aA
Šimtai žmonių žuvo bandydami kirsti Berlyno sieną. Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) režimas slėpė mirtino įsakymo atidengti ugnį padarinius. Daugelio žmonių likimus tebedengia paslapties šydas, rašoma Vokietijos laikraštyje „Die Zeit“.
© Vida Press

„1961 m. rugpjūčio 24 d. antroje pusėje šansai pabėgti buvo dideli. Praėjus 11 dienų nuo sienos tarp sektorių uždarymo, Berlyno siena dar nebuvo bastionas. Pakliūti į Vakarų Vokietiją trukdė tik daugybė sargybos postų ir spygliuotoji viela“, – teigia žurnalistas Andreas Molitoras.

24-erių metų amžiaus Gunteris Litfinas kasdien girdėjo apie tuos, kuriems pavyko prasibrauti į Vakarų Vokietiją. Apie bėglių šaudymą kol kas niekas nepranešė. Blogiausiu atveju jie atsidurdavo kalėjime.

G. Litfinas norėjo perplaukti vieną Humboldto uosto akvatorijos dalį, ten niekada nebuvo matęs patrulių. Jis taip pasitikėjo savo jėgomis, kad nusprendė pabėgti vidury baltos dienos, 16 val. Geras plaukikas, kaip jis, šią trumpą atkarpą įveiktų greičiau nei per minutę. Galbūt net užtektų oro nepastebėtam pernerti į kitą krantą.

Gunteris Litfinas
Gunteris Litfinas
© Wikimedia Commons

Jis nežinojo, kad prieš dvi dienas Vokietijos vieningosios socialistų partijos generalinis sekretorius Walteris Ulbrichtas įsakė „prieš kiekvieną asmenį, neteisėtai kirtusį mūsų Vokietijos Demokratinės Respublikos sieną, panaudoti ginklą“.

G. Litfinas tapo pirmuoju žmogumi, nušautu prie Berlyno sienos.

„Dėl tikslaus prie Berlyno sienos žuvusių žmonių ir pasienio režimo aukų skaičiaus tebesiginčijama iki šiol. Nebelikus VDR, pasirodė nauji statistiniai duomenys, tarytum nuo žuvusiųjų skaičiaus priklausė galutinis Vokietijos vieningosios socialistų partijos vyriausybės charakterio įvertinimas“, – nurodoma straipsnyje.

Remiantis Potsdame esančio Šiuolaikinės istorijos tyrimų centro ir Berlyno sienos fondo duomenimis, 1961–1989 m. prie sienos žuvo 140 žmonių. Anot tyrimų projekto „Vokietijos vieningosios socialistų partijos vyriausybė“ turimos informacijos, nuo VDR įsteigimo iki Berlyno sienos sugriovimo prie jos žuvo 327 žmonės, iš jų 30 vaikų ir paauglių.

Tačiau iš tikrųjų VDR pasienio režimas nusinešė kur kas daugiau gyvybių, skelbia „Die Zeit“. Iki šiol neaišku, kiek žmonių žuvo Baltijos jūroje ties Meklenburgo įlanka. Kai kuriais skaičiavimais, aukų gali būti beveik 200.

 Walteris Ulbrichtas
Walteris Ulbrichtas
© Sputnik / Scanpix

Vienus nušaudavo, jie užlipdavo ant minų, paskęsdavo, nusižudydavo arba mirdavo prispausti užkardo, jei bandydavo pabėgti automobiliu. Kiti žūdavo neturėdami nė mažiausio ketinimo pabėgti: juos nušaudavo per klaidą arba jie tapdavo tragiško nelaimingo atsitikimo aukomis. Taip pat uždusdavo, kaip nutiko jauniausiai VDR pasienio režimo aukai Emanueliui Holzhaueriui, kuriam buvo vos šeši mėnesiai. 1977 m. vedliai turėjo padėti jam pasiekti Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) kartu su tėvais.

