36 metų D. Grigorjevas turėjo būti laineryje ATR-72, kuris pirmadienį ryte sudužo netoli Tiumenės. Tačiau iki skrydžio likus kelioms valandoms, jis nusprendė atidėti komandiruotę į Surgutą, nes po jėgos aitvarų turnyro jautėsi labai pavargęs.
„Bilietus jau turėjau rankose, - tinklalapiui pasakojo katastrofos išvengęs verslininkas. – Tačiau po varžybų grįžau į Tiumenę savo automobiliu. Kelias valandas vairavau – buvo labai blogos oro sąlygos ir siaubingas kelias. Namus pasiekiau tik trečią valandą nakties. Nusprendžiau skristi į Surgutą kitu reisu, kuris buvo numatytas antradienį. Iš nuovargio net nepaskambinau į oro uostą, kad pasikeisčiau bilietus“.
D. Grigorjevas iš paskutinių jėgų grįžo namo ir krito miegoti, o jau po keturių valandų lėktuvas, kuriuo jis turėjo skristi, sudužo, du kartus pamėginęs pakilti iš Roščino oro uosto.
„Man paskambino mūsų generalinio direktoriaus pavaduotojo žmona ir paklausė, ar aš gyvas, - toliau pasakojo vyras. – Tada viskas vyko kaip sapne. Pirmiausia, ką padariau, tai paskambinau savo mamai“.
Įmonė, kurioje dirba D.Grigorjevas, Tiumenėje užsiima montavimo darbais. Vyras yra daugiavaikis tėvas.
„Turiu tris vaikus, - tęsė D. Grigorjevas. – Tai turėjo būti trumpa, trijų dienų darbo komandiruotė. Kai pagalvoju, kad ji galėjo būti lemtinga ir kad aš galėjau matyti savo šeimą paskutinį kartą gyvenime… Esu dėkingas likimui, kad neįsėdau į tą lėktuvą. Labai gaila žmonių, kurie juo skrido“.
D. Grigorjevas atšaukė visas artimiausiu metu planuotas keliones.
„Netgi nežinau, ar galėsiu dabar skristi į Surgutą. Psichologiškai jaučiuosi labai sukrėstas“, - pažymėjo jis.