Kasmetinės maratoną primenančios spaudos konferencijos metu Rusijos vadovas, prezidento pareigas einantis jau dvidešimt metų, savo įprastu mįslingu stiliumi atsakinėjo į patogius ir labai jau nuspėjamus žurnalistų klausimus, rašo Šveicarijos dienraščio „LeTemps“ korespondentas Maskvoje Emmanuelis Grinshpanas.
Atsakydamas į klausimą dėl savo ketinimų 2024 metais pasibaigus jo ketvirtajai kadencijai, Rusijos prezidentas V. Putinas patvirtino jau seniai sklandančius gandus, jog šiuo metu sprendžiamas šalies Konstitucijos pakeitimų klausimas, teigiama straipsnyje.
Ką būtų galima padaryti prezidento kadencijų klausimu? „Pakeisti frazę „iš eilės“. Pas mus dvi kadencijos iš eilės; jūsų nuolankus tarnas dvi kadencijas atitarnavo, tada pasitraukė iš posto, o po pertraukos turėjo konstitucinę teisę sugrįžti, nes tai jau nebuvo dvi kadencijos iš eilės“, – pareiškė V. Putinas.
„Ribojanti nuostata dėl dviejų kadencijų iš eilės „kai kuriuos mūsų politologus ir visuomenės veikėjus glumina“. Greičiausiai tokios formuluotės būtų galima atsisakyti“, – kalbėjo V. Putinas, kuris pirmą kartą iškėlė ir „parlamento įgaliojimų didinimo“ klausimą.
Tai reiškia, kad, užuot tiksliai atskleidęs savo planus 2024 metams, V. Putinas pirmiausia apribojo savo įpėdinio prerogatyvas, pastebi kai kurie ekspertai.
„Yra tikinčių, kad po 2024 metų V. Putinas atsisakys valdžios? Su visomis tokį sprendimą lydėsiančiomis pasekmėmis? Net jeigu nebeliktų frazės „iš eilės“, liktų nemažai jau gana seniai aptarinėjamų variantų“, – retoriškai klausia opozicijos veikėjas Borisas Višnevskis.
Net jeigu Konstitucijoje ir nebeliktų frazės „iš eilės“, lieka nemažai svarstytinų variantų, kurie, kaip mano prezidento aplinka, leistų jam veiksmingai išlaikyti valdžią.
Parlamentinis valdymas, Valstybės Tarybos stiprinimas, susijungimas su Baltarusija – tik keli iš jų. Kaip ten bebūtų, kiekvieno scenarijaus atveju V. Putinas vadovautų sustiprintai struktūrai, o tai būtų daroma kenkiant naujam prezidentui, pažymi straipsnio autorius.
„Tokia hipotezė neturi vienbalsio palaikymo. Pareiškimas apie galimybę iš šalies Konstitucijos straipsnio, reglamentuojančio prezidento kadencijų skaičių, pašalinti frazę „iš eilės“ demonstruoja, jog jis nėra suinteresuotas tęsti savo darbų taip, kaip kad tai daro Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka“, – mano politologas Aleksejus Makarkinas, palaikydamas Kremliaus nusivylimą dėl šių dviejų valstybių integracijos, kur „kiekvienu klausimu nepadaryta mažiausiai 90 proc.“, kaip kad įvardijo ir pats V. Putinas.
Jo viltys bus daugiau susijusios su įvykiais, kuriuos galima stebėti pas didžiąją kaimynę Vidurio Azijoje: „Aktuali ne Baltarusijos, o Kazachstano patirtis“.
Anot politologo, šią vasarą nepajudinamas Kazachstano prezidentas paliko postą, kurio tvirtai įsikibęs laikėsi nuo pat šalies nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais, bet tik tam, kad taptų aukščiausiu lyderiu iki pat mirties, viršesniu už naująjį prezidentą, išrinktą visuotinio balsavimo būdu, rašoma straipsnyje.
Kaip tvirtina prokremliškas politologas Sergejus Markovas, Vladimiras Putinas per spaudos konferenciją pademonstravo esantis „puikios fizinės, intelektualinės ir moralinės formos“.
Kalbant apie Ukrainą, kaip tvirtina tas pats stebėtojas, V. Putinas patvirtino, kad karinė technika, kuria naudojasi vadinamosios „Luhansko liaudies respublika“ ir „Donecko liaudies respublika“, pas juos pateko iš respublikoms simpatizuojančių struktūrų.
Ir dabar jos jau niekas nebeatims – tai neva sukilusio Donbaso technika.
„Atsakydamas į klausimus ekologijos tema, Vladimiras Putinas pasirodė kaip gana ryžtingai nusiteikęs klimato kaitos skeptikas, tvirtinantis, kad „niekas iš tikrųjų nežino, kokios yra globalinių klimato pokyčių priežastys“.
Jis primygtinai tvirtino, kad Rusija užima tik ketvirtąją vietą didžiausių atmosferos teršėjų sąraše po Jungtinių Valstijų, Kinijos ir Europos Sąjungos. Taip pat V. Putinas labai emocionaliai pasisakė apie Rusijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.
Tai viena iš jo mėgstamiausių temų. Prezidentas sakė, kad „mūsų tauta tapo pirmąja to totalitarizmo auka“ ir „cinizmo viršūne“ pavadino gegužės 27 dieną Europos Parlamento priimtą sprendimą, kuris, anot prezidento, simbolizuoja pasiryžimą „prilyginti arba ant tos pačios lentynos dėti Sovietų Sąjungą ir fašistinę Vokietiją“.