Mažylį gabeno automobilio „Opel Rekord“ bagažinėje per Marienborno kontrolinį praleidimo punktą. Kai pasieniečiai patikrino stipriai nuo svorio įlinkusią transporto priemonę ir atidarė tvankią bagažinę, migdomųjų prigirdytas berniukas jau buvo negyvas.

Vieni mirdavo anonimiškai, jų vardai ir likimai iškilo į viešumą tik subyrėjus VDR. Kitų siaubingas paskutines gyvenimo akimirkas matė pašaliniai asmenys. 18-os metų amžiaus Peteris Fechteris, bandęs kirsti sieną 1962 m. rugpjūčio 17 d., buvo sužeistas Friedrichstrasse kontroliniame praleidimo punkte.

Kaip rašo „The Guardian“, vaikinas užlipo ant sienos ir buvo pašautas komunistų sargybinių į nugarą ir į pilvą. Vyras krito į Rytų Berlyno pusę ir 45 minutes išgulėjo dejuodamas, krauju permirkusiais drabužiais. Vyrą pašovę Rytų Vokietijos policininkai neskubėjo jam į pagalbą.

Vyro šauksmai darėsi vis tylesni, galiausiai nutilo.

Tada komunistų policininkas persimetė per petį jo nejudantį kūną ir nunešė lyg bulvių maišą. Nė vienas iš esančių Vakarų Berlyno gyventojų neabejojo, kad vyras negyvas. Jis buvo 15-as žmogus, bandęs pabėgti nuo tada, kai prieš metus pastatė sieną.

Praeivių vis daugėjo, iš kelių tūkstančių minios pasigirsdavo šūksnių „žudikai“, „banditai“, taikytų trims Rytų Berlyno sargybiniams, stovintiems ant sienos su automatiniais šautuvais.

Paskui komunistų policininkai metė į minią keturias ašarinių dujų granatas. Vakarų Vokietijos policininkai atsakė jiems tuo pačiu.

Vakarų Berlyno „Raudonojo kryžiaus“ organizacijos darbuotojas, stebėjęs, kaip išneša kūną, pasakė – neįmanoma, kad sužeistas žmogus, 45 min. išgulėjęs ant žemės be pagalbos, aplink tvyrant ašarinių dujų debesiui, liktų gyvas. Vėliau Rytų Vokietija paskelbė, kad jaunas vyras mirė.

Paslaptingiems atvejams galima priskirti ir žurnalisto Kurto Lichtensteino mirtį. Jaunystėje jis buvo komunistas, priklausė Vokietijos komunistų partijai, tačiau vėliau pateko į valymų bangą, buvo pašalintas iš partijos ir įstojo į Vokietijos socialdemokratų partiją.

Peteris Fechteris
Peteris Fechteris
© AP / Scanpix

1961 m. spalio mėnesį K. Lichtensteinas rengė reportažą pasienyje ir, norėdamas paimti interviu iš VDR pusėje bulves kasusių valstiečių, perėjo tranšėją, skyrusią dvi valstybes. Kai, pamatęs uniformuotus pareigūnus, žurnalistas pasileido bėgti atgal, į jį ėmė šaudyti. Iki šiol netyla gandai, kad jį nušauti buvo duotas įsakymas iš aukščiau.

Juk K. Lichtensteinas pažinojo daugelį aukštų VDR pareigūnų, įskaitant Erichą Honeckerį. Ar tokiu būdu buvo atsikratyta buvusiu sąjungininku ir „išdaviku“? Nejaugi K. Lichtensteinas iš tiesų per daug žinojo apie atskirus svarbius Vokietijos vieningosios socialistų partijos narius? Bet kaip galima nuo pasieniečių bėgančiam žmogui kulka pataikyti į krūtinę? Į šį klausimą padėtų atsakyti skrodimas, tačiau žurnalisto našlė paštu gavo tik urną su vyro pelenais.

