„Nepriklausomi rinkimų stebėtojai skaičiavo, kiek žmonių atėjo balsuoti ir po to rezultatus lygino su tuo, kas užfiksuota protokoluose. Skirtumas kai kur buvo labai nedidelis, gal apie 10 proc. Tai reiškia, labai nedidelis Baltarusijos mastais. Bet kai kur aktyvumo skirtumai siekė iki 70 proc.“, - DELFI pasakojo V. Jurkonis.
- Iš tikrųjų, reikia pasakyti, kad tai buvo patys ramiausi rinkimai, nes nebuvo didelių lūkesčių. Tarkime, 2008-aisiais lūkesčių buvo daugiau dėl neva galimo Europos Sąjungos ir Baltarusijos suartėjimo, o 2004-aisiais šalia rinkimų buvo dar ir referendumas, kuris buvo net svarbesnis nei rinkimai. Todėl šie rinkimai atrodė mažiausiai reikšmingi ir dėl to ramiausi.
Aišku, per šiuos parlamento rinkimus ne pirmą kartą buvo keliamas boikoto klausimas, bet bendrąja prasme rinkimai buvo daugiau įdomūs tik iš tos pusės, kaip manevruos ir kaip elgsis pati opozicija. Pati rinkimų eiga, scenarijus buvo pakankamai aiškūs iš anksto.
- Ar Baltarusijos opozicija, žvelgiant iš šalies, dėjo kokias nors pastangas, kad visuomenei būtų parodyta, jog rinkimai buvo nedemokratiški, neteisingi?
- Ta opozicijos dalis, kuri buvo už boikotą, labai aiškiai pasisakė: mes esame už teisingus rinkimus, už rinkimus šalyje, kurioje nėra politinių kalinių. Jie išnaudojo rinkimų kampaniją būtent tam – dalyvavo rinkimų kampanijoje ir iki finišo likus labai nedaug laiko, atšaukė visus savo kandidatus.
Ši opozicijos dalis pasistengė pasiekti rinkėją su žinia, kad jie už teisingus rinkimus ir už šalį be politinių kalinių. Ir kadangi Baltarusijoje yra politinių kalinių, opozicija yra nelygiavertėje padėtyje palyginus su valdžia, dėl to jie atšaukė visus savo kandidatus parodydami, jog rinkimai Baltarusijoje yra tik imitacija.
- Gal jūs galite priminti, dėl kokių priežasčių Baltarusijos rinkimai laikomi neteisėtais – ar klastojami jų rezultatai, pasitelkiamos administracinės priemonės?
- Be abejonių, mažiausia, kas yra daroma, tai pasitelkiamos administracinės priemonės. Šalia to, egzistuoja absoliuti žiniasklaidos kontrolė, todėl opozicijos ir valdžios jėgos yra visiškai nelygiavertės.
Kitas dalykas, rinkimų komisijose negali dirbti opozicijos atstovai, jie negali stebėti rinkimų proceso iš vidaus ir užtikrinti, kad rinkimai vyktų skaidriai. Šiemet labai aiškiai buvo identifikuotas fiktyviai padidintas rinkėjų aktyvumas.
Oficialūs duomenys skelbia, kad rinkimuose balsavo praktiškai trys ketvirtadaliai visos visuomenės, nors nepriklausomi stebėtojai pateikė duomenis, jog šie rodikliai kai kuriose rinkimų apylinkėse padidinti vos ne 70 proc. Tai rodo, kad aktyvumas rinkimuose nebuvo toks aukštas, bet Baltarusijos valdžiai reikėjo parodyti, jog visuomenė boikoto idėją visuomenė visiškai atmetė ir kad Baltarusijos „demokratijos“ rinkėjai yra daug aktyvesni palyginus su Vakarų demokratijomis.
- Negi Baltarusijos valdžia neranda elegantiškesnių priemonių? Ne tokių pastebimų?
- Nepriklausomi rinkimų stebėtojai skaičiavo, kiek žmonių atėjo balsuoti ir po to rezultatus lygino su tuo, kas užfiksuota protokoluose. Skirtumas kai kur buvo labai nedidelis, gal apie 10 proc. Tai reiškia, labai nedidelis Baltarusijos mastais. Bet kai kur aktyvumo skirtumai siekė iki 70 proc.
Kitas labai svarbus dalykas, kurio nepaminėjau, tai išankstinis balsavimas. Jei esi karys dalinyje ar studentas universitete bei darbuotojas gamykloje, tau atveža autobusą ir sako „Eik balsuoti“. Tokiu atveju asmuo iš esmės neturi pasirinkimo nebalsuoti — tave tiesiog nuveda ir tu privalai balsuoti.
Todėl išankstinio balsavimo metu aktyvumo rodikliai buvo labai aukšti ir čia valdžia savo administraciniais resursais susirenka labai didelę dalį priverstinių balsų – šitai irgi reikia turėti omenyje. Baltarusijos valdžia labai elegantiškai renka balsus prieš rinkimus, todėl rinkimų dieną pažeidimus pastebėti sunkiau. Realiai, jeigu atimtume tuos priverstinius balsus, aktyvumas rinkimuose būtų dar mažesnis nei fiksavo nepriklausomi stebėtojai.
- Baltarusijos opozicijai nuolat priekaištaujama, kad ji yra nevieninga, negeba susitarti, pateikti vieningos programos. Ar šiame fronte yra naujovių?
- Opozicija buvo pasidalinusi į tris blokus pagal tai kokią strategiją reikia taikyti rinkimų kampanijai. Vieni boikotavo rinkimus visiškai, kiti dalyvavo rinkimuose iki pat paskutinės finišo tiesiosios ir tada atšaukė visus kandidatus, treti dalyvavo vadinamuosiuose rinkimuose iki pat galo. Visų trijų grupių taktika skyrėsi.
Na, vieningos programos parlamento rinkimuose opozicija nelabai ir galėjo turėti, nes parlamento rinkimai nėra prezidento rinkimai, kai siekiama turėti vieną opozicijos kandidatą. Tiesa, vienybės ir šiemet nebuvo baisiai daug, bet įdomiausias dalykas bus porinkiminis periodas, nes jau dabar opozicijoje pasigirdo balsų, kad ateinantiems prezidento rinkimas reikia turėti vieną kandidatą. Galbūt jie privers opozicijos grupes konsoliduotis. Bet reikia žiūrėti, kas vyks artimiausią mėnesį, nors apie tai užsiminė net keli opozicijos lyderiai.
- Tačiau juk jie visuomet kalba apie vieningą kandidatą, bet realybė paprastai būna kitokia?
- Iš tikrųjų tai ne visada tokia reakcija būdavo. Nežinau, kam ta žinia apie vieną kandidatą buvo adresuota – visuomenei, donorams ar tarptautinei bendruomenei – bet 2010 metais akivaizdžiai buvo sakoma, kad ir gerai, jog yra daug skirtingų opozicijos kandidatų, tai neva rodo demokratinį procesą, nes žmonės gali rinktis. Dabar pirmieji pasisakymai buvo aiškiai orientuoti į tai, jog prezidento rinkimuose turi būti vienas prieš Aleksandrą Lukašenką kovojantis opozicijos kandidatas.