjimų: jeigu žirgas yra langelyje x, atlik ėjimą y. Taigi keli pirmieji žaidimo ėjimai padaromi vos per kelias sekundes. Tačiau žaidimui tęsiantis toliau, galimų šachmatų pozicijų ant lentos vis daugėja. Pavyzdžiui, kiekvienam žaidėjui atlikus po keturis ėjimus, atsiranda daugiau kaip 288 mlrd. galimų kombinacijų.
Po kurio laiko žaidėjai nebegali kliautis išbandytomis strategijomis ir turi sumąstyti naujų. Tuomet žaidimo tempas ryškiai sulėtėja. Nors pirmieji ėjimai atliekami per kelias sekundes, tipiškas šachmatų meistrų žaidimas (maždaug 40 ėjimų) užtrunka daugiau kaip pusantros valandos.
Taip yra dėl to, kad, norint sugalvoti naujas strategijas, reikia kliautis darbine atmintimi, kuri yra atsakinga už laikiną informacijos saugojimą, kol priimame sprendimus. „Smegenys turi labai ribotus pajėgumus naujai informacijai apdoroti“, – teigė Centrinio Lankašyro universiteto psichologė Sarita Robinson.
Ištikus nelaimei, mūsų mąstymo greitis dar labiau sulėtėja. Smegenis pirmiausia užlieja geros savijautos hormonas dopaminas. Nors šis hormonas paprastai būna susijęs su pasitenkinimu, jis taip pat atlieka svarbų vaidmenį parengiant organizmą pavojui. Dopaminas suaktyvina kitus hormonus, įskaitant adrenaliną ir streso hormoną kortizolį. Štai šioje vietoje prasideda bėdos.
Toks hormonų kokteilis užblokuoja kaktinę smegenų žievės skiltį, kuri yra atsakinga už tokias aukštesnes funkcijas kaip darbinė atmintis. Taigi tuomet, kai labiausiai reikia nuovokos, mes tampame užmaršūs ir linkę priimti netinkamus sprendimus.
3. Tunelinis mąstymas
Mums atrodo, kad, ištikus krizei, rasime kūrybišką išeitį iš bėdos. Tačiau, atspėjote, būna priešingai. Tipiškas atsakas į nelaimę būna „atkaklumas“ – bandymas spręsti problemą vieninteliu būdu, vėl, vėl ir vėl, nepaisant rezultatų. Tai nutinka taip dažnai, jog net nulėmė lengvųjų orlaivių saugos diržų dizainą.
Kadangi žmonės įpratę saugos diržus rasti ties savo klubais, nelaimės atveju tai būna vienintelė vieta, kur jie jų ieško. Anksčiau inžinieriai yra bandę diržų sagtį sumontuoti šiek tiek aukščiau, bet, apėmus panikai dėl avarinio nusileidimo, žmonės jų tiesiog nesugraibydavo. Kiti incidentai parodė, kad per krizę pilotai pradeda naudotis tik vienu prietaisu.
Įdomu tai, kad toks tunelinis mąstymas būdingas ir tiems žmonėms, kuriems negrįžtamai buvo pažeista kaktinė smegenų žievės sritis. Tai leidžia daryti išvadą, kad dėl nelankstaus mąstymo nelaimių metu tikrai yra kalta stresinė smegenų reakcija, išjungianti šį regioną.
4. Įstrigimas rutinoje
„Daugybė žmonių žuvo tuo metu, kai grįžo į namus pasiimti piniginės ar norėjo patikrinti, ar nepaliko įjungtos viryklės“, – sakė katastrofų ir nelaimių valdymo specialistas Jamesas Goffas iš Havajų universiteto. Daugybę metų pradirbęs su visuomene, kad pagilintų jos žinias apie cunamius didelės rizikos regionuose, jis susidūrė su neįtikėtinomis reakcijomis į krizę.
