Rusijos vadovas ne tik sugebėjo įtraukti savo šalį į karą, bet ir dar sustiprino savo valdžią. Užsienyje be vargo įsigyja karinių išteklių, sėkmingai prieš Ameriką neteikinėja globaliuosius Pietus. Baisiausia, kad jis ardo Vakarų tikėjimą, kad Ukraina gali – ir turi – iš karo siaubo išlipti kaip klestinti Europos demokratija.

Vakarai tikrai galėtų labiau pasistengti erzindami V. Putiną. Jeigu tik norėtų, galėtų skirti tiek pramoninių, tiek finansinių išteklių, lengvai perspjausiančių Rusijos turimus. Tik pagalius į ratus kiša, ypač Europoje, fatalizmas, pernelyg išpūstas pasitikėjimas savimi ir šokiruojantis strateginės vizijos trūkumas. Ne vien dėl Ukrainos, bet ir dėl savo labo Vakarai privalo kuo skubiau išsijudinti iš dabartinio letargo.