Naftos ir dujų maitinama Azerbaidžano ekonomika kuriam laikui leido pamiršti politines jo problemas. Bet neilgam. JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton vizito Baku išvakarėse prasidėję Azerbaidžano ir Armėnijos karinių pajėgų susišaudymai Kalnų Karabache priminė, kad ilgaamžis, neišspręstas „įšaldytas“ konfliktas bet kurią minutę gali virsti karu, sukelsiančiu sunkiai prognozuojamų padarinių visam regionui. Taikaus sprendimo ieškoti toli gražu nepadeda autokratinis Azerbaidžano valdymas. Sostinėje Baku kruopščiai malšinamos bet kokios opozicijos protesto akcijos.
Lyg ant parako statinės
Apie Azerbaidžano ir Armėnijos karinių pajėgų susišaudymus ties Kalnų Karabacho siena buvo pranešta H.Clinton vizito į Baku išvakarėse. Susišaudymai truko dar keletą dienų, iš viso žuvo devyni kariai iš abiejų pusių. JAV diplomatijos vadovės vizito fone tokie incidentai atrodo kaip „paraiška karui“ ir primena 2008-ųjų vasaros įvykius Gruzijos Pietų Osetijoje. Vis dėlto susišaudymai Kalnų Karabache, ties konfliktuojančių pusių kariuomenių skiriamąja linija, nėra naujiena – šiame „įšaldytame“ konflikte per metus žūsta per 30 karių iš abiejų pusių. Pasitaiko atvejų, kai apšaudomi ir tarptautiniai stebėtojai, tačiau jų aukų kol kas išvengti pavykdavo.
Juridiškai Azerbaidžanui priklausantis, bet Armėnijos kontroliuojamas Kalnų Karabachas – parako statinė Pietų Kaukaze, galinti driokstelėti bet kurią minutę. Karas dėl Kalnų Karabacho turėtų rimtų padarinių visoms konflikto šalims. Nestabilumu regione greičiausiai savo naudai pasinaudotų Rusija ir Iranas.
Nė viena iš priešpriešos šalių nenusiteikusi pirma daryti nuolaidų. Armėnija, kuri yra okupavusi ne vien neva jai istoriškai priklausantį Kalnų Karabachą, bet ir dar septynis Azerbaidžano regionus, supančius ginčytiną teritoriją, drąsiai diktuoja savo sąlygas ir, atrodo, neketina jų švelninti. Azerbaidžanas, oficialiai prisistatantis Kalnų Karabacho konflikto auka, nuolat viešai grasina Jerevanui karu. Negana to, šiuos grasinimus Baku pagrindžia metai iš metų drastiškai didindama karinį biudžetą. Tai leidžia sparčiai auganti Azerbaidžano ekonomika.
Tarptautinės bendruomenės rankos dėl Kalnų Karabacho lieka surištos. Tarptautinis įsitraukimas į konflikto sureguliavimą – menkas. Nuo 1994-ųjų, kai buvo pasirašytos paliaubos, konflikto šalims tarpininkauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupė, kuriai pirmininkauja JAV, Prancūzijos ir Rusijos diplomatai. Jokios tarptautinės taikdariškos pajėgos Kalnų Karabache nedislokuotos, nes tam turėtų pritarti abi konflikto šalys. Pastaruosius kelerius metus Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai susitikdavo vien tik Rusijoje, kuri neskuba slopinti įtampos savo pašonėje. Be to, Rusija – keista taikdarė, nes per karą dėl Kalnų Karabacho 1992–1994 m. ji visokeriopai rėmė Armėniją ir kariavo Armėnijos pusėje.
H.Clinton, viešėdama Jerevane ir Baku, pabrėžė, kad jėga Kalnų Karabacho konflikto išspręsti neįmanoma. Tą patį pakartojo ir ESBO pirmininkaujančios Airijos užsienio reikalų ministras Eamonas Gilmore’as, paragindamas Armėniją ir Azerbaidžaną susilaikyti nuo atsakomųjų veiksmų viena kitos atžvilgiu.
Paranki nepasiskelbusioji karalystė
Atmosfera kaista ne tik Azerbaidžano nekontroliuojamame Kalnų Karabache, bet ir šalies viduje. Jau keleri metai netyla protestai prieš šalies valdžią, ypač suintensyvėję Baku vykusio Eurovizijos dainų konkurso fone. Visų protestų baigtis ta pati – demonstracijos yra išvaikomos, o protestuotojai areštuojami.
