Paskutinysis Vladimiro Putino kreipimąsis į tautą nacionalinės Rusijos televizijos buvo pavadintas „Žinia iš aukščiau“, o žymiausias Kremliaus propagandistas Dmitrijus Kiseliovas ją netgi prilygino Franklinas Delano Roosevelto, Winstono Churchillio ir Charles de Gaulle‘io kalboms.
Kalboje galima rasti tiek mesianistinių, tiek gynybinių užuominų. Krymą V. Putinas pavadino šventa ir Rusijai labai svarbia vieta, tarsi tai būtų Šventyklos kalnas Jeruzalėje, ir taip bus „nuo dabar ir visados“. Rusų stačiatikių bažnyčios arkidiakonas Andrejus Kurajevas savo bloge pažymi, kad, nors V. Putino kalba iš dalies remiasi religiniais motyvais, ji yra panašesnė į Benito Mussolinio pareiškimą užėmus Etiopiją: „Etiopija nuo dabar ir visados priklauso Italijai, kaip buvo Julijaus Cezario laikais“.
Savo kalboje V. Putinas pažymėjo, kad Kryme buvo pakrikštytas Kijevo princas Vladimiras, todėl Krymas turi tokią didžiulę reikšmę Rusijai. Tačiau iš tiesų nepaprastai mažai rusų žino princo Vladimiro krikšto faktą. Jiems Krymo pusiasalis greičiau siejasi su malonumais, o ne dvasingumu. Tai buvo vasaros atostogų, kurortinių romanų, valstybinių sanatorijų, kolektyvinių sodų vieta, Rusijos postimperinės nostalgijos simbolis. Sovietinė ideologija skelbė utopinę ateitį, o šiandieninė Rusijos ideologija sutelkta į praeitį. Tačiau konfrontacijos su Amerika motyvas išlieka pagrindinis. Kalboje V. Putinas jį pavaizdavo kaip Rusijos egzistencinės kovos dėl išlikimo suverenia valstybe dalį, palygindamas Vakarus su Hitleriu, kuris „mėgino sunaikinti Rusiją ir išstumti mus už Uralo“.
Putinas tvirtino, kad Vakarų sankcijos yra ne Rusijos intervencijos į Ukrainą rezultatas, o Amerikos siekis susilpninti Rusiją: „Jei Ukrainoje nieko nebūtų nutikę, jie rastų kitą pasiteisinimą norėdami suvaržyti augančią Rusijos galią“. Rusijos prezidentas apkaltino Vakarus Čečėnijos sukilėlių, gruodžio 4 dieną surengusių išpuolį Grozne, rėmimu. Pasak jo, Rusija yra ne agresorė, o auka, ginanti savo interesus ir vertybes nuo Amerikos, kuri surengė perversmą Ukrainoje ir tikisi ten dislokuoti raketas. Jei Rusija nebūtų įsiveržusi į Krymą, jis būtų tapęs JAV karine baze.
Kaip tvirtina filosofas ir kultūros istorikas Michailas Jampolskis, dominuojantis jausmas, kurį Kremlius kursto ir išnaudoja skleisdamas propagandą, yra apmaudas, sumišęs su pavydu ir priešiškumu. Žmonės, gyvenime susiduriantys su nesėkmėmis, nukreipia savo apmaudą į įsivaizduojamą priešą – šiuo atveju Ukrainos „fašistus“ ar JAV imperialistus.
Kaip ir sovietinė propaganda, kaltinusi išorės priešus dėl šalies nesėkmių, apmaudo jausmas yra pažeidžiamas realybės. Kuomet vaizdai televizijoje prieštarauja asmeninei žmonių patirčiai, propaganda nustoja veikti. „Negali parduoti žmogui to, ko jis nenori pirkti“, – sako vienas televizijos vadovas. Kaip rodo reitingai, naujienos apie Vakarų agresiją Rusijos gyventojams ima nusibosti. „Dabar žmonės nori melodramų ir pasakų“, – tvirtina TV kanalo vadovas.
