„Turime didelę šeimą, auginame tris vaikus, tad, suprantama, vandens mums nepakanka“, – sako netoli Simferopolio esančioje Gresivkių gyvenvietėje gyvenanti Tatjana Michalčiuk.
Prieš metus Tatjana ir jos vyras Arsenijus nutarė iš Krymo šiaurėje esančio Armiansko miesto keltis į pusiasalio sostinę. Moteris pasakoja, kad viena iš tokio sprendimo priežasčių buvo baimė likti visai be vandens. Šiaurinė Krymo dalis laikoma sausiausia pusiasalio vieta, tad nelaimės atveju tokie miestai kaip Armianskas nukentėtų pirmiausia.
Priežasčių sunerimti tikrai yra. Pasak vietos pareigūnų, išdžiūvusios upės, senkantys vandens rezervuarai ir prastas derlius 2020-aisiais tapo Krymo realybe. 2020-ieji buvo sausiausi per pastaruosius 150 metų. Siekdama kovoti su sausra, Krymo valdžia kai kuriose pusiasalio vietose įvedė vandens tiekimo tvarkaraštį ir netgi yra pasirengusi išmėginti debesų sėjos metodą – dirbtinių kritulių generavimo būdą.
Vandens trūkumas sukelia grandininę reakciją. 2018-ųjų vasarą dideli karščiai ir ilgas laikotarpis be lietaus paskatino ne vieną nuodingų cheminių medžiagų – tokių kaip sieros dioksidas, vandenilio chloridas, amoniakas – nutekėjimą Armianske esančioje titano dioksido gamykloje „Krimskij titan“. Taršos problemos Tatjanos vyrui galiausiai baigėsi plaučių uždegimu, o keliems jo draugams diagnozuoti kvėpavimo takų nudegimai. „Kai persikėlėme, tikėjome, kad valdžia visada ras būdų aprūpinti vandeniu bent jau sostinę“, – prisimena Tatjana.
Portalas „Open Democracy“ aiškinosi, kaip Krymo gyventojai dorojasi su vandens krize ir kaip ją įveikti planuoja vietos valdžia.
„Vietoj vandens bėga rudas skystis“
„Iš čiaupo bėga ne vanduo, o kažkoks rudas skystis, – pasakoja Tatjana. – Kiekvieną dieną aš keliuosi šeštą ryto ir pusvalandį leidžiu vandenį į vonią, kad jis nutekėtų ir taptų nors kiek skaidrus, ir tada mano vyras galėtų išsimaudyti duše prieš eidamas į darbą, o aš galėčiau išplauti grindis.“
Tatjana aiškina, kad didžiulis vandens trūkumas yra ne vienintelė problema, kurią Simferopolio gyventojams kelia sausra. Iš karto po to, kai ėmė smarkiai trūkti vandens, jo kokybė taip pat pastebimai suprastėjo.
Nuo rugpjūčio pabaigos Simferopolyje ir Bachčysarajuje įvestas vandens tiekimo grafikas. Valdžios tarnybos vandens tiekimą apribojo ir šiam veiksmui atlikti numatė tris etapus. Šiuo metu Simferopolyje privatiems butams ir namams vanduo tiekiamas šešias valandas per dieną (tris valandas ryte ir tris vakare). Iš pradžių buvo manoma, kad tai bus griežčiausia įmanoma priemonė, tačiau dabar pareigūnai tvirtina, jog jei situacija vandens rezervuaruose nepasitaisys, vanduo Simferopolyje bus tiekiamas tik kas antrą dieną.
Valdžios institucijos visgi pripažįsta vandens kokybės problemą kai kuriuose Simferopolio rajonuose ir teigia, kad ji yra susijusi su tuo, jog vanduo nuplauna metalinių vamzdžių rūdis. Tatjanai ir Arsenijui Milchalčiukams išties teko išjungti jų bute įrengtus vandens filtrus, mat juos įrengusios kompanijos inžinierius šeimą įspėjo, kad filtravimo sistema po kelių dienų tokio užterštumo lygio nebeatlaikytų.