Demokratijos ir žmogaus teisių padėtis Azerbaidžane yra gerokai prastesnė, nei priklausytų Europos Tarybos šaliai, besiderančiai su ES dėl Asociacijos sutarties. 2009-aisiais buvo priimtos Konstitucijos pataisos, kurios neberiboja to paties prezidento kadencijų skaičiaus. Atvėręs kelią prezidentui Ilhamui Alijevui tapti „amžinuoju“ valdovu, Azerbaidžano parlamentas žengė dar toliau – šią savaitę nusprendė suteikti I.Alijevui ir jo šeimai viso gyvenimo imunitetą dėl veiklų, atliktų einant oficialias pareigas.
Žmogaus teisių padėtis – viena juodžiausių Azerbaidžano dėmių.
Šalies opozicijai neleidžiama pasinaudoti taikių susirinkimų teise: šioji jau daugelį metų negauna leidimo rengti demonstracijų miesto centre, taigi visos protesto akcijos išvaikomos kaip nelegalios.
Pasak tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International“ direktoriaus pavaduotojo Europai ir Vidurio Azijai Johno Dalhuiseno, Azerbaidžane yra persekiojami žurnalistai, opozicija, nevyriausybinės organizacijos – visi, kurie kritikuoja I.Alijevą ir jo režimą. Pagal „Žurnalistai be sienų“ spaudos laisvės indeksą, Azerbaidžanui teko 162 vieta 179 šalių sąraše.
Baku surengtas Eurovizijos dainų konkursas teikė šiek tiek vilčių, kad tarptautinė bendruomenė atkreips dėmesį į žodžio ir susirinkimų laisvės suvaržymus Azerbaidžane, tačiau šios problemos taip ir nebuvo plačiau aptartos. Pasak „Amnesty International“, Eurovizijos dainų konkurso rengėjų atsisakymas pasmerkti Azerbaidžano valdžios represijas prieš taikius protestuotojus patvirtino, kad tarptautinei bendruomenei I.Alijevo režimo veiksmai nerūpi.
Demokratinėms reformoms ir opozicijos judėjimui dėmesio skyrė ir Baku apsilankiusi H.Clinton. Vis dėlto JAV diplomatijos vadovės kritika Azerbaidžano valdžiai buvo labai švelni. Kyla klausimas, kodėl tarptautinė bendruomenė tokia „tolerantiška“ nedemokratiškam Azerbaidžanui?
Visų pirma Azerbaidžanas yra atsargiai antirusiškas ir atsargiai nepalaikantis Irano. Be to, šalis yra nuosaikiai provakarietiška ir prisideda prie tarptautinių pajėgų Afganistane aprūpinimo. Vakarai tokio partnerio Pietų Kaukaze prarasti nenori.
Antra, energetinėmis sąsajomis su Azerbaidžanu yra susiję bemaž visi Vakarų galingieji. Didžiausius Azerbaidžano naftos ir dujų telkinius eksploatuojančių konsorciumų pagrindiniai dalininkai – Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Prancūzijos, JAV firmos. O jei dar pridėsime Azerbaidžano aktyvų norą dalyvauti Rusiją apeinančiuose naftos ir dujų projektuose ir prisidėti prie ES energetinės nepriklausomybės, bus aišku, kodėl Vakarai linkę jo atžvilgiu taikyti dvejopus standartus. Beje, naujosios Azerbaidžano ambasados Vilniuje vieta rodytų, kad I.Alijevo „karalystė“ tampa ir strategine Lietuvos sąjungininke.
Europos Parlamento rezoliucija dėl žmogaus teisių padėties Azerbaidžane
Europos Parlamentas,
<…>
Kviečia Azerbaidžano valdžią nedelsiant nutraukti žodžio laisvės ir susirinkimų laisvės suvaržymus.
Ragina Azerbaidžano valdžią leisti taikius protestus ir užtikrinti policijos nesikišimą į žurnalistų darbą jų metu.
Smerkia žurnalistų ir kitų, taikiai išreiškiančių savo nuomonę, persekiojimą, bauginimą ir smurtą prieš juos.
Pakartoja savo poziciją, kad ES ir Azerbaidžano Asociacijos susitarime turėtų būti nuostata dėl žmogaus teisių apsaugos ir skatinimo, ypač – dėl žodžio, žiniasklaidos, susirinkimų ir asociacijų laisvės.
Ragina Azerbaidžano valdžią priimti įstatymą dėl šmeižto, kuriuo būtų panaikinama baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą ir įžeidimą.
Ragina Azerbaidžano valdžią įstatymus dėl rinkimų, susirinkimų laisvės, asociacijų laisvės ir žiniasklaidos laisvės suderinti su tarptautine praktika ir užtikrinti jų įgyvendinimą.
<...>
Europos Parlamento Rezoliucija Nr. 2012/2654(RSP ), 2012 m. gegužės 23 d.