Kai eilinė Rusijos valdžios draudžiamoji iniciatyva priimama Vladimiro Putino arba kyla iš nuasmenintos Dūmos narių aplinkos, tai savotiškai logiška. Su V. Putino vardu glaudžiai susijęs ultrakonservatyvus posūkis pastarųjų metų Rusijos politikoje, o parlamentarus tam ir susodino į Dūmos kėdes, kad jie jį palaikytų, rašo dw.com. Blogiau, kai eilinių laisvių apribotoju tampa Dmitrijus Medvedevas.
D. Medvedevą prisimename, kaip geraširdį prezidentą modernizatorių, socialinių tinklų ir modernių prietaisų mėgėją, todėl kai kokia nors nepopuliari iniciatyva pasirodo iš jo vyriausybės, atrodo, kad D. Medvedevas išduoda save. Juk kažkada jis sakė, kad laisvė geriau nei nelaisvė, o dabar pats užgniaužia laisvę.
Rusijos premjero puslapyje tinklalapyje „Facebook“, paskutiniame modernizavimo laikų artefakte, dabar pamatysime visai neliberalius lozungus, ar kalba eitų apie importo pakaitalus, ar apie Ukrainos kritiką. Žmonėms, kurie kadaise su D. Medvedevo vardu siejo viltis su iš aukščiau įgyvendinamomis permainomis, dabar nejauku apie tai prisiminti. Buvo Medvedevas – nebėra Medvedevo.
Premjeras Rusijoje – mažiau nei premjeras
Suprantama, kad šiuo metu Rusijos valdžia iki tokio lygio putinocentriška, kad būtų naivu kalbėti apie kažkokius savarankiškus vyriausybės vadovo sprendimus. Premjeras Rusijoje – mažiau nei premjeras, savarankiško politinio svorio D. Medvedevas dabar neturi, arba, – tai gali būti visiškai logiška, – jis kruopščiai jį slepia.
Komentuoti gandus apie greitą D. Medvedevo atsistatydinimą jau seniai tapo prastu tonu. Šie gandai sklando nuo pačios jo premjero karjeros pradžios, o jis niekur nedingsta, toliau dirba, be to, kuo labiau artėja eiliniai rinkimai Rusijoje, tuo mažesnė vyriausybės kaitos tikimybė.
Bet koks naujas žmogus D. Medvedevo vietoje, – ar Kudrinas, ar Šoigu, – automatiškai bus laikomas beveik garantuotu V. Putino įpėdiniu, o tai alternatyvus valdžios centras, nesveikos nuotaikos pačiuose įvairiausiuose ratuose, konfliktai, nestabilumas. Na jau ne, geriau tegu lieka D. Medvedevas.
Per jo darbo premjeru metus stipriausia ypatybe, garantuojančia Medvedevo pozicijos pastovumą, tapo būtent tai – beveik komiškas viešasis įvaizdis ir demonstratyvus ambicijų atsisakymas. Niekas jo rimtai nevertina, jis niekam netrukdo, vadinasi, jo atstatydinimas mažai tikėtinas.
Medvedevas – antras Chruščiovas?
Vieša Rusijos valdžios hierarchija vargiai sutampa su realiu vaidmenų pasiskirstymu Kremliuje ir vyriausybėje. Jei spręstume iš minėjimo žiniasklaidoje dažnumo, įtakingiausiu po V. Putino rusų politiku yra Dmitrijus Peskovas, o tai vargu ar atitinka realybę.
Kas sudaro artimų V. Putinui asmenų ratą? Kuriam teks statymas, kai jis panorės be skausmo atsisveikinti su valdžia? D. Medvedevo pavardė paskutinė ateitų į galvą statistiniam politologui, bet čia ir gali būti pagrindinė Rusijos premjero paslaptis.
Gal tai ne visai korektiškas palyginimas, bet tarp rūsčių Josifo Stalino bendražygių, už kurio kiekvieno buvo didžiulis jėgos ir administracinis išteklius, daugelį metų rimčiausiu personažu buvo Nikita Chruščiovas, apie kurį memuarų autoriai rašė, kad Stalinas privertė jį šokti hopaką.
Dėsninga, kad būtent nerimčiausias bendražygis galiausiai ir tapo diktatoriumi.
Uždarame „kolektyvinės vadovybės“ rate labiausiai rizikuoja ir beveik visada pralaimi būtent tie, kuriuos laiko stipriausiais ir rimčiausiais. Ir kai jie perkanda vienas kitam gerkles, scenoje beveik visada pasirodo tas, kuris šoko ar tyliai šypsojosi. Jeigu tavęs rimtai nevertina, tai didžiausias privalumas, apie kurį galima svajoti.
Jei D. Medvedevas viešumoje ir toliau atrodytų pasitikintis savimi, toliau kalbėtų apie modernizaciją ir prieštarautų konservatoriams, jo karjera seniai būtų pasibaigusi. Regis, šiuo metu jis elgiasi teisingiausiai visoje Putino komandoje. Valdžios būklė Rusijoje tokia, kad labiausiai rizikuoja būtent tie, kurie neslepia savo ambicijų.
Galiausiai ta aplinkybė, kad apie Putino režimą šiuo metu galima visiškai rimtai spręsti, apibūdinant jį Stalino aparato tradicijų kategorijomis, – labai nepalanki diagnozė Rusijos valdžiai.
Bizantiškumas, kaip politinė filosofija, visada buvo išskirtinis viduramžių tvirtovės, iš kurios valdoma Rusija, gyventojų bruožas, bet nereikia pamiršti, kad Bizantija seniai žlugo ir jokios aparato intrigų tradicijos jos neišgelbėjo.