Tyrimų autoriai pasienio režimo aukoms priskiria ir nušautus dezertyravusius pasieniečius, taip pat tuos, kurie „pakėlė ranką prieš save dėl kaltinimų dirbant pasienio tarnyboje ar bijodami bausmės“. Vien tik VDR šiauriniame pasienyje tokiomis aukomis tapo 43 kareiviai, rašoma „Die Zeit“.

Peteris Fechteris
Peteris Fechteris
© Reuters / Scanpix

Tik 1989 m. balandžio 3 d. E. Honeckeris įsakė kontroliniuose praleidimo punktuose nebešaudyti į bėglius. Jis nerimavo dėl VDR reputacijos. Po paskutinės mirties prie Berlyno sienos kilę tarptautiniai protestai buvo kaip niekad stiprūs.

1989 m. vasario mėnesį, naktį iš 5-osios į 6-ąją, bandydamas kirsti sieną buvo nušautas 20-ies metų amžiaus vaikinas Chrisas Gueffroy. Iš pradžių jam pataikė į kojas, paskui – tiesiai į širdį.

Karina Gueffroy gyveno netoli tos vietos, kur jos sūnus nieko nepranešęs pamėgino pabėgti. Moteris girdėjo, kaip švilpė kulkos.

„Tikiuosi, kad nepataikė į vargšelį“, – pagalvojo ji ir nuėjo miegoti. Jiedu buvo susitarę ryte kartu papusryčiauti, tačiau sūnus neatėjo. Po dviejų dienų moterį išsivedė Valstybės saugumo departamento darbuotojai, „norėdami patikslinti vieną aplinkybę“.

Erichas Honeckeris
Erichas Honeckeris
© Sputnik / Scanpix

K. Gueffroy sužinojo, kad jos sūnus buvo sunkiai sužeistas „pažeidęs saugomą zoną“. „Jūsų sūnus nebegyvas“, – pranešė pareigūnas.

C. Gueffroy draugams pavyko laikraštyje paskelbti pranešimą apie jaunuolio mirtį.

Iki tol laikraščiuose būdavo draudžiama spausdinti pasienio režimo aukų nekrologus. Į laidotuves atėjo daugiau nei 100 žmonių, įskaitant žurnalistus iš Vakarų Vokietijos ir Stasi pareigūnus.

„Šaudymas pasienyje kenkė tarptautiniam VDR įvaizdžiui ir kėlė nerimą vietos gyventojams, todėl Stasi stengėsi „užgniaužti, nuslėpti ir iškreipti“ informaciją apie žuvusiuosius“, – aiškinama laikraštyje.

Kas nutiko jų giminaičiams, kai kurios šeimos sužinojo tik sugriuvus Berlyno sienai. Nuslėpimo veiksmų buvo imamasi jau incidento vietoje. Pasieniečiai privalėjo padaryti taip, kad iš Vakarų Vokietijos pusės nebūtų matyti mirusiųjų ar sužeistųjų. Dažniausiai juos išgabendavo ne sanitariniais automobiliais, o nepastebimai kraudavo į karinius sunkvežimius, kuriuose nebuvo jokios medicinos įrangos. Ligoninėje laukdavo Stasi darbuotojas, kuris paimdavo mirusiojo dokumentus ir asmeninius daiktus. Mirties liudijimo skiltyje „pavardė“ įrašydavo „nežinoma“.

Chrisas Gueffroy
Chrisas Gueffroy
© Vida Press

Paskutinis įmantraus proceso etapas – krematoriumas Baumschulenweg vietovėje, kur pristatydavo kūnus ir juos sudegindavo, kad nuslėptų mirties priežastį. Pelenus išsijodavo, norėdami pašalinti kulkas. Kadangi Stasi norėjo išsiaiškinti, ar šeimos žino apie giminaičių bandymą pabėgti, jas dažnai sekdavo ištisus mėnesius, rašoma straipsnyje.

Nugriovus Berlyno sieną, C. Gueffroy nušovęs kareivis iš pradžių buvo nuteistas 3,5 metų laisvės atėmimo bausme, tačiau vėliau ji buvo pakeista į lygtinę bausmę, nes kariuomenės hierarchijoje kareivis užėmė žemiausią vietą „ir tam tikra prasme pats buvo pasienio režimo auka“.

