Liepos 5 d. žurnalistė ir aktyvi visuomenės veikėja iš Ukrainos Anastasija Melničenko savo „Facebook“ puslapyje paskelbė įrašą su grotažyme #ЯнебоюсьСказати (liet. – „nebijau papasakoti“). Tai buvo pasakojimas apie patirtą seksualinę prievartą.
Šis įrašas davė pradžią sąspiečiui, pritraukusiam begalę „Facebook“ naudotojų iš pradžių iš Ukrainos, o vėliau ir iš Rusijos.
Štai ką papasakojo A. Melničenko savo „Facebook“ puslapyje:
„Noriu, kad mes, moterys, prabiltume. Kad kalbėtume apie prievartą, kurią daugeliui teko patirti. Noriu, kad nesiteisintume, pasakodamos „vilkėjau treningą, buvo pats vidudienis ir vis tiek užpuolė“. Todėl, kad neturime teisintis. Nesame kaltos, nes kaltas visada – prievartautojas. Nebijau kalbėti. Nesijaučiu kalta.
Man 21-eri. Išsiskyriau su psichopatu (tikru ligoniu), bet palikau jo bute siuvinėtus senelio marškinius, kuriuos buvau paskolinusi. Todėl apsilankiau jo namuose. Jis mane įsitempė vidun, per jėgą nurengė ir pririšo prie lovos. Ne, ne prievartavo. Paprasčiausiai stengėsi sukelti fizinį skausmą. Jaučiausi bejėgė, nes nesugebėjau nieko padaryti. Jis fotografavo mane nuogą ir grasino išplatinti nuotraukas internete. Aš bijojau, nes drovėjausi savo kūno (juokas ima, kai dabar prisimenu).“
Ji kvietė moteris papasakoti, ką teko patirti, nes siekė atkreipti dėmesį į šeiminį smurtą ir seksualinę bei psichologinę prievartą, taip pat kitas agresijos moters atžvilgiu apraiškas. Vėliau A. Melničenko pakoregavo parašytą tekstą, papildydama jį kreipimusi į vyrus, kuriuos taip pat kvietė dalytis patirtimi.
Svetainėje rus2web.ru išspausdintame interviu A. Melničenko tvirtina, kad aukos vaidmuo turi būti suvokiamas kitaip, kad negalima dangstyti prievartos.
„Akcijos tikslas – pakeisti visuomenės įsitikinimus ir suformuoti naują standartą, pagal kurį apie prievartą nebūti galima tylėti, o aukos nebūtų galima apkaltinti. Tikiuosi, akcija taps visuotiniu reiškiniu: kad ji darys įtaką literatūrai, spektakliams, interneto svetainėms“ – kalbėjo A. Melničenko.
Akcijoje dalyvavo garsi Rusijos dainininkė Anita Coi. Ji papasakojo apie žiaurų užpuolimą, kurio auka tapo dar vaikystėje. Pasak dainininkės, seksualinę prievartą jai teko išgyventi būnant vos aštuonerių. Įvykis giliai įstrigo atlikėjos atmintyje. Vėliau ji dar ilgai bijojo vyrų.
Toliau spausdiname kelis vyrų ir moterų pasakojimus, paskelbtus socialiniame tinkle su grotažyme #ЯнебоюсьСказати arba #ЯнебоюсьСказать.
Natalija
Nebijau. Man tiesiog nemalonu, bjauru, skaudu prisiminti. Nesibaigiantys parodymai, apklausos, gydytojai, liudininkai. O žmonės liko nenubausti. Pati atsiėmiau pareiškimą ir padariau tai dėl tėvo. Iki šiol viską prisimenu iki menkiausių smulkmenų, kad ir kaip retai apie tai galvoju. Ištvėriau tik palaikant artimiesiems. Nors labai bijau vaikščioti gatvėmis, kai sutemsta. O juos lai teisia Dievas.“
Marina
Kone kiekviena moteris gali papasakoti ką nors panašaus. Ypač jei ji gyveno Sovietų Sąjungoje, kurioje moterys visada buvo laikomos tik pusiau žmonėmis.
Asmeninė patirtis: 2 bandymai išprievartauti, daugybė (sunku tiksliai pasakyti, kiek) bandymų seksualiai priekabiauti ir įvykę tokio elgesio faktai, pvz., „atsitiktiniai“ prisilietimai. O švilpimo pavymui ir nepadorių užuominų nė suskaičiuoti neįmanoma.
Rezultatas – įgūdis kovoti analogiškomis priemonėmis. Dabar vyrai manęs tiesiog bijo. Išties neretai patiriu malonumą, kai kokiai nors vyriškos lyties būtybei pasiūlau „susirasti atokesnę vietelę“ arba grybšteliu per pasturgalį. Ypač jei tas „šaunuolis“ laido užuominas apie milžinišką seksualinę patirtį ir elgiasi taip, tarsi kiekviena turėtų būti apakinta jo žavesio.
„Vyriškas būtybes“ paprastai ištinka šokas, nes tai pirmas jų susidūrimas su seksualiniu priekabiavimu. Jiems nemalonu, jie pasibaisėję. Kitą akimirką galima paklausti: „Na, koks jausmas?“ O tada rėžti: „O dabar nyk iš akiračio!“ Tikiuosi, šis tas jų atminty išlieka.
Tad, į kovą, moterys!
Julija
Vis skaitau #ЯнеБоюсьСказати.
Noriu liautis, bet nesugebu. Savo prisiminimų nenoriu atgaivinti. Bet ką rašo merginos! Daugumos įrašų pradžioje nurodyta, kokio amžiaus teko patirti prievartą. Juk dar visai vaikystėje! Tai taip baisu. Nė nemaniau, kad gali būti šitoks mastas... Apskritai nemaniau, kad beveik visos su tuo susidūrė. Labai sunku skaityti ir tai, ką rašo pažįstami, ir tai, ką nepažįstami...
Vladislavas
Grįžus namo apima siaubingų ir liūdnų moterų istorijų su grotažyme #ЯНеБоюсьСказати keliamas įspūdis.
Tėvas mokė mane netampyti mergyčių už kasyčių. Ir aš netampiau. Visada jas užstodavau. To mokau ir penkiametį sūnų. Bet matau, kad ne visi tėvai moko to paties.
Tėvas taip pat mokė, kad prieš žengdamas į liftą, kuriuo kyla nepažįstama mergina, visada turiu paklausti, ar galiu kartu važiuoti liftu. Ir aš visada atsiklausiu. Jau daugybę metų. Dažnai pasitaiko, kad neleidžia, bet man tai suprantama. 11-os metų dukterį mokau jokiu būdu nevažiuoti liftu su nepažįstamu vyriškiu.
Dar tėvas mokė, kad jei eini tuščia gatve ir priešais tave – mergina, turi sustoti ir palaukti, kol ji pakankamai nutols arba pereiti į kitą gatvės pusę, kad ji negirdėtų už savęs kažkieno žingsnių.
Dar daug ko mane mokė...
Tėčiai ir mamos, nuo vaikystės mokykime vaikus kultūringų santykių, mandagumo, saugaus elgesio taisyklių ir įdiekime, kad berniukai – tai gynėjai, o ne laimėtojai... Kad nevyktų tokių tragedijų.