K. Gersteiną pribloškė tai, ką jis pamatė, rašo svetainė warhistoryonline.com. Jis suvokė, kad jo, kaip stebėtojo, pozicija yra unikali, ir jis pasiryžo atskleisti pasauliui tai, ką žinojo, kad sustabdytų šiuos žiaurumus.
„Buvau vienas iš saujelės žmonių, kurie matė kiekvieną šios stovyklos kampą, ir vienintelis, viešėjęs joje kaip šios žudikų gaujos priešas“, – rašė jis.
Po karo savo liudijimuose jis rašė: „Meldžiausi su jais ir šaukiausi savo ir jų Dievo. Kaip mielai būčiau ėjęs į dujų kameras kartu su jais! Kaip mielai būčiau miręs ta pačia mirtimi, kaip ir jie! Tuomet dujų kameroje būtų rastas vienas uniformuotas SS karininkas. Žmonės manytų, kad tai buvo atsitiktinumas, ir ši istorija būtų palaidota ir užmiršta. Tačiau dar negalėjau to padaryti. Jutau, kad negaliu pasiduoti pagundai mirti su tais žmonėmis. Dabar daug žinojau apie šias žmogžudystes“.
Jo pranešimas buvo vienas pirmųjų ir svarbiausių dokumentų, susijusių su žydų naikinimu mirties stovyklose. Jame buvo faktų ir įvykių, kuriuos asmeniškai matė K. Gersteinas. Po karo, 1950 metų birželio 6 dieną, pagrindinius K. Gersteino paliudytus faktus prieš Vokietijos Federalinės Respublikos Darmštato žemės teismą patvirtino SS oberšturmbanfiureris, daktaras W. Pfannenstielis.
1933 metais jis prisijungė prie nacių partijos, bet kadangi aktyviai kritikavo nacių šventvagiškas kalbas, 1936 metais iš jos buvo išvarytas. 1938 metais jį sulaikė Gestapas ir išsiuntė į vieną koncentracijos stovyklą, kad jis iš naujo apmąstytų savo įsitikinimus. Vėliau K. Gersteinas vėl bandė įstoti į nacių partiją, bet jo prašymas buvo atmestas.
1940 metais jis kreipėsi į SS, kad prasmuktų į Trečiąjį reichą ir surinktų informaciją apie nacius ir jų tamsiąsias paslaptis, kai iš Štutgarto vyskupo sužinojo, kad Hadamaro ir Grafeneko prieglaudose žudomi psichiškai sergantys pacientai.
1941 metų pradžioje Hadamare mįslingomis aplinkybėmis mirė paties K. Gersteino brolienė. K. Gersteiną pribloškė jos mirtis ir jis pasiryžo rasti tiesą apie daugybės žmonių mirtis Hadamare ir panašiose įstaigose.
K. Gersteinas nesulaukė jokių klausimų apie savo praeitį ir 1941 metų kovo 10 dieną jis buvo priimtas į „Waffen SS“.
1942 metais K. Gersteinas buvo paskirtas SS kariuomenės Techninio dezinfekavimo skyriaus viršininku. Jam buvo pavesta padidinti dujų kamerų efektyvumą, aprūpinant jas itin nuodinga ciano vandenilio rūgštimi „Zyklon B“.
1942 metų vasaros pabaigoje jis buvo pasiųstas pristatyti „Zyklon B“ dujų nacių mirties stovykloms Lenkijoje, kurios iki tol naudojo išmetamąsias dujas iš variklių.
K. Gersteiną giliai sukrėtė tai, ką jis išvydo. Jis teturėjo vieną troškimą: prasiskverbti į nacių naikinimo sistemą ir paviešinti ją visam pasauliui. Galiausiai jis, rizikuodamas savo gyvybe, informavo Sąjungininkus.
Jis papasakojo, kaip žydai verčiami išsirengti, kad batų kalnų aukštis siekia 25 metrus, kaip žydėms nurėžiami plaukai ir kaip nuogi žydų vaikai tarp vielinių tvorų varomi į dujų kameras.
K. Gersteinas desperatiškai mėgino įspėti pasaulį apie šias baisybes: „Aš viską mačiau! Motinas, jų kūdikius prie krūtinės, mažus nuogus vaikus, nuogus vyrus ir moteris. Jie suvaromi į dujų kamerą, pliekiami odiniais SS rimbais. „Gerai sugrūskite“, - paliepia kapitonas. Nuo septynių iki aštuonių šimtų žmonių 25 kvadratiniuose metruose. Daugiau kaip pusė iš jų yra vaikai...“
„Kol žmonės buvo varomi į dujų kamerą, kur aukos būdavo sugrūdamos taip, kad net negalėdavo pajudėti, viena penkerių metukų mergaitė pametė nuo kaklo grandinėlę, o trejų metukų berniukas ją pakėlė. Vorele einantys vyrai, moterys ir vaikai kėlė šiurpaus parado vaizdą. Tuo tarpu vienas apkūnus SS vyras garsiu, kunigišku balsu aiškino, kad jiems nieko bloga nenutiks.