Šis atvejis sukūrė precedentą, kuriuo buvo remiamasi daugelio į bėglius šaudžiusiems pasieniečiams iškeltų bylų metu. Beveik pusė kaltinamųjų buvo pripažinti nekaltais. Iš 450 pasieniečių ir jų viršininkų, paduotų į teismą 1991–2005 m., kalėjime atsidūrė vos 30 pareigūnų. Žmones nušovę pasieniečiai gaudavo 6–24 mėnesių laisvės atėmimo bausmes, dažniausiai lygtines, nurodoma „Die Zeit“.

DELFI trumpai
Berlyno siena iškilo ankstų 1961 metų rugpjūčio 13-osios rytą ir per visus 28-erius savo gyvavimo metus iki jos nugriovimo buvo ne kartą rekonstruota bei stiprinta.
Bandydami įveikti Berlyno sieną žuvo mažiausiai 136 žmonės.
155 kilometrų ruožas, atskyręs tris sąjungininkų kariuomenių kontroliuotus Berlyno sektorius nuo Rytų Vokietijos, tapo Šaltojo karo simboliu. 43 kilometrai sienos dalijo Berlyną į dvi dalis, o likusi 112 km juosta atskyrė Vakarų Berlyno anklavą nuo likusios Rytų Vokietijos dalies.
Daugiau nei 106 kilometrai vietomis iki 3,60 metro aukščio iškylančios sienos buvo pastatyta iš gelžbetonio blokų. Suapvalinta blokų viršutinė dalis turėjo padaryti ją neįveikiama bandantiems sieną perlipti. Likusią sienos dalį sudarė metalinė tvora.
Siena buvo stebima iš 302 bokštelių ir 20-ies bunkerių, kuriuose buvo dislokuoti septyni kariuomenės daliniai, kurių kiekvieną sudarė nuo 1000 iki 1200 karių. Be to, sienos apsaugą turėjo užtikrinti 124 km patruliavimo ruožas, 127 detektoriai su sirenomis, 259-yni apsaugos šunų takai ir 105 km ilgio griovių ruožas - spąstai automobiliams.
Maždaug 250-300 metrų atstumu vienas nuo kito pastatytus stebėjimo bokštelius visur, išskyrus miesto centrą, jungė patrulių takas, kurį apšvietė kas 30 metrų susmaigstyti apšvietimo stulpai. Berlyno siena buvo geriausiai apšviesta miesto dalis, tuo tarpu Rytų Berlyne naktį apšvietimo trūko.
Žemės ruožas prie sienos buvo nuolat tikrinamas, ieškant galimų pažeidėjų pėdsakų. Įrenginiai, turėję automatiškai apšaudyti gelžbetonio konstrukciją bandančius įveikti pažeidėjus, vėlesniais metais buvo išmontuoti. Vietoje jų rytinėje pusėje atsirado antra vidinė siena.
Nepaisant visų pastangų per tuos metus sieną įveikė ir į Vakarus paspruko mažiausiai 5 tūkstančiai žmonių. Kai 1989 metų lapkričio 9 dieną Rytų Vokietijos vadovai leido gyventojams nevaržomai kirsti sieną per Bernauerio gatvės perėją, ji ėmė nykti visų akyse.
Didelius luitus sienos išsinešiojo suvenyrų medžiotojai, tačiau nemaža dalis jos dar liko vietoje. Šalia Berlyno sienos ėjusi 1 400 km Vokietijos vidinė spygliuotos vielos siena taip pat buvo aprūpinta elektronine stebėjimo įranga, apdėta minomis.

Žmogus, „leidęs“ nugriauti Berlyno sieną, iš tikrųjų bandė apsaugoti režimą

Viena iš pagrindinių Berlyno sienos griūtį 1989 metų lapkričio 9 dieną nulėmusių priežasčių buvo neapgalvotas vieno Rytų Vokietijos pareigūno pareiškimas spaudai, turėjęs padėti „išsaugoti“ komunistinį režimą.

