Kaip tvirtino vienas iš pašnekovų, Rusijos prezidentas žodžiu pritarė apsikeitimui kaliniais.
Su verslininku pažįstamas asmuo sakė, kad V. Putino ir R. Abramovičiaus susitikimas įvyko vasario 16-osios rytą, likus maždaug keturioms valandoms iki pirmo pranešimo apie A. Navalno mirtį.
Su apsikeitimo planais susipažinęs tyrėjas Christo Grozevas taip pat girdėjo, kad V. Putinas, tikėtina, sutiko iškeisti A. Navalną. „Sprendžiant iš informacijos, kurią turėjome paskutinėmis dienomis prieš nužudymą, susidarė įspūdis, kad jis (net Rusijos derybininkų nuostabai) sutiko“, – portalui „Agentstvo“ sakė žurnalistas.
Visgi Ch. Grozevas yra įsitikinęs, kad V. Putinas tik apsimetinėjo: „Manau, kad tai buvo arba planų nužudyti priedanga, arba strateginis žingsnis, siekiant beveik užbaigti derybas, galvojant, kad jeigu jau Vokietija pasiryžo atiduoti Vadimą Krasikovą, net ir A. Navalnui mirus vokiečiai sutiks jį išmainyti į kitą, V. Putinui mažiau svarbų kalinį.“
Vienas iš pašnekovų V. Putino sutikimą, jeigu jis buvo, traktuoja panašiai: „Sužinojęs, kad Vakarai pasiruošę Rusijai atiduoti V. Krasikovą, V. Putinas šaltakraujiškai įsakė nužudyti Navalną.“ R. Abramovičiaus pažįstamas neskuba daryti išvadų ir siūlo pirmiausia sulaukti A. Navalno mirties tyrimo rezultatų.
Visi „Agentstvo“ kalbinti asmenys sutinka, kad A. Navalnas buvo pagrindinis, bet ne vienintelis apsikeitimo objektas. Rusija buvo pasiruošusi Vokietijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV) atiduoti A. Navalną, „The Wall Street Journal“ žurnalistą Evaną Gershkovichą ir į atsargą išėjusį jūrų pėstininką Paulą Whelaną (abu amerikiečiai kalinami Rusijoje). Du pašnekovai sako, kad mainais į šiuos asmenis Vakarų šalys būtų atidavusios Vokietijoje laisvės atėmimu iki gyvos galvos nubaustą žudiką, Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūną V. Krasikovą bei kurį nors JAV įkalintą rusą.
Vienas iš šaltinių girdėjo, kad derybų metu nuskambėjo ir Vladislavo Kliušino pavardė. Jis įkūrė įmonę „M13“, bendradarbiavusią su Rusijos prezidento administracija ir kitomis valstybinėmis institucijomis (JAV jis buvo nuteistas už kompiuterinius įsilaužimus ir prekybą pasinaudojant viešai neskelbta informacija).
Anot kito pašnekovo, V. Putinas norėjo į Rusiją susigrąžinti būtent V. Krasikovą, kad „įmonės ir žmonės“ suprastų, jog net įvykdę žiauriausius įsakymus nebus palikti likimo valiai.
Derybos dėl apsikeitimo kaliniais vyko mažiausiai nuo praėjusių metų pavasario. „Agenstvo“ pašnekovų teigimu, derybos užsitęsė, nes buvo daug dalyvių, turinčių savų interesų.
Pirmajame etape esą buvo akivaizdūs du dalykai: Kremlius labai nori V. Krasikovo, nuteisto Vokietijoje už buvusio čečėnų vado nužudymą, o Baltieji rūmai nori E. Gershkovicho ir P. Whelano, apkaltintų šnipinėjimu ir įkalintų Rusijoje. Berlynas iš pradžių nenorėjo dalyvauti derybose, nes manė, kad tai pakenks „Vokietijos, kaip laisvos ir saugios šalies, kurioje, pasirodo, galima netrukdomai žudyti politinius oponentus pačiame sostinės centre“, įvaizdžiui.
2023 m. vasarą Vokietija išreiškė sutikimą dėl mainų o Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock asmeniškai dalyvavo diskusijose, teigė vienas iš šaltinių. Visų pašnekovų teigimu, šeima sutiko dėl A. Navalno iškeitimo ir būtent ji vėliau atliko pagrindinį vaidmenį siekiant susitarimo.
2023 m. rugsėjį procesai dėl mainų buvo sustabdyti po to, kai leidinyje „The Wall Street Journal“ pasirodė straipsnis, kuriame pirmą kartą buvo atskleista, kad A. Navalną buvo rengiamasi iškeisti į V. Krasikovą. Diskusijos apie mainus, kaip teigiama, vėl suaktyvėjo gruodį, kai A. Navalnas buvo išsiųstas į koloniją už poliarinio rato – šeima įtikino Vakarus, kad pradėta ruoštis kažkam blogo.
Dėl mainų plano Vakarų šalys galiausiai susitarė per JAV prezidento Joe Bideno ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo susitikimą vasario pradžioje, tvirtino du „Agenstvo“ pašnekovai. Apie tai taip pat rašė naujienų agentūra „Reuters“, remdamasi savo šaltiniu.
A. Navalno komanda anksčiau teigė, kad V. Putinas nužudė Navalną po to, kai derybos dėl opozicionieriaus mainų pasiekė finalinį etapą.