Kad galėtų gaminti valgį ir išmaudyti du mažus vaikus, Tatjana turi pirkti vandenį specialiuose terminaluose ir automobiliu parsivežti jį namo, supilstytą į butelius. Litras tokio vandens kainuoja nuo trijų iki keturių rublių (maždaug tris ar keturis euro centus). Šeima per dieną sunaudoja 40 litrų vandens.
Tatjana sako, kad teoriškai galėtų prisirinkti vandens nemokamai: įvairiuose Simferopolio rajonuose yra įrengtos specialios plastikinės geriamojo vandens statinės. Tačiau ši paslauga tikrai neveikia nepriekaištingai – kartais tenka važinėtis po visą miestą, kad pavyktų rasti vandens, statinės dažnai visur būna tuščios.
Iki 2014-ųjų, kai Rusija okupavo Krymą, 85 proc. vandens pusiasaliui buvo tiekiama kanalu, besidriekiančiu iš tiesiai šiaurėje esančio Ukrainos Chersono regiono. Maždaug 80 proc. vandens buvo suvartojama žemės ūkio reikmėms, o likę 20 proc. būdavo nukreipiami į vandens rezervuarus ir tiekiami gyventojams. 2014 m. Ukraina pastatė užtvanką ir užblokavo kanalą – taip nutraukė vandens tiekimą pusiasaliui.
Ukrainos valdžios atstovai ne sykį pakartojo vandens tiekimo okupuotam Krymui neatnaujinsiantys. Praėjusią vasarą Ukrainos vyriausybės vadovas Denysas Šmyhalis pareiškė, kad „vandens tiekimo Šiaurės Krymo kanalu atnaujinimas darbotvarkėje nenumatytas, šis klausimas nėra jokių derybų objektas“.
Kaip išgelbėti Simferopolį?
Šiuo metu Kryme yra daugiau nei dešimt natūralių nutekamojo vandens rezervuarų, dar vienas toks – Sevastopolyje. Šie telkiniai – vienintelis vandens tiekimo šaltinis regione.
Ekspertai nuo 2018-ųjų vis ragina atkreipti dėmesį į nerimą keliančius sausros požymius. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos tarybos sesijos metu Krymo valstybinės vandens kompanijos atstovai pranešė, kad reguliarus septynerių metų vandens ciklas artėja prie pabaigos ir artimiausioje ateityje vandens lygis vietiniuose vandens rezervuaruose bus gerokai žemesnis.
Praėjusių metų pavasarį meteorologai pabrėžė, kad Krymo kalnuose pastebimas žymus kritulių trūkumas. Lyginant su ankstesniais metais, kritulių lygis buvo 91–96 proc. mažesnis, o kai kuriuose kalnų upių baseinuose kritulių apskritai nebuvo.
Kai į Simferopolio rezervuarus sutekančio vandens kiekis ėmė siekti pavojingai žemą lygį, Krymo valdžios tarnybos ėmėsi priemonių, galinčių sostinėje padėti išlaikyti vandens balansą. Tarkime, buvo dislokuotas Rusijos kariuomenės dalinys, jis nutiesė 50 km ilgio vandens vamzdį, sujungiantį Simferopolį su netoli Belogorsko esančiu vandens rezervuaru.
Visgi, vietos gyventojų teigimu, įvairūs incidentai šį projektą tiesiog sužlugdė. Vamzdžiai buvo tiesiami paskubomis, jie neretai sprogdavo. „Visi Belogorsko gyventojai galėjo valandų valandas stebėti iš vamzdžių trykštančius dešimties metrų aukščio vandens fontanus“, – pasakoja vietos verslininkas Olegas Zubkovas.