Šiuo metu Rusijos gyventojams iš tiesų reikalinga informacija apie ekonominę krizę, kuri V. Putino pranešime buvo ignoruota. Besitęsiantis rublio kritimas, griūvantys gyvenimo standartai, smarkiai pakilusios maisto produktų kainos žmones neramina labiau nei separatistų Ukrainoje likimas. Kai pradėjo jaustis sankcijų poveikis, entuziazmas dėl karo ėmė sparčiai blėsti.
Apklausos rodo, kad per pastaruosius devynis mėnesius žmonių, pritariančių Rusijos karių buvimui Ukrainoje, sumažėjo nuo 74 iki 23 proc. Daug Rusijos gyventojų, maniusių, kad Vakarų sankcijos yra nereikšmingos, dabar nerimauja dėl Rusijos izoliacijos. „Sankcijos veikia“, – sako nepriklausomos analitinių tyrimų organizacijos „Levada Center“ vadovas Levas Gudkovas. Jis pažymi, kad per pastarąjį dešimtmetį Rusijos didžiuosiuose miestuose atsirado nemažai vartotojų, kurie šiandien nėra pasirengę susiveržti diržus. Tačiau tai nereiškia, kad tokie žmonės galėtų paaukoti vartojimą dėl pilietinių laisvių.
Nepaisant augančio nerimo dėl prastėjančių gyvenimo sąlygų, V. Putino populiarumas išlieka rekordiškai aukštas. Tačiau, kaip parodė 2011 metais vykę protestai, tai gali greitai pasikeisti. Apklausos rodo, kad bendras Rusijos kaip korumpuotos ir nesirūpinančios savo gyventojais valstybės suvokimas yra stiprus kaip niekada. V. Putinas žino apie šiuos pavojus. Kad išlaikytų savo pozicijas, jam reikalingas Rusijos ekonomikos augimas, kurį galėtų paskatinti Vakarų sankcijų panaikinimas, bet tuo pačiu būtina palaikyti priešo vaizdinį. Kad tai pasiektų, V. Putinas turi pasiduoti Rytų Ukrainoje ir tuo pačiu neprarasti Krymo. Istorinis terminas „Novorosija“, kurį Rusijos prezidentas pasitelkė siekdamas pateisinti intervenciją į Pietryčių Ukrainą, gyventojų kalboje nėra plačiai vartojamas. V. Putinas taip pat tikisi pritraukti užsienio investuotojus nesiimdamas jokių politinio liberalizavimo priemonių.
Net nepraėjus savaitei po V. Putino kalbos, kurioje jis laisvę įvardino kaip būtiną sąlygą šalies augimui, Rusijos pilietinės institucijos patyrė naujus suvaržymus. Maskvos Pilietinio švietimo mokykla, viena seniausių Rusijos nevyriausybinių organizacijų, skatinanti teisinės valstybės idėją, buvo įtraukta į užsienio agentų sąrašą. Žmogaus teisių organizacijai „Memorialas“ iškilo uždarymo grėsmė. Andrejaus Sacharovo centras patiria persekiojimus.
Kol kas atrodo, kad metodas, kuriam V. Putinas teikia pirmenybę spręsdamas šalies krizę, yra tiesiog apie ją nekalbėti. Jo žinia siekė įtikinti tautą ir elitą, kad nieko baisaus nevyksta ir Rusija gali atlaikyti tiek Vakarų sankcijas, tiek krentančias naftos kainas. Tačiau sakydamas savo kalbą Rusijos prezidentas atrodė pavargęs ir susirūpinęs, stokojantis pasitikėjimo savimi. Jautėsi milžiniškas kontrastas tarp šiandieninio Putino ir to Putino, kuris prieš ketverius metus per klausimų ir atsakymų sesiją, jauno Tiumenės gyventojo paklaustas, „Ar tiesa, kad jus visada lydi sėkmė?“, tvirtai ir nedvejodamas atsakė „Taip“.
