Kim Jong Unas puikiai supranta, kad karinio atsako į jo veiksmus tikimybė – labai maža. Maždaug 8 tūkst. Šiaurės Korėjos patrankų ir raketų leidimo įrenginių šiuo metu atsukta į Pietų Korėjos sostinę Seulą. Maždaug 10 mln. šio miesto gyventojų yra nuolatiniai tokios situacijos įkaitai. Visos pusės suvokia, kad, kilus dar vienam Korėjos karui, žmogiškieji ir ekonominiai nuostoliai būtų praktiškai neišmatuojami.
Ne vienas Amerikos prezidentas įvairiomis sankcijų ir derybų kombinacijomis mėgino įtikinti Kimų dinastiją atsisakyti savo branduolinių ambicijų. Deja, visos pastangos buvo bergždžios.
Pasak N. Darshan-Leitner, iš dalies taip yra dėl to, kad Kimų šeima niekada nevaldė Šiaurės Korėjos kaip normalios valstybės. Pajutę ekonominio embargo grėsmę, savo elgseną keičia net ir tokių piktavališkų valstybių kaip Iranas griežto kurso politikos šalininkai. Tačiau Šiaurės Korėja valdoma labiau kaip mafijos klanas, o ne kaip valstybė, todėl įvairios sankcijos ir Jungtinių Tautų rezoliucijos jos pernelyg negąsdina.
Siūlo kovoti finansinėmis priemonėmis
Šiaurės Korėjos kriminalinė imperija – didžiulė ir visaapimanti. JAV kariuomenės Strateginių tyrimų instituto duomenimis, čia klesti prekyba narkotikais ir padirbinėjama Jungtinių Amerikos Valstijų valiuta. Maža to, Šiaurės Korėja kaltinama įsilaužimais į bankų sąskaitas, prekyba technine branduolinio ginklo gamybos informacija ir neteisėta prekyba ginklais, įskaitant įvairių raketų pardavimą grupuotei „Hezbollah“, Iranui, Sirijai, Eritrėjai ir kt., taip pat manoma, kad ji yra sukūrusi ištisą kriptovaliutų grobimo tinklą.
Kaip ir bet kurioje kitoje organizuotoje nusikalstamoje grupuotėje, Kim Jong Uno režimui nenuskęsti padeda žemesnieji bosai. Jų lojalumas perkamas ir apmokamas dideliais turtais ir privilegijomis. Iki šiol šiems nusikaltėlių vadeivoms puikiai pavyksta išsisukti nuo sankcijų, kurių didžiausią naštą tenka vilkti bejėgiškai vergaujantiems Šiaurės Korėjos gyventojams. Štai kodėl Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms vertėtų pasimokyti iš Izraelio ir pradėti finansinį karą su pačiu ponu Kimu ir jo klika, teigia straipsnio autorė N. Darshan-Leitner.
Kad pinigai – geriausias ginklas kovoje su terorizmu, pirmasis užsiminė legendinis Izraelio armijos karys generolas majoras Meiras Daganas. Šią mintį jis iškėlė netrukus po to, kai Izraelis stojo į kovą su „Hamas“ ir teroristų grupuotėmis, kurių veiklai paramą teikė Yasiro Arafato vadovaujama Palestinos autonomija, rašo N. Darshan-Leitner.
M. Daganas pagrįstai manė, kad pinigai – tai deguonis, kuriuo gyva šių grupuočių vykdoma prieš Izraelį nukreipta savižudžių sprogdintojų kampanija. Jis buvo įsitikinęs, kad jei Izraelio tarnyboms pavyktų užgniaužti kraujo praliejimą finansuojantį lėšų šaltinį, išpuoliai liautųsi.
Nusikaltimai – per brangūs finansiškai
1996 m. M. Daganas įsteigė darbo grupę kodiniu pavadinimu „Harpoon“, kurios paskirtis buvo mobilizuoti vyriausybės žinybas, nukreipiant jų dėmesį į pinigus, kurie organizuotas teroristų grupes pasiekia iš įvairių valstybinio lygmens rėmėjų ir labdaros organizacijų. 2002 m. M. Daganui pradėjus vadovauti Izraelio specialiųjų užduočių tarnybai „Mossad“, „Harpoon“ tapo Izraelio žvalgybos vykdomuoju padaliniu. Netrukus „Mossad“ šnipų žinioje buvo ir Y. Arafato milijonų judėjimas, ir visame pasaulyje veikiančių labdaros organizacijų, tiekiančių grynuosius į „Hamas“ iždą, veikla.