2020-ųjų birželį Krymo vadovas Sergejus Aksenovas pareiškė, kad vienintelis Rusijoje debesų sėjos lėktuvas bus išsiųstas į Krymo pusiasalį. Radęs griaustinio debesis, šis lėktuvas juose „pasėja“ sidabro jodido ir taip sukelia lietų. Po S. Aksenovo pareiškimo valstybiniame viešųjų pirkimų konkursų portale paskelbtas „eksperimentinių darbų“ konkursas. Šio konkurso nugalėtoja tapo Centrinė Krymo aerologijos observatorija, federalinė biudžetinė organizacija. Ji sudarė 25,5 mln. rublių (apie 284,4 tūkst. eurų) dydžio sutartį. Projektas finansuojamas iš vietos biudžeto. „Open Democracy“ nepavyko išsiaiškinti, ar organizacija jau pradėjo darbus ir kada planuojamas projekto įgyvendinimas.
Visuomenės aktyvistas Olegas Kočerovas neabejoja, kad pusiasalį kankinanti sausra atskleidė vietos valdžios aplaidumą. O. Kočerovo teigimu, Simferopolio vandens tinklas smarkiai nusilpo ir vykdo tik 60–70 proc. pradinės funkcijos. Dėl šios priežasties didžioji dalis geriamojo vandens, išgaunamo iš rezervuarų, vartotojų nepasiekia ir tiesiog pradingsta dirvožemyje.
„Jeigu valdžios tarnybos per pastaruosius šešerius metus būtų įgyvendinusios plačios apimties vandens tiekimo tinklo atnaujinimo darbus, dabar būtų įmanoma išvengti griežtų apribojimų“, – pabrėžia O. Kočerovas.
Išdžiūvę šuliniai ir upės
Dabartinė sausra paveikė ne tik miestuose įsikūrusius Krymo gyventojus. Kaimų gyventojai, įsikūrę gyvenvietėse, kuriose vis dar stinga centralizuotos vandens tiekimo sistemos, taip pat dėl staigaus ir smarkaus upių vandens lygio ir požeminių vandens šaltinių sumažėjimo patiria vandens trūkumą
Golubinkos kaimo gyventoja Varvara Vasiljeva skundžiasi, kad „praėjusiais metais derliaus nebuvo. O derliaus nebuvo, nes vasarą liovėmės laistyti. Nebuvo vandens“.
Golubinka išsidėsčiusi Krymo Belbeko lygumoje, į pietvakarius nuo Bachčysarajaus. Dauguma šioje vietovėje esančių gyvenviečių neturi centralizuoto vandens tiekimo sistemos. Be to, vietos reljefo ypatumai nulemia, kad daugelyje sklypų nėra galimybės iškasti šulinį. Dėl šios priežasties daugumai kaimų gyventojų vandenį tenka semti iš bendrų šulinių.
V. Vasiljeva pasakoja, kad vasarą tapo akivaizdu, jog vandens slėgis jos šulinyje ima vis labiau silpti. Galiausiai vieną dieną žarnoje vandens visai nebebuvo.
„Šulinio siurbliai neveiks, jei nebus vandens. Mes keletą kartų jungėme siurblį, tačiau vandens nebuvo, jo lygis per mažas. Tad nusprendėme nerizikuoti ir tiesiog palikome savo žemę be vandens“, – aiškina V. Vasiljeva.
Be to, praėjusį rudenį Bachčysarajaus regiono gyventojams teko sukti galvas, kaip apsaugoti per lygumą tekančią vietos upę: Sevastopolio valdžios tarnybos ketino statyti vandens tiekimo sistemą, apimančią Kokožkos upę.
Buvo numatyta, kad šis naujas įrenginys surinks švarų vandenį ir nukreips jį į Černorečenskio vandens rezervuarą. Tai yra vienintelis vandens rezervuaras, aprūpinantis pusę milijono gyventojų turintį miestą.
Tačiau vietos gyventojų protestai buvo išgirsti ir projektas atšauktas. Vandens lygis upėje išlieka nepaprastai žemas.
