Tačiau rasti tikruosius šnipus sunku. O štai beginklę 52 metų moterį, kurios regėjimas plius trys su puse, surasti, pasirodo, kur kas paprasčiau, juolab, kad ji nesislėpė, rašo bbc.co.uk.
Pavasarį Irina padėjo Ukrainos kariuomenei, rinko aukas, vežė produktus, medikamentus ir drabužius. Bendradarbiavo su Ukrainos savanoriais. Aplinkui buvo daug užjaučiančių žmonių ir, Irinos teigimu, jie noriai aukojo pinigus.
Kartą moteris, norėdama atsiskaityti už aukas, savo planšetiniu kompiuteriu nufotografavo tai, ką nupirko už surinktas lėšas. Vėliau ji dėl to labai pasigailėjo.
Kai karas pasiekė Jasynuvatą, visi Irinos kaimynai išvažiavo. „Aš likau, nes esu tokio keisto charakterio. Kai nurimdavo bombardavimas, maitinau visus gatvės gyvūnus. Mes turėjome gerą namą, kurį statėme 18 metų, tris kates ir du šunis, akvariumą. Buvo rūsys, kuriame slėpdavausi bombardavimo metu. Kartojau sau, kad karų pasaulyje buvo daug, žmonės ištverdavo tuos karus ir išgyvendavo. Ir aš turiu tai padaryti“, – pasakojo pusamžė ukrainietė.
Irina savęs didvyre nelaiko: „Aš jau nebegalėjau padėti kariams. Likau tiesiog kaip moteris, norėjusi išsaugoti savo namą ir maitinti gyvūnus, likau viena. Tikėjausi apsiginti nuo marodieriavimo, bet man nepavyko“.
„Bandžiau apsaugoti žmones“
„Stengiausi iš visų jėgų nieko nekalbėti. Pasakiau visus savo slaptažodžius, tačiau stengiausi apsaugoti žmones, kuriuos žinojau“, – prisimena ji.
Moteris pasakoja, kad po nesėkmingų apklausų ji buvo nuvesta į pirmąjį aukštą, „pas osetinus“.
„Ten kalba buvo visai kita. Mane mušė, iš manęs tyčiojosi, šaudė man palei ausis pistoletais, grasino sadistiškai išprievartauti, pasakojo, kaip tai vyks, – prisimena Irina.– Vienas iš jų manęs nekentė labiau už visus. Jis kviesdavosi mane prie kameros grotų, atidarydavo grotas, reikalaudavo, kad stovėčiau tiesiai, įsibėgėdavo ir spirdavo koja į krūtinę. Aš skrisdavau sienos link ir dar dešimt minučių negalėjau normaliai kvėpuoti. Tai juos labai linksmino“.
„Ypač baisu buvo, kai atvežė kažkokį vyrą. Aš jo nemačiau, tačiau jį mušė, jis stipriai rėkė. Ir aš šaukiau, šliaužiojau grindimis ir maldavau, kad mane tiesiog nušautų“, – prisipažįsta ukrainietė.
„Mušė daugiausia moterys“
Tačiau žudyti Irinos neketino. Užtat jai ant kaklo pakabino plakatą su žodžiais „Ji žudo mūsų vaikus“, uždėjo ukrainietišką simboliką ir išvežė į Donecko centrą.
„Aš laikiausi už stulpo, kad nenugriūčiau. Buože daužė man per kojas. Kažkokia moteris man ant veido sutraiškė du pomidorus. Skendau ašarose ir kraujosrūvose. O vietos gyventojai prieidavo, fotografavosi su manimi, jiems buvo įdomu, – sako Irina. – Iš gerų automobilių išlipo jauni gražūs vaikinai. Iš pradžių vienas fotografavosi su manimi, paskui jie keitėsi. Tačiau vyrai manęs nemušė, mušė daugiausiai Donecko moterys. Mušė su kažkokiu sadistišku žiaurumu. Viena bobutė mušė mane pagaliu, kuria rėmėsi eidama – per nugarą, per pečius ir per galvą“.
„Meldžiau vieno – kad mane nužudytų. Nuotrauka neatspindi visko, kas ten vyko. Aplink mane nuolat buvo ginkluoti žmonės, jie juokėsi ir svarstė, ką čia dar su manimi padaryti, pasakojo galimus kankinimų variantus“, – prisimena Irina.
Taip ji ir stovėjo tris valandas, laikydamasi stulpo.
„Galiausiai aš pamačiau du žmones, jie buvo kažkokie santūrūs, be išraiškos veiduose. Tuo jie labai išsiskyrė“, – pasakoja moteris apie užsienio žurnalistus, kurie ją nufotografavo ir atsitraukė.
„Tegul jie tiki tuo, kuo tiki“
Žurnalistai susisiekė su bataliono „Vostok“ vadu Aleksandru Chodakovskiu. Jis esą nežinojo, kad Irina laikoma jo bazėje. Vadas buvo pasipiktinęs, įtūžo ant savo darbuotojų ir nurodė moterį paleisti. Paklausė, kas ją mušė.
„O kaip aš galiu pasakyti, kas mane mušė? Pasakiau jam, kad mano krūtinę koja spardęs vyras iš pažiūros buvo pats inteligentiškiausias iš visų“, – pridūrė Irina.
A. Chodakovskis pareiškė žurnalistams ir savo vyrams, kad Irina neįvykdė jokio nusikaltimo, panaikino jai kaltinimus ir paskyrė savo bataliono karį jai palydėti.
„Šis karys anksčiau buvo Ukrainos milicininku. Mes pakeliui bendravome, jis man pasakojo apie savo šeimą. Kai mes atsisveikinome, apkabinau jį. Nežinau, kaip žmonės tai priims. Tačiau tas žmogus nepadarė man nieko blogo“, – sako ji.
Išvažiuodama iš Donecko Irina galvojo apie tuos, kurie ten liko.
„Ką pasakyti Donecko moterims? Tegul jos toliau tiki DLR („Donecko liaudies respublika“, red.) ir išvaduotojais iki gyvenimo pabaigos. Tai jų teisė. O visiems, kurie dar neišvažiavo ir kurie nepalaiko DLR, noriu pasakyti: nejuokaukite ir nežaiskite su ugnimi! Klydau pasilikdama okupuotoje teritorijoje. Šie žmonės nejuokauja. Pasigailėjimo nebus. Kas galite – išvažiuokite. Normalūs žmonės tegul išgyvena“, – baigia pasakojimą Irina.