„Viskas, ką turite daryti, tai giliai kvėpuoti. Tai stiprina plaučius. Inhaliacijos reikalingos kvėpavimo ligų prevencijai. Tai geras dezinfekavimo metodas“, – tikino jis. Tiems, kas baugščiai klausė, kas jų laukia, minėtas SS vyras atsakydavo: vyrai ties kelius ir statys namus, moterys dirbs buities darbus ir padės virtuvėje.
Kai durys užsivėrė, į kamerą pumpuodamas mirtinas anglies monoksido dujas sugedo dyzelinis variklis. Kol mechanikai taisė dyzelinį variklį, žydams teko laukti savo mirties, susispaudus kūnas prie kūno. Pro stiklinę dujų kameros akutę pažvelgęs SS kariškis Wilhelmas Pfannenstielas pranešė, kad žydai rauda, „kaip daro sinagogoje“.
Iki to laiko šiose dujų kamerose žmonės tebebuvo gyvi. Praėjo dar 25 minutės. Dabar, tiesa, daugelis jau buvo mirę. Po 28 minučių gyvi tebebuvo keli žmonės. Galiausiai po 32 minučių visi jau buvo mirę. Jie atrodė tarsi bazalto kolonos, vis dar stovintys, nes jų kūnams nebuvo vietos, kur nukristi.
Išorinės dujų kameros durys buvo atidarytos ir kūnai išnešti laukan. Šeimų narius buvo galima atpažinti net po mirties. Jie tebebuvo susikibę už rankų, kurios mirties momentu taip sustingo, kad buvo sunku juos atskirti ir atlaisvinti patalpą naujai partijai“, – liudijo K. Gersteinas.
„Prieš tai, kai žydų kūnai būdavo suverčiami į didžiulius griovius, jie būdavo apieškomi: patikrinama, ar juose nėra auksinių dantų, aukso ar brangakmenių, paslėptų vaginoje ar išeinamojoje angoje. K. Gersteinui buvo pademonstruotas mirusiųjų rūšiavimo procesas: „Su auksu – į kairę, be aukso – į dešinę...“.
Stomatologai išlupdavo auksinius dantis, tiltelius ir karūnėles. Tarp jų stovėjo kapitonas Wirthas. Parodęs pilną skardinę auksinių dantų, jis tarė: „Pats pažiūrėkite, kiek sveria šis auksas! Tai tik iš vakarykštės dienos ir užvakarykštės. Net neįsivaizduojate, ką randame kiekvieną dieną: dolerių, deimantų, aukso. Pamatysite pats!“.
K. Gersteinas prisivertė stebėti galutinį procesą. Kūnai buvo nuvilkti prie griovių, kurie buvo maždaug po 100 m ilgio ir iškasti netoli dujų kamerų. Jam buvo pranešta, kad po kelių dienų palaikai nuo dujų išpamps, todėl kauburiai pakils iki 2 – 3 metrų. Kai tik tinimas atslūgs, palaikai bus suversti ant geležinkelio pabėgių, aplaistytų dyzeliniu kuru, ir sudeginti iki pelenų.
Goranas von Otteris parengė pranešimą savo paties vyriausybei, kuri, kaip ir kitos neutralios šalys, nusprendė, kad aprašomi įvykiai yra pernelyg keisti, kad jais būtų galima patikėti, ir niekada nesiėmė jokių veiksmų. Tačiau K. Gersteinas palaikė kontaktą su Švedijos ambasada Berlyne ir ją informuodavo apie žmonių naikinimo operacijas.
K. Gersteinas pasakodavo žmonėms, ką regėjo, manydamas, kad jie toliau skleis žinią apie šiuos baisumus.
„Kiekvieną momentą rizikuodamas savo paties gyvybe, toliau šimtus žmonių informuodavau apie šias siaubingas skerdynes. Tarp jų buvo Niemollerių šeima; Šveicarijos pasiuntinybės spaudos atašė Berlyne, daktaras Hochstrasseris; Berlyno katalikų vyskupo pavaduotojas, daktaras Winteris – kad galėtų perduoti mano informaciją vyskupui ir popiežiui; konfesinės Bažnyčios vyskupas, mokslų daktaras Dibeliusas ir daug kitų asmenų. Tokiu būdu man pavyko informuoti tūkstančius žmonių“.
K. Gersteinas taip pat ragino olandų pogrindžio dalyvius per radiją transliuoti jo informaciją Didžiajai Britanijai. Tačiau K. Gersteinas liko neišgirstas – nieko neįvyko. Niekas nenorėdavo tikėti jo šiurpiais pasakojimais apie masines žudynes ir atmesdavo jas kaip propagandą.
Visos jo pastangos informuoti Bažnyčią, Sąjungininkus ir užsienio visuomenę buvo bergždžios. Klaidinga buvo ir jo prielaida, kad paviešinus šiuos faktus, žydų naikinimas bus sustabdytas.
Bėgant mėnesiams, o Sąjungininkams nieko nedarant, kad būtų sustabdytas šis naikinimas, K. Gersteinas pradėjo elgtis vis impulsyviau. Jį pradėjo kamuoti neviltis ir jis vis labiau rizikuodavo savo gyvybe, pasakodamas apie mirties stovyklas asmenims, kurių beveik nepažinojo.
