Japonija tikisi įamžinti savo pilotus kamikadzes – būrį jaunų vyrų, kurie Antrajame pasauliniame kare daužė savo lėktuvus į sąjungininkų laivus.
© Vida Press

Tikimasi gauti iš UNESCO pasaulinio paveldo statuso jų laiškams.

Rupertas Wingfieldas-Hayesas susitiko su pilotu, kuris žuvusių bendražygių garbei surinko laiškų kolekciją, praneša BBC.

„Žodis „kamikadze“ tapo visko, kas keista, fanatiška ir nukreipta į savidestrukciją, sinonimu. Pamenu, kaip dar mokykloje Britanijoje mokėmės apie pilotus kamikadzes. Man buvo nesuvokiama tai, ką jie padarė. Tai ilgam nuspalvino mano įsivaizdavimą apie Japoniją, ramybės nedavė klausimas: „Kaip tai atsitiko? Kas paskatino tūkstančius jaunų japonų savo noru eiti į mirtį?“

Seniai norėjau užduoti šį klausimą pilotui kamikadzei. Galiausiai praėjusią savaitę paskambinau į jaukiai atrodančius namus centrinės Japonijos Nagojos miesto priemiestyje. Po kelių akimirkų duris atidarė neaukštas, energingas, tvarkingai apsirengęs pagyvenęs vyras su plačia šypsena veide.

Tadamasa Itatsu – 89 m. vyriškis žibančiomis akimis energingai paspaudė man ranką. Jis pasakė, kad dėl susitikimo manimi atšaukė teniso partiją.

Sunku patikėti, kad kadaise šis žvalus senukas buvo pilotas kamikadzė.

1945 m. T. Itatsu buvo 19 m. pilotas. Šimtai amerikiečių ir britų karinių laivų ir lėktuvnešių plaukė link Okinavos. Vadas paprašė jo prisijungt prie japonų liūdnai pagarsėjusios „specialiųjų atakų“ eskadrilės.

„Jei Okinavą būtų užgrobę, amerikiečių lėktuvai būtų padarę miestą baze ir iš jo puldinėję pagrindines Japonijos salas, – pasakojo jis man. – Taigi mes, jauni žmonės turėjome tam sutrukdyti. 1945 m. kovą buvo visiškai įprasta tapti pilotu kamikadze. Visi, kurių paprašė tapti savanoriais, sutiko.“

T. Itatsu namai – jo žuvusių bendražygių šventovė su sienomis, nukabintomis jaunų vyrų pilotų uniformomis nuotraukomis. Mums kalbantis jis vis pabrėžia, kad tie jauni vyrai nebuvo fanatikai, jie tikėjo, kad jų veiksmai gali išgelbėti tėvynę.

„Sveikas protas sako, kad gyvenimas – vienas, – sako jis. – Tad kam aukoti gyvybę? Kodėl su džiaugsmu tai daryti? Tačiau tuo metu visi, kuriuos pažinojau, norėjau tapti savanoriais. Turėjome būti kovotojais, kad užkirstume kelią invazijai. Buvome apsisprendę. Neturėjome abejonių.“

T. Itatsu nežuvo. Jam skrendant į taikinį, sugedo lėktuvo variklis, todėl jis buvo priverstas skristi į jūrą. Jis grįžo į būrį, tačiau nespėjus išskristi dar kartą, baigėsi karas.

Paskui daugelį metų jis nepasakojo, kas nutiko, jautė gėdą, kad liko gyvas. Jis dažnai pagalvodavo apie savižudybę, tačiau, kaip pats sako, pristigo drąsos.

Galiausiai aštuntą dešimtmetį jis pradėjo ieškoti žuvusių draugų artimųjų, prašyti jų žuvusių pilotų laiškų ir nuotraukų. Jo kolekcija tapo dabartinės Kamikadzių kolekcijos pagrindu.

Iš daugybės kartoninių dėžių T. Itatsu traukia juodu rašalu primargintus plonus popieriaus lapus, vieną atsargiai išlanksto, pasideda ant stalo ir pradeda skaityti.

„Brangi mama, vienintelis mano apgailestavimas – kad prieš mirtį nespėjau nuveikti daugiau. Tačiau žūti, kaip imperatoriaus kariui, garbė. Prašau neliūdėk.“

Daugybė laiškų parašyti panašiu stiliumi. Jie patvirtina, kad visai japonų kartai išplovė smegenis, kad jie pasiaukotų ir aklai paklustų imperatoriui.

Yra šiek tiek kitokių laiškų, rodančių, kad nedaugelis kamikadzių nepatikėjo propaganda.

