Kalbant apie karą Sirijoje tenka pripažinti, kad Vakarai tampa labai panašūs į J. Staliną. Ne tik Vakarai, bet ir visas pasaulis. Per pastaruosius ketverius metus G. Rachmanas teigia parašęs daugybę straipsnių Sirijos tema, kuriuose pateikė labai daug siaubą keliančios statistikos. Kartą jis teigia pastebėjęs, kad žuvo 50 tūkst. žmonių, kitais metais žuvusiųjų jau buvo 100 tūkst., dar po metų – 200 tūkst. Dabar šis skaičius gali siekti per 400 tūkst. Vis dėlto vienas dalykas lieka nepakitęs – visi straipsniai apie Siriją pritraukia mažai skaitytojų dėmesio.
Tiesa, straipsnio autoriaus teigimu, kartais kokia asmeninės tragedijos istorija ar nuotrauka sukelia Vakaruose trumpalaikį užuojautos proveržį. Praėjusiais metais šias emocijas sukėlė žuvusio berniuko Alano Kurdi nuotrauka. Toje nuotraukoje buvo šis tas neįtikėtinai jautraus: trimetis berniukas su šortukais, batukais ir marškinėliais, kurio kūnas bangų išmestas į Turkijos pakrantę. Tuo pačiu šiuose užuojautos reiškimuose yra šis tas paslaptingo ir nepastovaus. Tuo metu G. Rachmano pažįstamas, rašęs Sirijos karo tema nuo pat pradžių, pastebėjo: „Jau kelerius metus skelbiu socialiniame tinkle „Twitter“ Sirijoje žuvusių vaikų nuotraukas, bet dažniausiai niekas jų nepastebi.“
Analogiškas nepastovumas akivaizdus ir analizuojant Vakarų reakciją į masinę jūroje skęstančių žmonių žūtį. 2013 m. spalio mėn. daugiau nei 300 pabėgėlių žūtis Viduržemio jūroje, šalia Lampedūzos salos, sukėlė didelį atgarsį visame pasaulyje, dėl kurio Italija, o vėliau ir visa Europos Sąjunga (ES) ėmėsi aktyvesnių gelbėjimo operacijų.
Rugsėjį šalia Egipto krantų nuskendo laivas su per 100 mėginusių pasiekti Europą asmenų. Vakarų žiniasklaidos priemonės beveik visiškai nerašė apie šią tragediją. Viduržemio jūroje nuskendusių žmonių skaičius šiais metais galimai pasieks naują piką, tačiau atrodo, lyg visuomenei tai neberūpėtų.
Vakarų lyderiai turėtų suformuoti tokią politiką dėl Sirijos, kurioje būtų numatomi šie nenuspėjami visuomenės nusiteikimai, svyruojantys tarp nejautrumo iki periodinių kankinančio skausmo proveržių. Lyderiai, kurių politikos pagrindas, – tai prielaida, kad rinkėjų užuojauta gali trukti daug mėnesių, paprastai patiria nesėkmę.
Praėjusią vasarą, kai dauguma vokiečių mojavo plakatais su užrašu „Sveiki atvykę, pabėgėliai!“, Vokietijos kanclerė Angela Merkel nusprendė vertinti šiuos žodžius tiesiogiai ir tiesiogine prasme atlapojo Vokietijos duris migrantams, kurių skaičius viršijo milijoną. Vis dėlto rugsėjo mėn. vykusiuose rinkimuose prieš imigraciją pasisakančios partijos pasirodė itin sėkmingai, o A. Merkel viešai atsiprašė dėl pabėgėlių politikos, kurios ji laikėsi. Kitaip tariant, praėjusių metų demonstruota užuojauta vietą užleido apgailestavimui.
JAV prezidentas Barackas Obama kaltinamas tiek nejautrumu, tiek ir pernelyg stipriai reiškiama užuojauta Sirijai. Dauguma liberalų JAV mano, kad B. Obamos atsisakymas įsikišti siekiant nutraukti kraujo praliejimą Sirijoje, taps nenuplaunama reputacijos dėme. Tuo pačiu jis aršiai puolamas ir dėl suteikto leidimo į JAV atvykti daugiau pabėgėlių iš Sirijos.
Pasipiktinimas dėl neseniai rusų suduoto smūgio iš oro, nutaikyto į transporto priemonių koloną, pasitelkus Sirijos pagalbą, panašus į Vakarų debatų lūžio momentą. Vis tik praeities patirtys skatina manyti, kad trumpalaikis susidomėjimo Sirija įsiplieskimas neilgai trukus virs pasimetimu ir šaltumu. B. Obama žino, kad staigūs visuomenės jausmų pliūpsniai – nepatikimas politinis orientyras.
Panašu, kad ir pats B. Obama draskomas abejonių. Sakydamas kalbą Jungtinėse Tautose (JT) jis pagyrė šešiametį amerikiečių berniuką Alexą, parašiusį laišką į Baltuosius rūmus ir pasiūliusį pastogę penkiamečiui Omranui Daknishui, kuris šiais metais tapo šokiruojančios fotosesijos herojumi Sirijoje. Nuotraukoje – kraujuojantis ir priblokštas berniukas, tik ką išneštas iš subombarduoto pastato Alepe. „Galime daug ko pasimokyti iš Alexo“, - teigė B. Obama. Vis tik kartais jis atrodo kaip tikras fatalistas. „Pasaulis žiaurus, sudėtingas, netvarkingas ir piktas, pilnas nepalankių įvykių ir tragedijų“, - žurnalistui Jeffrey Goldbergui sakė B. Obama.
Kaip mano straipsnio autorius, vienintelis būdas sustabdyti kruvinus įvykius Sirijoje – didelio masto amerikiečių intervencija panaudojant sausumos pajėgas. Po Afganistano ir Irako karų nėra jokio pagrindo manyti, kad JAV visuomenė galėtų paremti tokį įsikišimą. Be jokios abejonės, egzistuoja tam tikra kategorija amerikiečių, pasisakančių už lengvos formos intervenciją, t. y. neskraidymo zonos paskelbimą ar galbūt Sirijos karinėms oro pajėgoms skirtus smūgius. Tokia ribota intervencija patenkintų suprantamą norą ką nors daryti, tačiau kažin ar pagerintų humanitarinę situaciją – Sirijos teritorijoje jau numesta labai daug bombų.
Problema tampa kur kas sudėtingesnė, kai kyla klausimas dėl prieglobsčio suteikimo pabėgėliams. Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės (JK), Vengrijos ir Lenkijos populistai ir dešiniųjų pažiūrų politikai ganėtinai sėkmingai panaudoja baimę dėl migrantų ir pabėgėlių, ypač atvykstančių iš musulmoniškų kraštų. Šiandien, kai britai nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos (ES), kandidatas į JAV prezidento postą Donaldas Trumpas neįtikėtinai arti Baltųjų Rūmų, o Vokietijos kanclerės A. Merkel politinė ateitis neaiški, būtų kvaila ignoruoti atviresnės politikos dėl pabėgėlių rizikas ir galimai sustiprėsiančias kraštutinių dešiniųjų pajėgas Vakaruose.
Išvados, deja, liūdnos: norintiems savose valdose išsaugoti liberalią politiką Vakarų lyderiams teks taikstytis su tyčiojimusi iš liberalių vertybių kitose šalyse.