Katastrofos akivaizdoje rizikuoti savo gyvybe dėl piniginės atrodo tikra beprotybė ar paprasčiausias kvailumas. Tačiau toks elgesys yra itin paplitęs – toks paplitęs, jog išgyvenimo psichologai net vadina jį „stereotipišku elgesiu“. Gyvūnijos pasaulyje šis terminas reiškia pasikartojantį ir bereikšmį veiksmą, pavyzdžiui, žingsniavimą pirmyn ir atgal zoologijos sode.
Žmonių atveju jis reiškia norą tęsti įprastus, kasdienius veiksmus, net jei, pavyzdžiui, dega jūsų namas. „Kai išeini iš namų, pasičiumpi piniginę. Apie tai net nesusimąstai, tai vyksta automatiškai“, – teigia J. Goffas.
Kai praėjusiais metais Dubajaus tarptautiniame oro uoste sudužo nusileidęs „Emirates“ lėktuvas, skridęs 521-uoju reisu, pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose buvo matyti, kaip keleiviai dūmų pilname orlaivyje repečkojasi po saloną, kad išsitrauktų savo krepšius iš bagažo lentynų. Laimė, nė vienas keleivis per šią avariją nežuvo (žuvo tik vienas ugniagesys, kovojęs su liepsnomis). Tačiau toks keleivių elgesys nebuvo pavienis atvejis: panašiai žmonės elgėsi ir prieš vienus metus. Taip pat – ir 2013 metais.
Taigi kodėl negalime įveikti šių nesąmoningų refleksų?
Pasirodo, kad kasdienybėje mūsų smegenys itin remiasi pažįstamomis situacijomis. Kai nėra jokios katastrofos, nerūpestingas krepšių ieškojimas nusileidus lėktuvui padeda mums atlaisvinti protinę vietą, kad galėtume savo dėmesį sutelkti į tuos įvykius, su kuriais dar niekada nebuvome susidūrę, pavyzdžiui, į gebėjimą susiorientuoti nepažįstamo miesto oro uoste. „Mes esame čia ir dabar, bet iš įpročio žvelgiame į ateitį“, – sako J. Leachas.
Naujos situacijos būna itin sunkios, nes žmogus bando susikurti naują jį supančio pasaulio modelį. Šis faktas paaiškina, kodėl taip pavargstame būdami užsienyje ar pradėję eiti naujas pareigas. Pavojaus atveju prisitaikyti prie naujų aplinkybių mūsų smegenims gali būti tiesiog per sunku, taigi mes linkstame elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę.
5. Neigimas
Ekstremaliais atvejais kai kurie žmonės visiškai ignoruoja pavojų. „Taip elgiasi daugiau kaip 50 proc. gyventojų: jie eina prie jūros pažiūrėti cunamio“, – sako J. Goffas. Jis turi nuotraukų su žmonėmis, kurie antrąją 2004 metų Kalėdų dieną stebėjo cunamį Indijos vandenyne. Jas padarė vienas žmogus, skubėjęs į aukštesnes vietas.
Pasak S. Robinson, neigimą dažniausiai sukelia dvi priežastys: arba žmogus nesugeba suvokti padėties kaip pavojingos, arba jis tiesiog nenori to daryti. Pastarasis atvejis itin paplitęs miškų gaisrų atveju, nes dažnai evakavimasis iš savo namų reiškia sutikimą, kad jų neteksi.
„Žmonės laukia, kol pamatys dūmus, o tuomet trauktis jau būna per vėlu. Taigi jie lieka įkalinti namuose, kurie nėra gerai parengti miškų gaisrams, arba rizikuoja sudegti evakuojantis“, – teigia pavojų valdymo ekspertas Andrew Gissingas iš konsultacinės bendrovės „Risk Frontiers“.
Jau dešimtmečiais mokslininkai žino, kad dauguma žmonių elgiasi apgailėtinai, vertindami grėsmę. Kai ant kortos pastatytas visas gyvenimas, mūsų smegenys linksta vadovautis jausmais, o ne faktais. Jos užblokuoja stresą keliančias mintis ir bando sumenkinti pavojų.
Tai paaiškina, kodėl vėžiu sergantys asmenys vidutiniškai laukia keturis mėnesius, kol nusprendžia kreiptis į gydytoją, arba kodėl per rugsėjo 11-osios atakas viršutiniuose Pasaulio prekybos centro aukštuose buvę žmonės delsė vidutiniškai penkias minutes, kol pradėjo evakuotis.
