Jau beveik penkerius metus vykstančiame procese Hagoje Ch.Tayloras kaltinamas rėmęs sukilėlius, kurie per Siera Leonės pilietinį karą 1991–2002 metais nužudė dešimtis tūkstančių žmonių. Tai – pirmasis valstybės vadovas, nuteistas tarptautiniame tribunole po 1946-ųjų Niurnbergo proceso. Europos spauda mano, kad šis nuosprendis yra didelis tarptautinio teisingumo laimėjimas, svarbus ženklas kitiems diktatoriams, tačiau tarptautinė teisė kartu kritikuojama dėl menko veiksmingumo.
Nuosprendis – Afrikos sėkmė
Berlyno konservatyviųjų pažiūrų dienraštis WELT rašo, kad teismas įsitikino, jog Ch.Tayloras kurstė karą kaimyninėje Siera Leonėje, kad pasikėsintų į šios valstybės deimantų rezervus. Pagaliau už brutalius karo vado Ch.Tayloro nusikaltimus bus atlyginta, nors mažai tikėtina, kad karo nusikaltimų ateityje bent kiek sumažėtų.
Tokie teismai kaip Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) Hagoje kol kas yra per silpni, nes didžiosios valstybės, pvz., JAV, atsisako pasirašyti Romos statutą ir paklusti tribunolui. Bet kokiu atveju teisingumas skleidžia svarbią žinią – karo nusikaltėliai negali tikėtis išvengti bausmės.
Liberaliųjų pažiūrų Prahos dienraštis „Mlada fronta dnes“ teigia, kad, be jokių abejonių, Liberijos prezidentui paskelbtas verdiktas yra šiuolaikinės teisingumo sistemos sėkmė. Ch.Tayloras jau neturėtų tikėtis nieko gera, jo ateitis tamsi. Tačiau, palyginti su tuo, ką jis padarė kitiems, jo likimas prilygsta pasakai. Niekas jam nenukirs rankų, neišplėš jo kepenų, niekas jo neišprievartaus ar neišlups pirštų nagų. Afrikoje tokie ir panašūs nusikaltimai yra kasdienybė. Padėtis juodajame žemyne greitai nepagerės. Tačiau vieno iš tokių diktatorių nuteisimas jau yra visos Afrikos sėkmė.
Ženevos kairiųjų liberalų dienraštis LE TEMPS mano, kad Ch.Tayloro nuosprendis kelia Tarptautinio tribunolo statusą. Liberijos prezidento byla jau dabar užima išskirtinę vietą tarptautinėje teisėje, išgyvenančioje pakilimą, net jei panašūs nusikaltimai vis dar vyksta. Šis nuosprendis sukūrė precedentą ir sulaukė daug tarptautinės visuomenės dėmesio. Žiniasklaida yra neteisi ignoruodama tarptautinį tribunolą, nes jis jau praeityje įvykdė novatoriškas užduotis. Pvz., ėmėsi vaikų kareivių rekrūtavimo bylos ir tyrė JT taikdarių užpuolimus.
Dažniausia Tarptautinio tribunolo klientė – Afrika
Londono konservatyvus „Times“ rašo, kad TBT statutas leidžia imtis tik tų bylų, kurių suinteresuota šalis nenori arba negali imtis. Liūdna, tačiau tai tinka kone visoms Afrikos valstybėms. Jose teismai yra perdėm šališki, korumpuoti ar kitaip neadekvatūs. Didelis TBT trūkumas yra tai, kad teismas neturi nuosprendžio įgyvendinimo mechanizmo. Jis priklauso nuo individualių narių, kuriuos gali areštuoti ir perduoti įtariamieji, kaip to reikalauja statutas. Kai kurios Afrikos valstybės pareiškė nenorinčios to daryti. Afrikos Sąjunga specialiai nurodė savo 54 narėms nebendradarbiauti su provakarietišku TBT ir neišduoti Hagai Sudano prezidento O.al–Bashiro.
Hamburgo savaitraštis „Spiegel“ rašo, kad iki šiol ilgus dešimtmečius vienintelis valstybės vadovas pripažintas kaltu Tarptautiniame Teisme buvo Karlas Dönitzas, trumpai vadovavęs Vokietijai po A.Hitlerio savižudybės. Per pastaruosius 13 metų Tarptautinis Teismas apkaltino penkis valstybių vadovus, iš kurių keturi yra afrikiečiai. Nė vienam iš jų kol kas nebuvo paskelbtas nuosprendis. Slobodanas Miloševičius, buvusios Jugoslavijos prezidentas, mirė 2006-ųjų teismui dar besitęsiant. Sukilėliai nužudė Libijos lyderį Muammarą Qadafį. TBT taip pat apkaltino Sudano prezidentą Omarą al–Bashirą dėl žudynių Darfūre. Laurentas Gbagbo, buvęs Dramblio Kaulo Kranto prezidentas, stos prieš teismą šį birželį. Tačiau Juodojoje Afrikoje vyriausybės neteisia savo buvusių lyderių, bijodamos, kad, sukūrusios precedentą, jos pačios gali būti vėliau nuteistos už savo juodus darbelius. Todėl per pastarąjį dešimtmetį dauguma Afrikos bylų atsidūrė TBT rankose.
Miglota tarptautinės teisės ateitis
Britų verslo savaitraštis „Economist“ rašo, kad Ch.Tayloro nuosprendis buvo paskelbtas Hagoje bijant destabilizuoti trapų Vakarų Afrikos regioną. Teismas iš esmės nuvylė, nes vyko per toli nuo nukentėjusiųjų ir pats procesas užtruko per ilgai. Kas laukia tarptautinės teisės ateityje? Siera Leonės teismas buvo vienas iš kelių specializuotų ir gana brangių teismo tribunolų, kurių tikslas – ištirti žiaurias žudynes 1990–aisiais Afrikoje. Šių tribunolų skaičius šiandien mažėja.TBT, nuolatinė institucija, įkurta 2002 metais, turbūt neturės problemų rinkdama lėšas darbui su ilgalaikiais karo nusikaltimais. Tačiau Sirijos B.al–Assado režimas gali tikėtis Rusijos ir Kinijos paramos, kurios vetuos bet kokią JT rezoliuciją, siūlančią įtraukti TBT. Ch.Tayloras bus ne paskutinis buvęs valstybės vadovas, stojęs prieš tarptautinį teismą, tačiau tokie nuosprendžiai ir ateityje bus labai reti.