Ekologė Margarita Litvinenko teigia, kad masinis Krymo upių džiūvimas yra vienas pavojingiausių reiškinių, sukeltų pusiasalį varginančios sausros. Per sausrą išdžiūvo keletas upių, įskaitant didžiausią Krymo upę Belbeką.
Kai kurios upės išdžiūvo dėl natūralių priežasčių. Kitos, tarkime, per Belogorsko regioną tekanti Bijuk Karasu upė, išdžiūvo dėl užtvanką stačiusių karinių dalinių įsikišimo. Susidaręs rezervuaras taip pat naudojamas vandeniui tiekti į Simferopolį, teigia statybos darbų liudininku tapęs šio regiono gyventojas Ilja Bolšedvorovas.
Vyriškis pridūrė, kad dėl šios priežasties keletas palei upę įsikūrusių kaimų neteko vandens, o kai kurios nykstančios augalijos ir gyvūnijos rūšys tapo pasmerktos visiškai išnykti.
Lyginant su kitais Krymo regionais, vandens tiekimo situacija Sevastopolyje šiuo metu atrodo stabilesnė. Štai praėjusių metų spalio pradžioje Černorečenskio miesto rezervuare vandens kiekis buvo 18 000 000 kubinių metrų (maksimalus kiekis – 67 000 000 kubinių metrų). Per dieną mieste vidutiniškai sunaudojama maždaug 170 000 kubinių metrų.
Maskvos įsikišimas
Nuo pat tos akimirkos, kai Šiaurės Krymo vandens kanalas tapo nebeprieinamas, Maskva ėmė ieškoti Krymo vandens trūkumo problemos sprendimų ir pasiūlė keletą variantų. Tačiau nė vienas iš šių projektų realybėje įgyvendintas nebuvo. Vandens vamzdyno projektas, kurio tikslas – tiekti vandenį Krymui iš Krasnodaro, buvo atmestas kaip nepraktiškas, druską iš vandens pašalinančių įrenginių statyba įvertinta kaip pernelyg brangi ir nepelninga.
Tad „visapusiškų sprendimų“ paieškas Maskva tęsia. Praėjusių metų rugsėjį Rusijos premjero pavaduotojas statybų ir regioninės politikos klausimais Maratas Chusnulinas pranešė nurodęs Gamtinių išteklių ir aplinkos ministerijai bei valstybinei geologinių tyrimų kompanijai „Rosgeologija“ parengti „vandens tiekimo visam regionui, o ypač – Sevastopoliui ir Simferopoliui, projektą“.
Valstybinei korporacijai „Rostech“ priklausanti kompanija „Schvabe“ pastaruoju metu mėgino Kryme atgaivinti druskos pašalinimo iš vandens (vandens gėlinimo) projektą. Kompanijos atstovai pareiškė esantys pasirengę prie Simferopolio įrengti pirmąją rusišką vandens gėlinimo sistemą.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vandens trūkumo Kryme problemos dažnai nekomentuoja. Naujo greitkelio atidarymo ceremonijoje jis tik trumpai užsiminė, kad problemą „vis dar reikia spręsti“.
„Kartais man atrodo, jog visa ši situacija tėra keistas ir neteisingas sapnas, – sako T. Michalčiuk. – Mes mėginome pabėgti nuo sausros, tačiau ji mus čia prisivijo. Kiek dar ilgai pajėgsime su visu tuo taikstytis? O ką galėsime padaryti, kai daugiau to nebepakęsime? Mėginu apie tai kol kas negalvoti.“
Specialistų teigimu, pagrindo optimistiškai nusiteikti yra nedaug. Vis daugiau pusiasalio regionų įveda vandens tiekimo apribojimus. Rudenį Aluštos miesto vadovybė nutarė vandens tiekimo tinkluose sumažinti slėgį.
Krymo ministrų tarybos pirmininkas Jurijus Gocaniukas numato, kad vandens apribojimai bus taikomi iki kovo mėnesio.
