Daugelio atmintyje tebėra gyvas 2013 m. gruodžio pirmosios vakaras – tada ukrainiečių verslininkas ir politikas „materializavosi“ Kijevo banko gatvėje per mitinguojančiųjų susirėmimus su teisėsaugininkais. Karštai kažką šaukdamas į nežinia iš kur atsiradusį garsiakalbį, P. Porošenka bandė prisiimti taikdario vaidmenį. Tačiau vos netapo auka.
Į vieną iš Regionų partijos steigėjų atlėkė plyta. Minia akimirksniu pasigavo skanduotę „Nagi, keliauk iš čia“...
Nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo. Ir žmonės rinkimų apylinkėse nusidriekusiose pirmosiose eilėse, kurios prasidėjo jau ryte ir netrumpėjo iki vakaro, visai nepanašūs į pirmas eiles įpykusio jaunimo, kuris žiemą susirinko prie Prezidento administracijos pastato.
Visiškai aišku: niekur trauktis P. Porošenko neketina, nors daugelis ir teigė, kad netikėtas politiko reitingas – ne itin sąžiningų sociologų vaizduotės vaisius.
Už prezidento rinkimų favoritą (16 val. apklausų duomenimis, už P. Porošenką balsavo nuo 51 iki 56 proc. Ukrainos piliečių, už Juliją Tymošenko – 13-17 proc., už Olegą Liaško – 7-8 proc.) likus valandai iki rinkimų apylinkių uždarymo balsavo Kijevo gyventojas Leonidas.
„Man rodos, Porošenka – geriausias variantas mūsų valstybei šiuo metu. Aš įsitikinęs, kad jis laimės jau pirmame ture. Duok Dieve, kad taip ir būtų. Su kuo nekalbėjau – visi už Porošenką“, – teigė vyriškis, stovėdamas po skėčiu su dukterimi. Kijeve – stiprus lietus.
„Jis ūkiškas, tvarkingas žmogus“, – tęsia simpatizuojantis Porošenkai. Bet juk jis – vienas iš Regionų partijos steigėjų? „Viešpatie, juk visi mes buvome... Aš irgi priklausiau Komunistų partijai! Bet juk tai nereiškia, kad aš...“ – sako Leonidas.
Kalba jis ukrainietiškai.
Regis, kiek nusiminusi pro apylinkės duris išeina blondinė Inna. Su ja – du jaunuoliai, mergina ir vaikinas. Šiandien jie taip ir nebalsvo konstatuoja moteris.
„Aš ką, idiote, kelias valandas stovėti eilėje?“ – užduoda ji retorinį klausimą. Sako, kad ketino atiduoti savo balsą „prieš visus“. „Koks prezidentas? Koks meras? Man vėžys. Neturiu pinigų gydymui. Ir jūs norite, kad aš tais p......s patikėčiau? Niekada gyvenime.“
Na, o dauguma atėjusių stovi eilėje. Sako, kad svarbiausia – patekti į rinkimų apylinkę iki 20 val. Tada, nepriklausomai nuo žmonių skaičiaus ir nuo to, kiek dar teks stovėti eilėje, balsuoti galės kiekvienas atėjęs.
Koridoriuje ant minkštasuolio nuobodžiauja porelė milicininkų. Į klausimą apie atmosferą apylinkėje žavi uniformuota dama išgąstingai išpučia akis ir iškalbingai žiūri į kolegą: „Na, pasakyk ką nors.“
„Kol kas pas mus ramu, – šypsosi šis. – Jokių provokacijų, jokių chuliganų, jokių bombų. Nė vieno skandalo...“
„Apylinkėse ramu. Padarysime viską, kas įmanoma, kad taip iki galo būtų. Tokių sąžiningų ir ramių rinkimų apskritai nepamenu. Odesa, kaip Pietų sostinė, vėl įrodo, kad mes – Ukraina“, – džiugina leidinio „Ukrainsaja pravda“ skaitytojus jaunas Odesos politikas, srities tarybos narys Oleksejus Gončarenko.
„Pamenate rinkimus į Radą 2012 m.? Minios vadinamųjų tituškų ir neaiškių tipų? O dabar – eilės, besišypsantys žmonės“, – rašo socialiniame tinklalapyje „Twitter“ vienas ukrainietis žurnalistas. Žodžiu, visa tai – tik ten, kur nėra karo.
Makijivkoje gatvėje dega biuleteniai, kurių niekam taip ir nepavyko užpildyti, ir laužia rankas rinkimų komisijos nariams.
Krymo totorių medžliso lyderis Mustafa Džemiliovas balsuoja Kijeve, kairiajame krante. Atėję balsuoti Kijevo gyventojai sutinka Krymo gyventoją plojimais ir šūkiais „Šlovė Ukrainai“. „Manau, išrinksime labai tinkamą prezidentą, – sako jis žurnalistams. – Tarp kandidatų – labai puikūs žmonės.“ Kalba jis ir apie savo aneksuotą tėvynę, yra tikras, kad greitai „Krymas vėl bus Ukrainos sudėtyje“.
Taip baigiasi rinkimų Ukrainoje diena – rinkimų nepaskelbto karo metu. Rikimų, kurių galėjo ir nebūti. Rinkimų, kurie, kaip rašo savo tinklaraštyje partijos „Svoboda“ narys Jurijus Michalčišinas, kažkam tapo „Ukrainos išlaidumo čempionatu, kitiems – kova už aukštumas, dar kitiems – sunkių dienų dinamika“.
„Įdomybės tik prasideda“, – priduria jis.