„Nesakyčiau, kad esu didvyris, kuris atidarė sieną – tiesą sakant, aš veikiau mėgindamas išsaugoti VDR (Vokietijos Demokratinę Respubliką)“, – 2009 metais pasakojo Guenteris Schabowski.

G. Schabowski, kuris anuomet buvo Rytų Vokietijos valdančiosios Komunistų partijos Centrinio komiteto atstovas spaudai, 1989 metų lapkričio 9 dieną apie 19 val. per spaudos konferenciją iš kišenės išsitraukė popieriaus lapą ir perskaitė dekretą, kad visiems VDR piliečiams, norintiems laikinai ar visam laikui išvykti iš šalies, vizos bus išduodamos be kliūčių.

„Nuo kada?“ – paklausė vienas italų žurnalistas.

G. Schabowski šiek tiek sutriko, o tada ekspromtu atsakė: „Kiek žinau... nuo dabar.“

Guenteris Schabowski
Guenteris Schabowski
© AFP / Scanpix

Ta spaudos konferencija buvo tiesiogiai transliuojama per televizijas ir po kelių minučių pasirodė skubūs naujienų pranešimai, skelbiantys, jog „Berlyno siena griuvo“.

Tūkstančiai Rytų Berlyno gyventojų ėmė rinktis prie perėjų, vedančių į Vakarų Berlyną, o suglumę Rytų Vokietijos pasieniečiai, nežinantys kaip elgtis, telefonu vis reikalavo valdžios instrukcijų.

Minioms dar labiau padidėjus, vienas užtvaras buvo pralaužtas, ir iš džiaugsmo apsvaigę komunistinės šalies gyventojai, kuriems šią sieną buvo draudžiama kirsti 28 metus, pradėjo plūsti į Vakarų Berlyną.

Tačiau G. Schabowski visiškai nesiekė, kad įvykiai taip susiklostytų.

„Lapkričio 9-ąją dar buvau ištikimas komunistas, – lygiai po 20 metų pasakojo jis žurnalistams. – Sienos atidarymas buvo ne humanitarinis, o taktinis sprendimas, priimtas spaudžiant visuomenei“.

„Pats VDR išlikimas kabėjo ant plauko. Kasdien į užsienį (per Čekoslovakiją ir Vengriją) pabėgdavo 300-500 žmonių. Mes kraujavome. Turėjome kažko imtis, kad susigrąžintume populiarumą“, – aiškino jis.

G. Schabowski prisiminė, kad sieną buvo nuspręsta atidaryti po to, kai 1989 metų spalio 17-ąją Komunistų partijos politinis biuras atstatydino konservatyvų režimo lyderį Erichą Honeckerį.

„Komunistų partijos generalinis sekretorius paprastai nenuverčiamas – generalinis sekretorius paprastai pasitraukia arba miršta, bet nebūna nuverčiamas“, – sakė buvęs to režimo pareigūnas.

Dėl masinių demonstracijų Rytų Vokietijoje buvo kilusi didelė įtampa, todėl „politinis biuras tada paprašė vyriausybės parengti įstatymą, leidžiantį laisvai keliauti.“

Šis teisės aktas buvo sukurtas per kelias savaites, o žinia apie jį buvo paskelbta lapkričio 6 dieną.

Tačiau vienas šio įstatymo sakinys buvo netinkamai suformuluotas – iš jo buvo galima suprasti, kad bus sukurta nauja vizas išduodanti institucija, todėl visuomenės protestai dar labiau sustiprėjo, sakė G. Schabowski.

„Mums buvo sunku tuo patikėti. Priėmėme patį neįtikimiausią sprendimą atidaryti sienas, tačiau jis buvo sutiktas masinėmis demonstracijomis! Tai buvo tikras (Franzas) Kafka“, – pasakojo jis.