Vienas iš įsimintiniausių – jauno leitenanto Ryoji Ueharos laiškas. „Rytoj tas, kuris tiki demokratija, paliks šį pasaulį, – rašė leitenantas. – Gali atrodyti, kad jis vienišas, tačiau jo širdis kupina pasitenkinimo. Fašistinė Italija ir nacistinė Vokietija įveiktos. Autoritarizmas – tarsi namo statymas iš suskilusių akmenų.“

Tad ką pasauliui daryti su kamikadzių laiškais? Ar reikėtų jiems suteikti pasaulinio paveldo statusą?

T. Itatsu akivaizdžiai galvoja, kad jie turėjo rinktis mirtį. Jis sako, kad didelė laimė „mirti už ateities kartas“. Net dabar, praėjus 70 metų, jis, regis, nemąsto apie tai, kas nutiko jam ir jo bendražygiams.

„Niekada nežvelgiu į praeitį su gailesčiu, – sako jis. – Žmonės, kurie mirė, mirė savo noru. Tada nuoširdžiai norėjau mirti kartu su jais. Vietoje to, teko sutelkti pastangas, kad išsaugočiau jų atminimą.“

Japonijoje vis dar sudėtinga su karo prisiminimais. Garsūs politikos ir žiniasklaidos atstovai vis dar dažnai skelbia absurdišką versiją – kad Japonija nepradėjo karo, kad nebuvo Nandzingo žudynių, o dešimtys tūkstančių moterų savo noru tapo japonų karių sekso vergėmis.

Dėl masinio Japonijos miestų bombardavimo karo pabaigoje ir dėl atominių bombų, numestų ant Hirošimos ir Nagasakio iš tiesų įgalima jaustis aukomis. Juk Japonija – vienintelė atominį išpuolį patyrusi šalis. Bombarduojant Tokiją per vieną naktį žuvo mažiausiai 100 000 civilių gyventojų. Visgi apie tai kalbant dažnai pamirštama arba nutylima, nuo ko viskas prasidėjo.

Tad ir troškimas prisiminti tragišką jaunų pilotų kamikadzių pasiaukojimą suprantamas. Tik dažniausiai pamirštama paklausti: „Kaip iki to priėjome?“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Siaubo pilį“ pastatęs vienas žiauriausių žudikų padarė labai didelę ir apmaudžią klaidą įžengę į pastatą žmonės dingdavo be pėdsakų (10)

H. H. Holmesas buvo vienas iš pirmųjų Jungtinių Valstijų serijinių žudikų. Savo specialios...

Apie metro, „Hyperloop“ galime tik pasvajoti, bet laukia šis tas įdomaus (24)

Nors Lietuvoje apie itin greitą susisiekimo priemonę „Hyperloop“ ar metro kol kas galime tik...

Savaitgalio orai: nedidelė paguoda – bent jau nesušalsime (3)

Savaitgalį tikrai nesušalsime, tačiau sušlapti visgi teks, mat saulėtas dangus nelepins,...

Putino Rusija. Naujas Rusijos planas Ukrainoje - tik dūmų uždanga virš tikrųjų tikslų (79)

Rugsėjo pradžioje spaudos konferencijos metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė ,...

Planuojantiems namo renovaciją – nauji reikalavimai (69)

Nuo lapkričio 1-osios įsigaliojo keletas Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti...

Rūbinėje Adomaitis pasiekė savo: ėmėme žaisti žymiai protingiau specialiai Krepšinis.lt iš Prištinos (26)

Įsivažiavo sunkiai, laimėjo lengvai. Lietuvos krepšinio rinktinė naująsias pasaulio čempionato...

Įvardijo jautriausias Gedimino kalno vietas: taip palikti per žiemą negalima (132)

Lankytojams užvertas Gedimino kalnas virto viena didele statybų aikštele. Ant jo zuja darbininkai...

Atsistatydino Luhansko separatistų lyderis Igoris Plotnickis (194)

Prorusiškų Ukrainos separatistų paskelbtos vadinamosios Luhansko liaudies respublikos (LNR)...

Santūrus Sabonis: sunku vertinti žaidimą, kai varžovai neturi keitimų specialiai Krepšinis.lt iš Prištinos

Nors Kosovo krepšininkai antroje rungtynių dalyje nebesipriešino Lietuvos rinktinei, daryti...

Gydytoja paaiškino, kodėl net ir norėdama negali pacientui skirti tai, ko jis vertas (162)

Gydytojai norėtų nuolatos atsinaujinti savo žinias ir kelti kvalifikaciją, tačiau iš savo...