Jis taip pat smarkiai rizikavo, naikindamas dujų „Zyklon B“ siuntas, skirtas tūkstančiams žydų nužudyti. Dujos būdavo užkasamos po žeme, teigiant, esą jos buvo sugadintos gabenimo metu.
„Automobiliu važiavome į Liubliną, kur mūsų laukė SS grupenfiureris Globocnikas. Kolino gamykloje aš sąmoningai užsiminiau, kad ši rūgštis skirta žmonėms žudyti. Po pietų pasirodė vienas vyras, kuris buvo labai susidomėjęs mūsų automobiliu, ir, kai buvo pastebėtas, nedelsiant nukūrė pasiutusiu greičiu. Globocnikas tarė: „Visas šis reikalas šiuo metu yra vienas slapčiausių dalykų. Kiekvienas, kas apie tai kalbės, bus nušautas vietoje. Dar vakar buvo nušauti du plepiai“.
„Tuomet jis mums paaiškino:
„Iš tikrųjų“ – tai buvo 1942 metų rugpjūčio 17 diena – „mes turime tris įstaigas“:
1. Belžecas, prie užmiesčio kelio ir geležinkelio „Liublinas – Lembergas“, prie demarkacinės linijos su Rusija. Maksimalus pajėgumas – 15 tūkst. žmonių per dieną;
2. Treblinka, 120 km į šiaurės rytus nuo Varšuvos. Maksimalus pajėgumas – 25 tūkst. žmonių per dieną;
3. Sobiboras, taip pat Lenkijoje. Tiksliai nežinau, kur. Maksimalus pajėgumas – 20 tūkst. žmonių per dieną;
4. Tuomet dar statoma – Maidanekas prie Liublino“.
„Aš pats asmeniškai lankiausi Belžece, Treblinkoje ir Maidaneke kartu su šių koncentracijos stovyklų viršininku, policijos kapitonu Wirthu. Globocnikas pats vienas mane konsultavo ir pareiškė: „Jūsų užduotis yra dezinfekuoti milžinišką kiekį tekstilės. Visas Spinnstoffsammlung (audinių rinkinys) buvo sukauptas tam, kad būtų galima paaiškinti drabužių rytiniams darbininkams kilmę ir pateikti juos kaip Vokietijos tautos dovaną. Iš tikrųjų mūsų įstaigose saugomas drabužių kiekis yra 10 – 20 kartų didesnis negu Spinnstoffsammlung.
Po to su didžiausiomis įmonėmis aptariau galimybę dezinfekuoti tokį didžiulį kiekį tekstilės – maždaug 40 mln. kilogramų, t.y. 60 krovininių traukinių – egzistuojančiose skalbyklose ir dezinfekavimo įstaigose.
Tačiau įgyvendinti tokį milžinišką užsakymą buvo visiškai neįmanoma. Visas šias derybas pasitelkiau tam, kad netiesioginiu būdu praneščiau ar leisčiau suprasti žydų žudymo faktą. Galiausiai Globocnikui pakako, kad visi drabužiai bus apipurkšti detenolinu ir bent šiek tiek kvepės dezinfekcija. Tuomet tai ir buvo padaryta“, – rašė K. Gersteinas.
„Jūsų kita ir kur kas svarbesnė užduotis bus dujų kamerose, kurioms naudojamos dyzelino išmetamosios dujos, įrengti geresnes ir spartesnes sistemas. Labiausiai galvoju apie ciano vandenilio rūgštį. Dieną prieš tai čia lankėsi Fiureris ir Himmleris. Jų įsakymu, turiu asmeniškai jus čia atsivesti, aš niekam neišdavinėju rašytinių sertifikatų ar leidimo įeiti kortelių!“.
„Tuomet W. Pfannenstielis paklausė: „Ką sakė Fiureris?“. Globocnikas: „Greičiau, greičiau viską atlikite“. W. Pfannenstielio patarnautojas, daktaras Herbertas Lindneris tada paklausė: „Pone Globocnikai, ar manote, kad yra gerai ir dera visus lavonus laidoti, o ne kremuoti? Po mūsų gali ateiti kita karta, kuri viso šito nesupras!“.
Tada Globocnikas atsakė: „Ponai, jei po mūsų ateis karta, kuri bus tokia silpna ir minkštaširdė, jog nesupras mūsų tikslo, tuomet visas nacionalsocializmas taps bevertis. Atvirkščiai, mano manymu, reikėtų uždėti bronzines lenteles, kuriose būtų įrašyta, kad mes turėjome drąsos įgyvendinti šį didingą ir tokį reikalingą darbą“.
Fiureris: „Puiku, Globocnikai, aš laikausi tokios pačios nuomonės!“.
Vėliau kaip tik ir buvo įgyvendinta minėta alternatyva. Lavonai būdavo deginami didžiulėse krosnyse, pastatytose iš geležinkelio bėgių, pasitelkus benziną ir dyzeliną“, – liudijo K. Gersteinas.