Šis konfliktas išsiskiria brutaliu moterų puldinėjimu. Jungtinės Tautos (JT) surinko įrodymų, kad Sirijos kovotojai sistemiškai naudoja seksualinę prievartą prieš moteris ir mergaites, ir išžaginimą vadina „karo ginklu“.
Už konflikto ribų didelę teritoriją užimančiose stovyklose ir perpildytose pabėgėlius priėmusios šalies bendruomenėse pagalbos darbuotojai fiksuoja smarkiai išaugusius smurto šeimoje ir seksualinio išnaudojimo mastus, rašo „The Guardian“.
Tačiau sirai yra labai konservatyvi visuomenė. Endeminis smurtas, kurį kenčia Sirijos moterys ir mergaitės, yra paslėptas po kultūrine baimės, gėdos ir tylos antklode, kurios nenori pakelti net tarptautinės pagalbos darbuotojai.
Mokslų daktarė Manal Tahtamouni vadovauja Šeimos sveikatos institutui – nevyriausybinei vietos organizacijai, finansuojamai Europos Komisijos. Šis institutas buvo vienas pirmųjų, įsteigusių moterų kliniką Zaatario pabėgėlių stovykloje. Jos teigimu, dauguma moterų, paklaustos apie seksualinę prievartą, neprisipažins, kad buvo išžagintos. Jos tik sakys, kad matė, kaip buvo žaginamos kitos moterys.
„Tai konservatyvus rajonas. Jeigu buvai išžaginta, atvirai apie tai nekalbėsi, nes visą likusį gyvenimą tau bus priklijuota etiketė. Šis reiškinys yra masiškai nutylimas“, - teigė M. Tahtamouni. Išžaginimo auka gali prabilti tik po ilgo proceso, kuriant pasitikėjimą per psichologinės pagalbos užsiėmimus akis į akį. Iš 300-400 moterų, kurios per dieną priimamos klinikoje, 100 būna tapusios smurto aukomis, daugiausia savo pačių šeimoje.
Dienos metu stovykloje jaučiasi ekonominis ir socialinis atgijusios visuomenės, mėginančios grįžti prie normalaus gyvenimo ritmo, sujudimas. Po žydru Jordanijos dykumos dangumi būriai moterų, užsidengusių juodais šydais ir užsidėjusių kepures su snapeliu, vaikšto po parduotuves laikinoje JT palapinių gatvėje. Naktį, kai nuo šalies sienos atsklinda namuose vykstančių susišaudymų garsai, atmosfera aptemsta.
Netgi Zaatario viešnamio ir barų gatvės bosas „Abu Husseinas“ pareikalavo, kad JT pareigūnai pradėtų patruliuoti stovykloje ir pažabotų jaunų vyrų gaujas, kurios priekabiauja prie moterų ir kelia sumaištį. Maisto dalijimo vietose ar viešose išvietėse išplitęs grabinėjimas ir nešvankūs šūksniai. Pranešama ir apie išžaginimus.
„Daug kas mano, kad jei moteris peržengė sieną, ji tapo saugi, - sakė smurto tarp lyčių specialistė Melanie Megevand iš labdaringo Tarptautinio gelbėjimo komiteto. – Tačiau tapusi pabėgėle, ji susiduria su kitokiu smurtu“.
Čia, priešingai kultūrinėms normoms, daugelio šeimų galvomis tapo moterys. Jų tėvai arba sutuoktiniai žuvo arba išėjo kovoti. Mažiausiai trys ketvirtadaliai šių šeimų gyvena ne Zaatario stovykloje Jordane, bet aplinkiniuose miestuose, kur greitai dingsta iš pagalbos darbuotojų akiračio. Neturėdamos kitų būdų išsilaikyti, jos yra pažeidžiamos.
Iš Homso pabėgusi Um Firas daugiau kaip vienerius metus gyveno Mafrake netoli Zaatario. Ji retai išeina iš savo namų. Jos vyras dingo dar keleri metai prieš karą, todėl ji yra vieniša. Jos pečius užgulė milžiniška skola už nuomą. Tačiau ji tebėra įsitikinusi, kad jos šeimai geriau klimpti į skolas, negu gyventi pabėgėlių stovykloje.
Ji itin nerimauja dėl savo paauglės dukters, kuri kaitina saulėje veidą, kad jis nudegtų. „Ji man sakė: „Jeigu tapsiu juoda, galbūt „Shabiha“ (provyriausybinė karinė formuotė – aut.past) nenorės manęs prievartauti“, - teigė moteris. – Jie puldinėja moteris. Iraniečių ir „Hezbollah“ kovotojai ateina į mūsų rajoną su ištrauktais kardais. Radę moteris, jas išžagina. Jie sudegino mūsų namus“, - pridūrė ji, pernelyg išsekinta skausmo, kad liautųsi verkti.
„Mačiau gal 100 nuogai išrengtų moterų, kurios buvo naudojamos vietoje gyvų skydų. Per mūšį jos buvo verčiamos vaikščioti aplink armijos tankus. Kai jų tankai grįžo į alavitų rajoną, moterys išnyko su jais“, - pasakojo ji.