„Harpoon“ taikinys buvo bankai, kuriuose palestiniečiai teroristų vadeivos laikė savo sąskaitas. Pasak N. Darshan-Leitner, ši žinyba ragino teisininkus, tarp jų – ir ją pačią, Jungtinių Amerikos Valstijų federaliniame teisme inicijuoti bylas dėl piniginės žalos atlyginimo valstybės remiamo terorizmo aukoms, idant tokios šalys kaip Sirija, Iranas ir net Šiaurės Korėja suprastų, kad sprogdindamos autobusus su žmonėmis jos patiria daugiau nuostolio, negu gauna politinės naudos.
Intensyviu šnipinėjimu ir agresyviomis karinėmis bei teisinėmis priemonėmis intifadą pagaliau pavyko nutraukti – ji pasidarė pernelyg brangi, kad galėtų būti tęsiama.
Didžiausios sėkmės „Mossad“ padalinys „Harpoon“ sulaukė praėjus keleriems metams po intifados, per 2006 m. Izraelio ir Libano karą. M. Daganas tuomet ragino Izraelio oro pajėgas sunaikinti bankus, kuriuose „Hezbollah“ – Irano remiama Libano teroristų grupuotė – laikė savo pinigus. Nepaisant, kad per metus iš Teherano grupuotė gaudavo šimtus milijonų dolerių, jos veikla raizgė visą pasaulį ir aprėpė daugybę sričių – nuo prekybos kokainu iki automobilių vagysčių ir pinigų plovimo. Iš šios veiklos buvo finansuojamos operacijos prieš Izraelį ir amerikiečių pajėgas Irake.
Rinktis nelabai yra iš ko
Daugelis kariuomenės vadų pripažįsta, kad veiksmingų priemonių, kurios padėtų išspręsti santykių su Pchenjanu problemą, nelabai yra. Vienintelis variantas – pradėti intensyviai spausti artimiausių Kim Jong Uno bendražygių ratą.
N. Darshan-Leitner nuomone, lyderio vaidmens šioje kovoje turėtų imtis Jungtinės Amerikos Valstijos: jos turėtų pradėti slaptą kampaniją, nukreiptą prieš nusikalstamą režimo verslą. Tikslo turėtų būti siekiama ir visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis, ir prievarta, žiauriais grasinimais, ir net tiesioginiais veiksmais, slaptai ir įžūliai, o pagrindiniu taikiniu turėtų tapti visi Kim Jong Uno rato išminčiai, tvarkantys finansus, reguliuojantys prekybą narkotikais ir grobiantys bitkoinus.
Kovoti su režimu reikėtų ne tik pačioje Šiaurės Korėjoje: turėtų būti nesvarstant kišamasi į visų Europoje, Pietų Afrikoje ir bet kur kitur veikiančių verslo įmonių ir bankų veiklą, jei per ją nusikalstama Kimų imperija užsitikrina galimybę klestėti. Bankininkai ir verslininkai paprastai nepasižymi narsa, kuri juos padarytų atsparius naktiniams vyrukų, galinčių visam laikui sugriauti jų gyvenimą, vizitams. Turint omeny, kad Šiaurės Korėja yra pripažinta terorizmą remiančia šalimi ir padeda tokioms grupuotėms kaip „Hezbollah“ ginklais bei patirtimi, jai turėtų būti iškelta begalė bylų ir pateikta begalė ieškinių dėl žalos atlyginimo – taip Šiaurės Korėja būtų priversta prarasti turtą, atvirą ir slaptą, visame pasaulyje.
N. Darshan-Leitner nuomone, vien sankcijų nepakaks. Jos nedavė jokios naudos mėginant priversti Kim Jong Uną liautis žvanginti ginklais ir stabdyti raketų bandymus. Kimo bičiulių lojalumas ims blėsti tik pradėjus sekti pinigų upei. Šiaurės Korėjos diktatorius bus priverstas daryti viską, kas jo galioje, kad tik į jo pinigus ir kontrolę besikėsinantys šnipai būtų sukalbamesni. Kadangi vienintelė kita Šiaurės Korėjos problemos sprendimo galimybė – karas, rinktis nelabai yra iš ko.