Pasak jo, padėtį reikėjo skubiai taisyti „vyriausybės dekretu“, kurį ministrų taryba suderino lapkričio 9 dienos rytą. G. Schabowski paėmė popieriaus lapą su šio dokumento tekstu ir įsikišo į kišenę.

Jis sakė, kad buvo siekta „per spaudos konferenciją paskelbti tai kiek įmanoma vėliau, kad būtų išvengta klausimų“.

Tačiau paskelbus šią žinią žmonių srauto nebebuvo įmanoma sulaikyti.

G.Schabowski, kuriam buvo suversta kaltė dėl Berlyno sienos griuvimo, 1990 metų pradžioje buvo pašalintas iš Komunistų partijos. 1997 metais jis buvo nuteistas kalėti už dalyvavimą priimant ankstesnį potvarkį, kuriuo Berlyno sieną saugojusiems pasieniečiams buvo nurodyta šaudyti į žmones, mėginančius pabėgti į Vakarų Vokietiją. 2000 metais G. Schabowski buvo suteikta malonė.

G. Schabowski mirė 2015 metais.

G. Schabowski buvo vienas iš nedaugelio buvusių aukštų Rytų Vokietijos pareigūnų, pasmerkusių komunistinį režimą.

„Lapkričio 9 dieną viskas galėjo baigtis kraujo praliejimu. Mums labai pasisekė, – sakė jis. – Prisimenu, kaip vienas „Stasi“ (VDR slaptosios policijos) narys priėjo prie manęs ir tarė: „Drauge Schabowski, siena atidaryta. Nėra apie ką raportuoti“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(18 žmonių įvertino)
4.4444

Top naujienos

Su alkoholiku tėvu užaugusi dukra: norėjau tik vieno – kad jis numirtų (4)

Vaikystę praleidusi su nuo alkoholio priklausomu ir smurtaujančiu tėvu 35-erių Lina (tikrasis...

Politikams griebiantis paskutinio šiaudo, siūlo alternatyvą: padidinkime Seimo narių skaičių (258)

Seimas imasi siūlymų, kuriais rinkimų kartelė partijoms, patenkančioms į Seimą, siektų 4, o...

Dirba Lietuvoje – gyvena užsienyje: apie kai kuriuos sunkumus nė nesusimąstė (10)

Atšalus orui Lietuvoje taip ir norisi keliauti ten, kur šilta. Kai kurie Lietuvos gyventojai tokio...

„Stiklių“ restoranas atsinaujino ir atvertė naują lietuviškos gastronomijos puslapį (13)

„Relais & Châteaux Stikliai Hotel“ restorane šefas Gerdvilas Žalys , kurdamas naują...

Estija: Rusija aneksavo penkis proc. mūsų teritorijos Kremlius: laikome tai nepriimtinu dalyku (162)

Estija nori, kad Rusija sugrąžintų jos teritoriją, kurią, šalies teigimu, buvo aneksavusi...

9 šaunūs kardiopratimai nekenčiantiems bėgiojimo (1)

Bėgiojimas yra paprasta ir veiksminga širdies ir kraujagyslių sistemos pratimų forma,...

„Olialia pupytės“ Grafininos byloje dedamas taškas: priimtas netikėtas sprendimas (92)

Buvusios „Olialia pupytės“ Sandros Grafininos dingimo istorijoje įvyko reikšmingas pokytis....

Jungtinėje Karalystėje rastas mirtinai sušalęs lietuvis (84)

Jungtinėje Karalystėje naktį oro temperatūrai nukritus žemiau dešimties laipsnių šalčio,...

Putinas: Rytų Europos šalių Europos Sąjungoje gali nelikti pasisakė ir apie Zelenskį (667)

Valstybės narės iš rytinio ES flango po keleto metų gali panorėti išstoti iš Bendrijos,...

Kur ilsėsimės 2020-aisiais? (15)

Nors ateinanti vasara atrodo dar labai toli, tikrai įgudę poilsiautojai jau planuoja kitų metų...