Kai kurios partijos, tokios kaip Didžiosios Britanijos „UKIP“ partija, laikosi „geranoriško neutralumo“ Rusijos prezidento V. Putino atžvilgiu. Visas šias radikalias partijas vienija tai, kad jos meta iššūkį Europos Sąjungai ir tai labai paranku Rusijai, kuri nori matyti „silpną ir suskaldyta Europą“, teigia Vengrijos politikos apžvalgininkas Peter Kreko, rašo „AFP“.
Ilguoju laikotarpiu V. Putinas viliasi, kad šios partijos užims valdžią ir pakeis Europą bei atskirs ją nuo NATO ir Jungtinių Amerikos Valstijų.
„Maskva siekia sukurti ilgalaikį aljansą su visais, kurie ištikimi Rusijai“, – teigia rusas, politikos ekspertų grupės narys Konstantinas Kalačevas.
Šių partijų atstovai prisideda prie Kremliaus politikos komunikacijos ir pačioje Rusijoje. Kai 2014 m. Rusija aneksavo Krymą, savarankiškai pasiskelbę „stebėtojai“ iš Prancūzijos „Nacionalinio Fronto“ ir Austrijos „Laisvės partijos“ Rusijos televizijos kanaluose teigė, kad viskas buvo atlikta teisėtai.
Tai panašu į Šaltojo karo laikus, teigia ekspertai: „Tai pasenę komunistinių laikų metodai – skleisti propagandą ir ieškoti sąjungininkų“, – sako Prancūzijos radikalių dešiniųjų specialistas Jean-Yves Camus.
Vis dėlto Rusiją su radikaliomis Europos partijomis sieja „bendros vertybės“, tokios kaip prieštaravimai gėjų santuokoms. Šios idėjos dar labiau skatina „degradavusios“ Europos įvaizdį, kuris taip dažnai naudojamas Rusijos retorikoje.
Rusijos vilionės dažniausiai nukreiptos į Europos kairiuosius.
„Vokietijoje kairieji yra didžiausi A. Merkel kritikai dėl jos politikos Rusijos atžvilgiu“, – sako ekspertas K. Kalačevas.
Vienas iš didžiausių privalumų, kuriuos teikia Maskva, – finansinė parama. Neseniai Čekijos Rusijos kapitalo bankas Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ partijai suteikė 9 mln. eurų paskolą.
Prancūzijos naujienų tinklalapis šią savaitę paskelbė susirašinėjimus tarp Rusijos pareigūnų ir šios partijos atstovų, kurie patvirtina, kad egzistuoja ryšys tarp finansinės paramos iš Maskvos ir partijos simpatijų V. Putinui. Partijos „Nacionalinis frontas“ prezidentė atmetė tokius kaltinimus kaip nepagrįstus „svaičiojimus“.
Nepaisant sklandančių įtarimų, nėra įrodymų galinčių patvirtinti, kad Europos radikaliosios partijos yra finansuojamos Kremliaus lėšomis. „Wikileaks“ taip pat atskleidė, kad JAV ambasadorė Sofijoje išreiškė nuogąstavimus dėl galimo Bulgarijos radikalių nacionalistų partijos „Ataka“ finansavimo iš Rusijos.
Dauguma Europos populistinių partijų Rusijos-Ukrainos konflikte stojo į Rusijos pusę. Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ partija Rytų Ukrainą ir Krymą nuolat mini kaip Rusijos istorijos lopšį.
Naujasis Graikijos premjeras Alexis Tsipras išskrido į Maskvą 2014 m. gegužės mėnesį, praėjus dviem mėnesiams po Krymo aneksijos. Jo kraštutinių kairiųjų partija „Syriza“ įrodo politinio etiketo nykimą, kai tik į reikalus įsivelia Rusija.
Graikija gali „paralyžiuoti“ NATO sprendimų priėmimą, jeigu ji vetuotų karinę intervenciją prieš Maskvą, perspėja buvęs JAV saugumo patarėjas Zbignevas Bžezinskis. Vis dėlto šiuo metu Kremlius ir jo populistiniai sąjungininkai negalėjo palaužti vieningo Europos sprendimo taikyti Rusijai ekonomines sankcijas.
2014 m. Europos Parlamente radikaliosioms partijoms nepavyko suformuoti darnios politinės grupės.
Vis dėlto politikos ekspertų grupės narys K. Kalačevas įsitikinęs, kad Kremliaus dešiniojo sparno strategai turi ilgalaikių ambicijų.
Jų akyse „dabar pats laikas užmegzti ryšius su tais, kurie gali tapti naudingi ateityje. Tai naujos Europos aušra“.