Vienas žmogus, kuris asmeniškai patyrė, ką reiškia neigti katastrofos realybę, yra Yossi Hassonas. Antrąją 2004 metų Kalėdų dieną jis su savo mergina nardė Tailande, kai smogė cunamis. Jie buvo po vandeniu, už kelių kilometrų nuo kranto. „Staiga pajutau, jog mane kažkas tarsi smarkiai pastūmė. Po šito nieko nebegalėjau kontroliuoti“, – pasakojo jis. Vėliau pora grįžo į salą.
Nors visas pajūris buvo sugriautas, o aplink laivą plūduriavo šiukšlės ir lavonai, Yossi paklausė, ar jie galėtų grįžti į viešbutį pasiimti savo lagaminų. „Laivo vairininkas atsakė maždaug taip: „Bičiuliai, jūsų viešbutis veikiausiai nebeegzistuoja“, – prisiminė Yossi.
Kaip reikėtų elgtis, ištikus katastrofai?
Dabar veikiausiai svarstote: jeigu negalima pasitikėti natūraliais instinktais, kuo tuomet vadovautis?
Anot J. Goffo, šansus išgyventi per katastrofą padidina išankstinis veiksmų planas. „Iš anksto žinant, ką reikia daryti, ir anksti imantis veiksmų, paprastai pavyksta pabėgti nuo cunamio, – sako jis. – Tai seniai žinoma.“
J. Leachas jau daug metų treniruoja karius, kaip reikėtų elgtis įvairiausių grėsmių atvejais, pradedant įkaitų drama ir baigiant vandenyje sudužusiu sraigtasparniu (užuomina: likite savo vietoje, kol sraigtasparnio fiuzelažas panirs po vandeniu ir apsivers. Tuomet paskutinę minutę reikia išlįsti, mėginant išvengti vis dar besisukančio rotoriaus menčių).
Jis žino, kad geriausias būdas išvengti proto užtemimo yra niekuo nepadedančias, automatines reakcijas pakeisti tomis, kurios galėtų išgelbėti gyvybę. „Reikia praktikuotis ir praktikuotis, kol išgyvenimo technikos taps dominuojančiu elgesiu“, – pažymi jis.
Tačiau kartais svarbiausia yra... sėkmė.
Kaip baigėsi G. Larsono, skridusio „Indian Airlines“ lėktuvu, istorija? Didžiausią pavojų jam sukėlė ne pati katastrofa, bet tai, kas nutiko po jos.
Po avarijos G. Larsoną aptiko keli vieno kaimo gyventojai ir nugabeno jį į ligoninę. Kai jis šliaužė tolyn nuo lėktuvo, ugnis buvo taip arti, jog nusvilino vienos galvos pusės plaukus. G. Larsonas patyrė pirmo ir antro laipsnio nudegimus, jam buvo sulaužyti dubens kaulai, sumušta ranka ir pažeista šlapimo pūslė.
Kad įsitikintų, jog G. Larsonas nepatyrė jokių kitų vidinių sužalojimų, gydytojai atliko jam patikrinimo operaciją. Prabėgus kelioms savaitėms, pradėjo kristi svoris, o žaizda niekaip negijo.
Tarsi nujausdamas kažką negera, G. Larsono chiropraktikas prapjovė siūles ir prakišo pro jas savo chirurgines žnyples. „Jis ištraukė 30 dienų senumo maždaug 30 cm ilgio susuktos marlės gabalą.“G. Larsonui pasisekė, kad svetimkūnis buvo aptiktas ir pašalintas – jeigu jis būtų pasilikęs organizmo viduje, G. Larsono būtų laukusios liūdnos perspektyvos.
Pasirengimas, greita reakcija, kasdienių įpročių nepaisymas ir realybės pripažinimas gali padėti išgyventi ištikus patiems blogiausiems scenarijams. Tačiau, kaip rodo G. Larsono atvejis, kartais prireikia ir geros dozės sėkmės.